Kelionės
12 01. Gotikos perlas – Torūnė (Pabaiga)
Vytautas Kuprys
Čia 1871–89 m. iki mirties gyveno kunigas ir rašytojas A. Tatarė, 1905 m. poetas K.S. Sakalauskas – Vanagėlis įkūrė pagalbos draugiją, joje buvo apie 50 narių, kuri rūpinosi narių švietimu ir šelpimu, 1906 m. įsteigtas choras. Palenkės vaivadijoje gyvena apie 5000 lietuvių.
Pravažiavę nuo Lietuvos 560 km atsirandame Lenkijos gotikos perle - Torūnėje. Ekskursija vyksta po vieną gražiausių Lenkijos miestu vadinamu “Šiaurės gotikos perlu”. Torūnės senamiestis įtrauktas į UNESCO kultūros paveldo sąrašą. Tai antras Lenkijos miestas (po Krokuvos), galintis didžiuotis išsaugotu ir puoselėjimu viduramžiais suformuotu senamiesčiu bei gausybe architektūros paminklu. Torūnės miestas yra Kujavijos Pamario vaivadijoje abipus Vyslos upės. Tai apskritie centras. Miestas turi apskrities teises. Tai upių miestas. Mieste pastatyti automobilių ir geležinkelių tiltai per Vyslą. Čia yra Mikalojaus Koperniko universitetas, Torūnės vyskupijos aukštoji dvasinė seminarija, bankininkystės, kultūros, verslo ir kitos aukštosios mokyklos, užsienio kalbų mokykla kolegija. Universitete yra M. Mažvydo Katekizmo egzempliorius. Mieste yra rotušės, archeologijos, komunalinės inžinerijos, artilerijos, gamtos, meduolių ir kt.muziejai, šiuolaikinio meno centras, IV fortas, M. Koperniko gimtasis namas, planetariumas, observatorija, dramos teatras ir kt. teatrai. Yra simfoninis orkestras, zoologijos ir botanikos sodas – seniausias Lenkijoje, kuris įsteigtas 1797 m.
Taisyklingo plano viduramžio miesto dalis – nuo 1979 m. Pasaulio paveldo paminklas. Išlikę XIII a. gynybiniai įtvirtinimai su bokštais, iš kurių vienas kreivasis, ir vartais su XV a. barbakanais, kurie buvo vieni seniausių ir tvirčiausių Europoje.Gotikinė rotušė su vidiniu kiemu ir 40 metru aukščio XIV a. varpine, XV a. šv. Jonų Katedra, XIII a. švč. Mergelės Ėmimo į dangų bažnyčia, kurioje yra vieni seniausių Lenkijos vargonai, Dybovskio pilies liekanos, renesansiniai, barokiniai miestiečių gyvenami namai. Puošnūs barokiniai rūmai: Vyskupo, Dabrovskių, neobarokiniai teatro rūmai.
Miesto centre stovi nuostabiai gražus M. Koperniko paminklas, ant kurio lotynų kalba užrašyta: “M. Kopernikas pajudino žemę ir sustabdė saulę ir žvaigždes”. M. Kopernikas gimė 1473.02.19 Torūnėje. Tai žymus Lenkijos astronomas, matematikas, ekonomistas, sulaukęs 18 metų išvažiavo iš Torūnės ir daugiau čia negrįžo. 1491–95 m. Krokuvos universitete studijavo astronomiją ir kitus mokslus, 1496–1501 m, Bolonijos universitete teisę,1497 m. išrinktas Varmės kanauninku, savarankiškai studijavo astronomiją. Nuo 1512 m. gyveno Fromborte ir ėjo įvairias pareigas. Per Lenkijos karą su Vokietija 1521 m. vadovavo Varmės pilies gynybai. Apie 40 metų buvo vyskupų gydytojas. Daugiausia astronomijos stebėjimų atliko Fromborke.
1515 m. parašė astronominį traktatą, kuriame suformulavo heliocentrinės pasaulio sistemos pagrindus, kuriame teigė, kad visatos centras yra netoli Saulės ir Žemė skrieja aplink Saulę apskritimais. Žemė sukasi apie savo ašį ir yra Mėnulio orbitos centras. 1515 –33 m. parašė svarbiausią veikalą – Apie dangaus sferų sukimąsi, įrodė, kad žemė yra rutulio formos. 1616 m. inkvizicijos dekretu knyga buvo uždrausta. Inkvizicija negalėjo patikėti M. Koperniko mokslu sakydama, kad tuomet namai gali sugriūti. M. Kopernikas mirė Fromborke 1543.05.24.
Žalgirio mūšio vieta
Mieste yra fontanas, kurio viduryje stovi smuikininkas, o aplinkui fontaną pristatyta daugybė varlyčių.. Manoma, kad 1398 m. mieste buvo didelis potvynis, kurio metu Vyslos vandenys užliejo beveik visą Torūnės miestą. Po to mieste atsirado tiek varlių, kurios nedavė ramybės gyventojams ir niekas negalėjo jų atsikratyti. Atsirado smuikininkas, kuris atsistojo ant Vyslos kranto ir pradėjo groti įvairias melodijas. Varlės išgirdusios gražią muziką pradėjo trauktis iš miesto pasiklausyti grojančio muzikanto. Taip varlės buvo pašalintos iš miesto, o muzikantui dėkodami miestiečiai pastatė paminklą – fontaną.
Čia yra namas, kuriame gyveno žymus lenkų kompozitorius, pianistas ir pedagogas Friderikas Šopenas.
Nuo X a. čia buvo slavų gyvenvietė. Vokiečių ordinas (VO) 1233 m. pastatė pilį ir miestą, kuriam 1264 m. suteiktos miesto teisės, o XIII a. pavadintas Thorn. XIV a. miestas priklausė Prūsijai ir konkuravo su Gdansku ir Krokuva. 1454 m. prasidėjo miestiečių sukilimas prieš VO valdžią, kuri tęsėsi 13 metų. Per jį sugriauta ordino kontūrų pilis, buvo sujungti naujas ir senas miestai, čia sudaryta Torūnės taika. Nuo XV – XVIII a. priklausė Lenkijai. XV a. Torūnė dėl prekybos Vysla ir 1451 m. suteiktų privilegijų, miestas suklestėjo, atsigavo amatai ir kultūra. 1793 – 1807 ir 1815–1919 m. vėl priklausė Prūsijai, 1807–15 m. – Varšuvos kunigaikštystei. 1814 m. nutiesus geležinkelį miestas išsiplėtė. 1920–39 m. miestas priklausė Lenkijai, o 1939–45 m. prijungtas prie nacių Vokietijos. 1945 m. miestą užėmė SSRS kariuomenė. Nuo1945 m. priklausė Lenkijai, 1920–39 ir 1975–98 m. yra savivaldybės centras, o nuo 1999 m. – apskritis.
Po ekskursijos vakare paragavome skanaus Torūnės alaus, o smaližiai sužinojo žymiųjų Torūnės meduolių skonį. Nakvojome Torūnės priemiestyje.
Ryte išvažiavome aplankyti Žalgirio mūšio vietą Griunvalde, kur 1410.07 .15 vyko didžiausias viduramžių mūšis. Kaip nurodo dabartiniai mokslininkai Žalgirio mūšio vieta turėtų būti kitoje pusėje. Mūšio vietoje yra muziejus, gražus paminklas, iškeltos trys vėliavos: Lenkijos valstybinė ir su Ereliu ir Lietuvos su Vyčiu.
Žalgirio mūšis, tai LDK ir Lenkijos kariuomenių mūšis su Vokietijos ordinu (VO) kariuomene. Žygio mūšio planą Vytautas Didysis ir Jogaila aptarė 1409 m. Lietuvos Breste. Sąjungininkų kariuomenė (SK) turėjo daugiau pulkų negu VO kariuomenė, kuriai vadovavo didysis magistras Ulrichas Von Jungingenas, bet ji buvo stipriausia Europoje. SK vadas buvo Jogaila, o mūšio vadovas – Vytautas. Jogaila visą laiką buvo štabvietėje – palapinėje, kur buvo laikomos šv. Mišios. Vytautas nenorėjo kad Jogaila irgi dalyvautų mūšyje, motyvuodamas tuo: jei mūšyje žūtų pats Vytautas, Jogaila ir būtų pralaimėtas mūšis, kas vadovautų šaliai?
Į SK stovyklą atvyko VO pasiuntiniai, atsinešė du kalavijus ir pareiškė, kad magistras kviečia kautis. Mūšį apsunkino tai, kad liepos 15 d. buvo labai karšta – 30 laipsnių karštis. Mūšį pradėjo lietuviai, VO smarkiausiai puolė LDK karius. Po pirmos valandos kautynių dalis LDK kariuomenės su Vytautu pasitraukė link Suvaldo. Pasitraukimo manevrą Vytautas panaudojo VO pulkams išskaldyti. Riteriai persekiodami lietuvius išardė savo rikiuotę. Kai į mūšį grįžo vijęsi lietuvius kryžiuočiai ir magistras į kovą pasiuntė 16 atsarginių pulkų SK padėtis tapo kritiška, kryžiuočiai jau giedojo pergalės giesme. Tuo tarpu Vytautas pasiuntė atsargos dalinius ir sugrįžusią kariuomenę, po taktinio manevro, netikėtai smogė išsklaidytų gretų priešui iš sparno. Į pavakarę VO kariuomenė buvo apsupta ir visiškai sumušta. Žuvo 200 riterių, didysis magistras Jungingenas, kiti karvedžiai, likę gyvi paimti į nelaisvę, vėliau daug kryžiuočių žuvo nuo persekiotojų.
Žalgirio mūšio pergalingą baigtį didžiąją dalimi nulėmė LDK kariuomenės taktika – reikšminga karo meno naujovė, bei LDK ir Lenkijos vadovų organizuotumas. Pusbroliai Vytautas ir Jogaila tapo vienais žymiausiais Europos karvedžiais ir politikais. Buvo palaužta ir griuvo VO karinė ir politinė galia, sulaužyti jo planai sukurti Baltijos kraštuose didvalstybę ir įsigalioti Europoje. Baigėsi 200 metų trukę kariniai VO veržimosi į Lietuvą bei LDK tautos niekinimas.
Žalgirio muziejuje buvo parodytas filmas apie Žalgirio mūšį, kurį sukūrė Lenkijos istoriją mažai išmanantys specialistai. Jame pavaizduotas mūšis, kuriame visai nedalyvauja Vytautas, o lietuviai pavaizduoti kovojantis apsirengę kailiais. Tiesiog pasityčiojimas iš istorijos.
Toliau vykstame į senąjį Prūsijos miestą Olštiną, kuris yra Varmijos Mozūrų vaivadijos centras, turi apskrities teises. Miestas įsikūręs Olštino ežeryne, per jį teka Alena, miesto teritorijoje yra 12 ežerų.
M.Koperniko skulptūra Olštino mieste
Ekskursija vyko po puikų – gotikinį miestą, kurį XIII–XIV a. kūrė kryžiuočiai. Aplankome gotikinę pilį, čia ilgą laiką dirbo M. Kopernikas, pasivaikščiojome po turgaus aikštę, kurioje įsikūrusios jaukios kavinės ir aludės. Miesto centre yra ovalo formos senamiestis su dalinai išlikusia vidurinių amžių gatvių sistema. Jame yra Varmijos kapitulos gotikinė pilis – dabar muziejus. Gotikinė šv. Jokūbo, neogotikinės evangelikų ir šv. Jėzaus Širdies, neoromantinė šv. Juozapo bažnyčios. Miesto sienų fragmentai su gotikiniais Aukštaisiais vartais, pro kuriuos ne vieną amžių atvažiuodavo keliautojai, senoji rotušė, vyskupo rūmai.
Miestas 1348 m. gavo teises, 1414 m.Olštiną sugriovė Jogaila. Nuo 1440 m. miestas priklausė Prūsijos sąjungai, po 1466 m. karo atiteko Lenkijai. Nuo 1516 m. miestas buvo Varmijos vyskupijos valdų administracinis centras, administratoriumi tuo metu buvo M. Kopernikas. Nukentėjo XVII a. nuo karo su Švedais, o per 1710 m. marą daug gyventojų išmirė. 1772 m. miestas atiteko Prūsijai. Nuo 1818 m. apskritis, nuo 1905 m. apygardos centras. Po 1920 m. miestas atiteko Vokietijai. Per II pasaulinį karą čia veikė 5 priverstinio darbo stovyklos. Karui baigiantis 1945 m. miestą užėmė SSRS kariuomenė ir 40 proc. pastatų sugriovė. Po karo 1945 m. perduotas Lenkijai, nuo 1999 m. apskrities centras.
Pravažiavę apie 1300 km, vėlai vakare su dainomis laimingai grįžome į namus.
Atgal
