Kelionės
07 14. Žygis Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanų takais
Loreta Kalnikaitė
Irena Montvydaitė - Giedraitienė
Saulėtą, vasariškai šiltą 2015 m. birželio 6–osios dienos rytą, prie Laukuvos Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios Šilalės rajone sukviesti LPKTS Šilalės filialo ir Lietuvos laisvės armijos karių ir rėmėjų sąjungos organizacijų rinkosi Šilalės rajono visų mokyklų jaunieji skautai, šauliai, mokiniai. Svetingai buvo sutikti jaunieji Rietavo šauliai. Virš dešimt geltonųjų autobusiukų išsirikiavo Laukuvos miestelyje. Atvyko ir laisvės kovų dalyviai, buvę tremtiniai, partizanai, svečiai iš Kauno ir Klaipėdos, Kelmės ir Alytaus, Anykščių ir Mažeikių, Telšių ir Tauragės, Jurbarko ir Šiaulių rajonų, Palangos, Varnių ir Rietavo, visi, kam brangi mūsų tautos kovotojų už laisvę istorija. Norėdami pagerbti ir prisiminti žuvusiuosius už Tėvynę kiekvienais metais lankome žuvimo vietas, Lietuvos partizanams atminti skirtus paminklinius kryžius. Kiekvienas paminklas turi savo istoriją ir primena skaudžią tautos praeitį.
Paminklas Irenai Petkutei. Nuotraukos Edvardo Manovo ir Alfonso Degučio
1944 m. antrą kartą Lietuvoje „šeimininkaujant“ Raudonajai armijai, Žemaitijoje buvo įkurtas Lietuvos laisvės armijos legionas, vienijantis visus kovotojus prieš bendrą priešą. Legiono pagrindu kūrėsi Kęstučio ir Žemaičių apygardos. Žemaičių apygardą sudarė Akos, Kardo, Šatrijos rinktinės. Pastaroji teritoriniu atžvilgiu buvo didžiausia. Jos teritorijoje netgi buvo įkurtos pogrindžio spaustuvės. Čia dažnai slėpdavosi ir partizanas Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas Žemaitis, vienas ilgiausiai vadovavusių partizanų apygardos vadų visoje Lietuvoje.
Už Žuvusius Žemaičių apygardos partizanus, šeimų narius ir artimuosius ir rėmėjus Šv. Mišias aukojo Laukuvos Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos klebonasVirgilijus Pocius ir kun. Antanas Saunorius. Iškilmingai, pritariant vargonams ir bažnyčios chorui, šventės dalyviai sugiedojo Lietuvos himną. Vedami vėliavininkų žygio dalyviai pasuko prie prelato šv. Rašto vertėjo Antano Rubšio kapo šventoriuje. Loreta Kalnikaitė supažindino su a. a. prelato gyvenimo, darbų ir kūrybos istorija. Buvo padėtos gėlės, uždegtos žvakutės, kun. Antano Saunorius vedami sukalbėjome Amžiną atilsį...
Prie žyminio ženklo Vladui Montvydui
Dalios Grinkevičiūtės kūrybos ir gyvenimo ekspozicija prie namo, kuriame Ji gyveno Laukuvoje pristatė Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus. Muziejininkė S. Merkelienė supažindino su Dalios Grinkevičiūtės tremties atsiminimais „Lietuviai prie Laptevų jūros“.
Gėrėdamiesi atstatytu paminklu Vytautui Didžiajam pro buvusią Laukuvos ambulatoriją, kurioje dirbo Dalia Grinkevičiūtė, vykome prie paminklo Žemaičių apygardos partizanei Irenai Petkutei – Neringai Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos sodelyje. Susipažinome su memorialine lenta prie gimnazijos paradinio įėjimo žuvusiems gimnazistams – Lietuvos partizanams.
Žygio dalyvius pasveikino, palinkėjo visada prisiminti Tėvynės Lietuvos istoriją Šilalės rajono meras Jonas Gudauskas. LPKTS pirmininkas dr. Gvidas Rutkauskas pasidžiaugė dalyvių gausa, jaunuolių, moksleivių, skautų ir jaunųjų šaulių entuziazmu, palinkėjo žygio dalyviams kuo daugiau sužinoti ir niekada nepamiršti skaudžios Lietuvos laisvės istorijos.
Išklausę Norberto Vėliaus gimnazistų pristatymo ir patriotinių dainų, panorome nusifotografuoti atminčiai prie įspūdingos Lietuvos nacionalinės premijos laureato profesoriaus Antano Kmieliausko skulptūros poetei, Žemaičių apygardos partizanei Irenai Petkutei – Neringai.
Iš Laukuvos senuoju Žemaičių plentu pasukome link Bilionių k., aplankėme paminklą 1952 m. balandžio 18 d. žuvusiems Žemaičių apygardos partizanams Aloyzui Sabockiui – Genučiui, Kaziui Rupšiui – Tigrui, Tadui Gediminui Liatukui – Vytautui. Padėkojome Bilionių seniūnijos seniūnei Loretai Daukantienei už labai gražiai tvarkomą aplinką.
Gėrėdamiesi gražiomis Žemaitijos kalvelėmis, kelyje link Varnių sustojome Vabalų k. prie paminklinio kryžiaus, skirto 1950 m. sausio 25 d. žuvusiems Žemaičių apygardos partizanams Genei Martinavičiūtei – Laimei, Napoleonui Keršiui – Napoleonui, Pranui Vasiliauskui – Aidui. Tylos minutei sustingo žygio dalyviai, tik vėliavos, vasariško vėjelio plazdenamos, drumstė tylą.
Stendas Vlado Montvydo buvusioje sodyboje liudija apie buvusį Vanagų štabą
Pagerbę žuvusius partizanus, vėl sėdome į mašinas ir, pamojavę Paršežerio bangelėms, atsisukę į didingąjį Medvėgalį, sustojome Šilalės r. teritorijos pakraštyje, Gatautiškės k. prie tipinio atminimo ženklo, skirto pažymėti Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo – Žemaičio gimtąjį kaimą ir žūties vietovę.
Gatautiškės kaimas prigludęs tarp Lūkšto ir Paršežerio ežerų. Čia 1911 m. dvaro darbininkų šeimoje gimė iškilusis Lietuvos partizanas Žemaičių apygardos vadas. Šeimoje augo du broliai ir dvi seserys.
Teritoriją tarp ežerų apie pora kilometrų pločio sudaro raistai, pelkynai, durpynai, kalvos, ežerus jungiantis Sietuvos upelis ir kūlgrindos - keliai po vandeniu, sukurti senovės lietuvių. Jau būsimo partizanų vado vaikystėje ir paauglystėje ši teritorija buvo pažįstama. 1945 m. vasarą, ant kalvelės, palapinėse buvo įkūręs pirmąjį štabą. Susisiekimo kelius žinojo tik vietiniai gyventojai. Šie keliai – kūlgrindos - ne tik senovės žemaičiams, bet ir po Antrojo pasaulinio karo partizaninio karo partizanams pasitarnavo.
Antroje pusėje Čepaičių kaime 1950 – 1951 m. buvo įkurdintas Vakarų srities Jūros štabas. 1953 m. rugpjūčio mėnesį buvo pranešta Varnių NKVD apie pastebėtus kūlgrinda praeinančius du partizanus. Porą dienų laukė išguldyta pasala. Žuvo apygardos vadas ir dvidešimtmetis adjutantas Bronius Alūza - Bedalis, išpartizanavęs porą metų.
Padėkojome Laukuvos seniūnijos seniūnui Virgilijui Ačui už tvarkomus paminklinius kryžius ir atminimo ženklus, kurių Laukuvos seniūnijoje gausu.
Nuvykome į Varnius, į buvusios NKVD būstinės teritoriją. Šią teritoriją kovotojų krauju aplaistytą žymi net keturi paminklai: buvusio telšiškio Gintaro Šidlausko iniciatyva dar okupuotoje Lietuvoje pastatytas pirmasis paminklas, Varniuose, tai buvo 1989 m., koplytėlė Žemaitijos partizanams (1994 m)., kryžius nerūdijančio metalo, nužudytiems ir užkastiems toje teritorijoje (2002 m.), paminklas Žemaičių apygardos vadui Vladui Montvydui – Žemaičiui (2013 m.).
Varnių miestelis artimas Vladui Montvydui – Varniuose tarnavo Lietuvos kariuomenėje, pas Varnių stalius ir kalvius mokėsi amatų. Čia vokiečių okupacijos metais įsteigė kooperatyvą, aprūpino miesto gyventojus maisto produktais. Miestelio kalviai remontuodavo šaunamuosius ginklus. Varnių bažnyčioje tuokėsi su žmona Bronislava, čia krikštyti visi penki vaikai, čia į šeimos kapą Amžinam poilsiui atgulė žmona Bronislava, tik šeimos kape jam skirta vieta tuščia.
1953 m. rugpjūčio mėn. NKVD kieme, prie tvarto – daržinės buvo paniekinamai sumesti paskutiniojo štabo partizanų palaikai: Vlado Montvydo – Žemaičio, Broniaus Alūzos - Bedalio ir Irenos Petkutės – Neringos. Enkavedistai pasimėgaudami vedė atpažinimui jų artimuosius ir kaimynus. Kurioje vietoje enkavedistai užkasė paskutiniojo Žemaičių apygardos štabo palaikus, tebėra paslaptis.
Prie paminklo Irenai Petkutei
Varniuose žygio dalyvius pasitiko būrelis Varniškių. Kartu su žygeiviais keliavo Varnių Žemaitijos vyskupystės muziejaus darbuotojai su šeimomis.
Vingiuotas, dulkėtas kelias vedė į Nevardėnų k., Telšių r. teritorijos pakraštyje, Girgždutės šventkalnio papėdėje. Žemaičių apygardos vado, vyriausiosios partizanų vadovybės – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos nario Vlado Montvydo – Žemaičio buvusi sodybos vieta įamžinta atminimo ženklais: atstatytas kryžius, informacinis stendas, akmuo su iškaltu tekstu, jog 1944 m. sodyboje buvo įrengtos trys žeminės, veikė LLA „Vanagų“ štabo vadavietė. Sodybos įamžinimas turi ypatingai gilią prasmę. Lietuviui jo sodyba per amžius buvo ta šventa vieta, per kurią lietuviai įgyvendino savo ryšį su Tėvyne. Nuo senų senovės lietuviai kariai ginti tėvynės išeidavo iš savo sodybų. Sodybose būdavo likusi tautos ateitis – karių moterys ir vaikai. Taip ir Vladui Montvydui beveik dešimt metų teko kovoti su priešu. Deja, priešas 1944 m. Kūčių vakarą jo sodybą sudegino. Apie sodybos deginimą papasakojo vyriausioji dukra Irena. Ji prisiminė, kaip buvo atnešti šiaudai, kraunami baldai. Iš degančio namo išbėgę, tik antrus metus einančio Algiuko pasigedę. Vėliau pamatę, kad kareivis susukęs į apklotą neša Algiuką ir šautuvo buožę daužo namo langus. Mama su naujagimiu Rimuku išvežta į Varnius ir uždaryta į kalėjimą.
Gėrėdamiesi gražiomis Žemaitijos kalvomis, dulkėtais vieškeliais vėl atvykome į Šilalės rajono teritoriją, Dirgėlų k., Kaltinėnų seniūniją, prie paminklo, skirto paskutiniojo Žemaičių apygardos štabo vadavietei – bunkeriui. Paskutinis Žemaičių apygardos štabas buvo įrengtas Putvinskių k. pas kolūkietį Joną Gečą. Čia veikė pogrindžio spaustuvė. Štabą sudarė: apygardos vadas Vladas Montvydas – Žemaitis, adjutantas Bronius Alūza – Bedalis, Irena Petkutė – Neringa, Vilnelė ir vokiečių tautybės partizanas slapyvardžiu Juozas. Irena Petkutė buvo pogrindžio spaudos redaktorė, partizanas Juozas versdavo žinias iš vokiečių kalbos, gautas per radiją. Po žinios apie apygardos vado ir jo adjutanto žūtį slėptuvės gyventojai ieškojo galimybių susisiekti su dar pavieniai esančiais partizanais. Gečo sūnus Steponas paklausinėjo savo draugo Vytauto Jasiulio, kalėjime nukankinto tėvo, sūnų apie galimybes susisiekti su kitais partizanais. Išaiškėjo, jog draugas jau buvo MGB agentu “Tėvas“. Tą pačią dieną okupanto kariauna apsupo Gečo sodybą. Vokiečių tautybės partizanas pasidavė, o Irena Petkutė šovėsi. Leisgyvę nuvežė į Telšių ligoninę. Po poros dienų mirus, atvežė į Varnius. NKVD tarnai surašė pažymą, jog jos palaikai užkasti netoli NKVD teritorijos. Ten dabar stovi nerūdijančio metalo kryžius.
Vingiuotas kelias pro miškelius ir kalvas atvedė į Kaltinėnų miestelį. Nuo didžiulės kalvos atsivėrė graži panorama. Nusileidę į pakalnę, užsukome į Aleksandro Stulginskio gimnazijos sodelį, prie paminklo gimnazistams - Kęstučio apygardos Aukuro rinktinės, Marso rajono Lūkšto būrio partizanui Vytauto Astrausko – Linksmučio ir partizanų rėmėjo – ryšininko Alekso Mizgirio atminimui. Apie gimnazijoje saugomą gimnazistų atminimą papasakojo istorijos mokytoja Nomeda Kasmauskaitė, apie gimnazijos tradicijas papasakojo Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos direktorius Virginijus Andrejauskas. Padėkojome gimnazijos šeimininkams už puoselėjamą istorinę atmintį, už Lietuvos laisvės dalyvių, vadovų istorinės atminties saugojimą. Vingiuodami Kaltinėnų gatvėmis sustojome prie Kaltinėnų bažnyčios šventoriaus. Pagerbiant žuvusius ir Kaltinėnų miestelio gatvėse niekintus partizanus bei minint Žemaitijos krikšto 600 ąjį jubiliejų, 2013 m. pašventintas paminklinis kryžius.
Kaltinėnų kapinėse aplankėme Žemaičių apygardos ir Kęstučio apygardos partizanų kapus. LPKTS Šilalės filialo pirmininkas a. a. Pranas Gedmantas su bendražygiu Vytautu Dinapu iš Pašilės rinko informaciją, ieškojo partizanų užkasimo vietos. Paieškos buvo sėkmingos, rasti žuvusių partizanų palaikai iškilmingai palaidoti Kaltinėnų kapinėse, 1990 ir 1991 metais atidengti ir pašventinti paminkliniai kryžiai.
Prie paminklo Vlado Montvydo vaikai
Pagerbę žuvusius Kęstučio ir Žemaičių apygardos partizanus, pasukome į Kaltinėnų Dvasingumo parką. Žygio dalyvių laukė kareiviška košė ir arbata. Istorijos mokytoja Nomeda Kasmauskaitė papasakojo Dvasingumo parko kūrimo istoriją. Bendravome, dalijomės įspūdžiais, džiaugėmės patriotinių jaunimu. LPKTS pirmininkas dr. Gvidas Rutkauskas ir LPKTS valdybos narė Ona Tamošaitienė įteikė padėkos raštus žygio organizatoriams. Mažeikiškis Alfonsas Degutis pasveikino žygio dalyvius trimis „patrankos“ salvėmis: -Už patriotinį jaunimą, Už Lietuvos partizanus, Už Tėvynę Lietuvą.
Dėkojame visų Šilalės r. mokyklų ir gimnazijų vadovams, visiems skautų ir jaunųjų šaulių vadovams. Dėkojame visų rajonų delegacijoms, atvežusioms į žygį moksleivius. Jūsų darbas su jaunimu duoda vaisių, tuo mes įsitikinome žygiuodami Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanų takais. Dėkojame visiems žygio dalyviams, vingiuotais ir dulkėtais Žemaitijos keliais keliavusiais ir siekusiais pajausti ir susipažinti su Lietuvos laisvės istorija.
Atgal
