Kelionės
11 28. Gotikos perlas – Torūnė
Vytautas Kuprys
Puikiais Lietuvos ir Lenkijos keliais vilniečių grupė ankstų šių metų spalio rytą susiruošėme į kelionę, kurios metu nutarėme aplankyti Lenkijos gotikos perlą – Torūnę.
Pravažiavę Alytų, prie Lazdijų kertame Lietuvos sieną ir įvažiuojame į Lenkiją.
Truputį apie Lenkiją. Lenkijoje gyvena apie 39 mln. gyventojų, dabar gali būti mažiau, kadangi daugelis išvažiuoja uždarbiauti į kitas šalis. Suskaičiavus visus lenkus, “išsiblaškiusius” po visą pasaulį, jų yra apie 50 mln. Šalies plotas 312685 kv. km, 97 proc. Lenkijos gyventojai yra lenkai, 90 proc. – katalikai, daugiausia išpažįsta Romos katalikybę. Jei gyvenvietėje yra 10 tūkst. žmonių – statoma bažnyčia.
Dauguma šalių Lenkiją vadina Polonija. Vieni istorikai sako, kad jos pavadinimas atsirado nuo čia gyvenusios genties – poliano. Kiti nuo šalies reljefo – lygumų kraštas – pole.
Torūnės senamiesčio namai
30 proc. šalies teritorijos užima miškai.
Keliaujame per buvusios prūsų genčių žemes.
Pagal 1997 m. Konstituciją, Lenkija yra respublika. Valstybės vadovas ir kariuomenės vyriausias vadas – prezidentas, renkamas visuotiniais tiesioginiais rinkimais 5 metams ne daugiau kaip 2 kadencijoms. Įstatymus leidžia Seimas ir Senatas. Seimą sudaro 400 deputatų, renkamų visuotiniais tiesioginiais rinkimais pagal proporcinę rinkimų sistemą, Senatą – 100 narių, pagal mažoritarinę sistemą – visi 4 metams.
Pirmas Lenkijos valdovas buvo kunigaikštis Meška I, kuris šalį valdė iki 992 m. 966 m. su dvaru buvo čekų pakrikštytas ir Poznanėje įkūrė vyskupiją. Nuo to laiko tapo Lenkijos valstybė. Po krikšto valstybės padėtis stiprėjo – karo žygiais, diplomatija ir vedybomis. Po Meškos I mirties šalį valdė daug kitų valdovų, bet šalis buvo susiskaldžiusi. Kunigaikštis Vladislovas I Lokietka suvienytą šalį valdė 306–33 m., o 1320 m. buvo karūnuotas. Jis 1320 m. ištekino dukterį Elžbietą už Vengrijos karaliaus Karolio Roberto, o 1325 m. su LDK Gedimino dukterimi Aldona apvesdino sūnų Kazimierą. Šis kaip Lenkijos karalius Kazimieras III valdė šalį 1333–70 m., jis stiprino valstybę, plėtojo ūkį. Pagal 1339 ir 1355 m. sutartis sosto paveldėtoju tapo jo seserėnas Vengrijos karalius Liudvikas I Didysis, jo vardu šalį valdė motina Elžbieta. 1384 m. sostas atiteko Liudviko I dukteriai Jadvygai, būsimai LDK Jogailos žmonai, kuris 1386 m. apsikrikštijo ir tapo Lenkijos karaliumi Vladislovu II. Jogaila bajorijai garantavo sosto paveldėjimą savo sūnums. Po Jogailos mirties Lenkiją valdė trys paties ir ketvirtosios žmonos Sofijos Alšėniškės palikuonių kartos. Vladislovas III Varnietis valdė šalį 1434–44 m., Kazimieras IV Jogailaitis – 1447–92 m., Jonas Albrektas – 1492–1501 m., Aleksandras I Senasis 1506–48 m. ir Žygimantas II Augustas 1548–72 m. XVI a. buvo Lenkijos klestėjimo amžius, šiuo metu šalį valdė Žygimantas II Augustas, kuris nepaliko palikuonių, mirtimi 1572 m. baigėsi Jogailaičių dinastija ir nuo to laiko Lenkijos valdovai buvo renkami.
Gotikinis namas, kuriame pirkliai laikė grūdus
Pirmas 1573 m. buvo išrinktas H. Valua, paskui 1576 m. Steponas Batoras ir daug kitų valdovų. Mirus J. Sobieskiui, karaliumi 1697 m. buvo išrinktas Saksonijos kunigaikštis Augustas II, kuris įsitraukė į 1700 - 21 m. Šiaurės karą, trumpam prarado sostą. 1704 09 m. šalį valdė Stanislovas Leščinskis. Valdant Augustui II buvo 1709.10.20 sudaryta Torūnės sutartis tarp Augusto II ir Rusijos caro Petro I. Ši sutartis susijusi su tuo, kad Rusijos kariuomenė, 1709 m. laimėjusi Poltavos mūšį, pradėjo iš Lenkijos vyti Švedijos ir jos statytinio S. Leščinskio kariuomenes. Augustas II atsisakė 1706 m. sutarties su Švedijos karaliumi Karlu XII. Petras I pažadėjo Augustui II atgauti Lenkijos sostą. Lenkijos seimas Varšuvoje, remdamasis Torūnės sutartimi, 1710.02.04 Augustą II pripažino teisėtu monarchu, S. Leščinskis buvo pašalintas nuo sosto.
1764 m. karaliumi buvo išrinktas Jekaterinos II statytinis Stanislovas Augustas Poniatovskis, kuris šalį valdė iki 1795 m. 1795 m. Rusija, Austrija ir Prūsija pasirašė konvenciją dėl Abiejų Tautų Respublikų padalijimo. Lenkijos – Lietuvos valstybė gyvavusi 226 metus nustojo egzistavusios. Napoleonui I pažadėjus sugrąžinti nepriklausomybę. 1806 m. lenkai sukilo prieš Prūsijos valdžią, 1808 m. įvestas Napoleono I kodeksas. 1830–31 m. sukilimai apėmė ir Lietuvą. Lenkijoje pastoviai vyko sukilimai šūkiu “už jūsų ir mūsų laisvę”, kovojo Italijoje, Vokietijoje ir Vengrijoje. 1863 m. sukilimas prieš Rusijos valdžią buvo visiškai pralaimėtas, o Lenkijos karalystė buvo pavadinta Povislio kraštu, iš viešumos išstumta lenkų kalba, uždarytos lenkiškos mokyklos.
1914.08.16 įvyko I pasaulinis karas. 1917.01 Varšuvoje sudaryta Laikinoji valstybės taryba. Po 1917 m. Vasario revoliucijos Rusijos laikinoji vyriausybė pripažino Lenkijos teisę į nepriklausomybę.
1918.11 .07 J. Pilsudskio šalininkai Liubline sudarė I. Dačinskio vadovaujamą Lenkijos Liaudies Respublikos Laikinąją vyriausybę. 1918. 11 .11 laikoma Lenkijos valstybės atkūrimo diena.
Fontanas su smuikininku ir varlytėmis
Prasidėjus II pasauliniam karui1939.09.01 Lenkiją užpuolė Vokietija. Lenkijos vyriausybė pasitraukė į Rumuniją. 1939.10 .01 prisaikdinta emigracinė vyriausybė. 1945.01 SSRS kariuomenė užėmė Varšuvą. Prasidėjo komunistinio režimo laikotarpis. Buvo išparceliuoti dvarai, pamažu nacionalizuota pramonė, pradėjo kovoti su bažnyčios įtaka. Ryšim su tuo, kad V. Gamulka priešinosi prieš kolektyvizaciją buvo pašalintas iš partijos generalinio sekretoriaus pareigų. Po 1953 m. Stalino mirties režimas sušvelnėjo. Prasidėjo šalyje įvairiausi neramumai. Susiorganizavo nepriklausoma profsąjunga “Solidarumas”, jo vadovu tapo vienas streikų vadovas L. Valensa. 1986.09 buvo paleisti politiniai kaliniai. Po1989.02 .04 opozicijos vyriausybės derybų priimtas Apskritojo stalo susitarimas: legalizuotas “Solidarumas”, numatyti laisvi rinkimai, kurie reiškė vienvaldystės pabaigą. Rinkimus 1989.06 laimėjo opozicija. 1989.12 sugražintas ankstesnis valstybės pavadinimas – Lenkijos Respublika ir herbas. Pradėta vykdyti sisteminė ūkio pertvarkymo programa, klostėsi daugiapartinė sistema. 1993 m.iš Lenkijos išvesti paskutiniai Rusijos kariniai daliniai.
Įvažiavę į Lenkiją pirmiausia sustojome Lomžoje. Miestas yra Palenkės vaivadijoje, tai apskrities centras, jame gyvena apie 63 tūkst. gyventojų. Lomža yra prie Nerevo upės. Joje yra aukštoji dvasinė seminarija, vyskupijos vargonininkystės institutas, aukštesnioji žemės ūkio verslo, administravimo ir valdybos mokyklos, Lėlės ir aktoriaus, jaunimo teatrai.Vėlyvos gotikos šv. arkangelo Mykolo ir šv. Jono Krikštytojo katedra, šv. Dvasios bažnyčia, kapucinų vienuolyno ansamblis su Sopulingosios Dievo Motinos bažnyčia, neoklasiciniai Vyskupų rūmai.
XIII a. gynybinių įtvirtinimų vartai
Miestas įsikūręs X a., čia buvo pastatyta pilis. 1418 m. miestas gavo teises. Nuo XV a. buvo vienas didžiausių Mazovijos miestu. 1526 m. Lomža atiteko Lenkijos karalystei. Nuo 1795 m. priklausė Prūsijai, 1807 m. Varšuvos kunigaikštystei, nuo 1815 m. Lenkijos karalystei, o nuo1866 m. buvo gubernijos centras. IX – XX a. čia buvo didelė žydų bendruomenė – daugiau, kaip 50 proc. gyventojų, iki XVIII a. žydams mieste gyventi buvo uždrausta. Per II pasaulinį karą 1939 – 41 m. okupuota SSRS, 1941–44 m. – Vokietijos, 1941–42 m. veikė getas. Per karą sugriauta apie 75 proc. miesto pastatų, 1975–99 m. vaivadija atstatė pastatus.
Atgal
