Kelionės
06 20. Ukmergės krašto dvarai
Vytautas Kuprys
Nemažas vilniečių būrys sėdo į autobusą ir išvyko aplankyti Ukmergės krašto dvarus.
Važiuodami Į Ukmergės kraštą pravažiuojame ir įdomų miestelį Maišiagalą, kuriame gyvena apie 2000 gyventojų. Maišiagala įsikūrusi prie Dūkštos upelio. Čia jau 1800 – 500 m. pr. Kr. gyveno žmonės. Jame yra švč. Mergelės Marijos Ėjimo į dangų bažnyčia.1365 m. būta medinės pilies, Bonos vardu vadinama, kadangi kurį laiką ji valdė Maišiagalą. Pilį sudegino kryžiuočiai.
Maišiagalos miškuose medžiodavo DLK Algirdas ir čia 1377 m. Kukovaičių miške buvo palaidotas, prieš tai jo kūnas, senovės lietuvių papročiu, iškilmingai buvo sudegintas ant laužo, kartu su jo žirgu. Kiti kronininkai teigia, kad buvo sudeginta 18 žirgų.
Taujėnų dvaras
Nuo 1486 m. Maišiagala buvo minima kaip miestelis, o nuo 1521 m. kaip miestas. 1792 m. buvo suteiktos miesto teisės. Iki XVIII a. miestą valdė Narbutai, Sapiegos, Tyzenhauzai, vėliau vyskupas I. Masalskis, Hauvaltai. Per 1830 – 31 m. sukilimą apie Maišiagalą aktyviai veikė sukilėliai. 1919 – 20 m. ties Maišiagalą vyko atkaklios kovos su Lenkijos kariuomene. 1920 – 39 m. miestas priklausė Lenkijos okupantam, o 1939.10.27 buvo gražintas Lietuvai.
Pro jį nutiesta Vilniaus – Panevėžio automobilių magistralė.
Ukmergės kraštas nuo seno garsėjo žymių žmonių dvarais. Šis kraštas apima apie 116000 kv. km, jame gyvena 150000 gyventojų su centru Ukmergė. Čia žmonės gyveno dar prieš Kristaus amžių. Kraštą valdė keturi kunigaikščiai: Judikis. Pūkeikis, Bikšys ir Lideikis, kurie turėjo savo pilis. Jie buvo priešingi Mindaugui ir nenorėjo jungtis į jo valstybę, dalyvavo sąmoksle ir buvo persekiojami. Po Mindaugo nužudymo Ukmergės kraštą valdė įvairūs valdovai.
XVI – XVIII a. Ukmergės kraštas priklausė Vilniaus vaivadijai, o carinės Rusijos laikais – Kauno gubernijai. Tuo metu Ukmergės krašte buvo 703 dvarai. Šis kraštas Lietuvai davė pirmąjį Respublikos prezidentą Antaną Smetoną.
Kiekviename Lietuvos kampelyje galima pasigerėti puikiais Lietuvos istorinę praeitį menančiais dvarais. Vieni - apleisti ir apgriuvę, į kitus jau sugrįžusi muzikos, grožio ir išminties dvasia. Dvaruose buvo puoselėjama kultūra, kaupiamos meno vertybės, lietuvybės tradicijos.
Šešuolėnų dvaras
Važiuojant į Šešuolėlių dvarą pravažiuojame Širvintų miestelį. Per miestelį teka Širvintų upė, nuo kurios gavo ir vardą. XIV a. čia buvo mažas kaimelis, o 1559 – 60 m. minimas kaip miestas. 1641 m. Širvintos priklausė Ukmergės seniūnui M. Kiškai, nuo 1882 m. – K. Piaseckui. Per 1831 m. sukilimą čia buvo susikūrusi Vilniaus apskrities sukilėlių valdžia. 1920 m. per Giedraičių mūšį po permainingų kovų su Želigovskio rinktinę Lietuvos kariuomenė atsiėmė Širvintas. 1920 – 23 m. Širvintos buvo neutralioje zonoje tarp Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių.
Pagaliau atvažiuojame į Šešuolius, kur yra Šešuolėlių dvaras. Istoriniuose šaltiniuose vietovardis paminėtas 1334 m. Šešuoliai 1398 m. priklausė Vilniaus vyskupui, o dvaras kunigaikščiui. 1567 m. Vilniaus vyskupas V. Protosevičius atnaujino miestelį.1572 m. pastatyta, šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia. 1920 m. apylinkėse vyko kovos su Lenkijos kariuomenės L. Želigovskio rinktine. 1934 m. atidengtas paminklas Lietuvos laisvei.
Ekskursijos metu apžiūrėjome dvaro parką, vadovė papasakojo apie dvaro istorinę raidą. Iki mūsų dienų išliko raudonų plytų modernios formos anglų kotedžo stiliaus rūmai, kuriuos XIX a. pastatė P. Končius. Dvaro rūmai – stačiakampiai, raudonų plytų plokštumas įvairina langų papuošalai.. Pasirodo šis dvaras mena Radvilų laikus – čia esamos žemės priklausė šiems didikams. Čia buvo jų rezidencija. Jie valdė 9000 ha dydžio žemės plotą. Kitaip nei dauguma Lietuvos dvarų, šis dvaras, priklausęs ne vienam savininkui, bet liko nesuniokotas. Dabartinis savininkas amerikietis Petrauskas dvarą restauravo ir prikėlė naujam gyvenimui. Čia lankydavosi pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.
Sovietų laikais dvare buvo įsteigta ūkio kontora, vaikų darželis, valgykla, ūkio direktoriaus butas ir kt.
Toliau važiuojame į Taujėnų miestelį, per kurį teka Mūšia. Miestelyje 1756 m. pastatyta šv. Kryžiaus išaukštinimo bažnyčia, primenanti Vilniaus katedrą ir vadinama “Katedros dukterėčia”. Mieste yra žemės ūkio bendrovė “Taujėnų sodai”, stovi Nepriklausomybės paminklas ir dvaro rūmai.
Senovėje dvaro savininkas mirdamas dvarą palikdavo savo mylimajam jauniausiam sūnui, sakydamas “Tau vienam”. Iš čia išėjęs aukštaitiškas “tavenai”, vėliau – Taujėnai.
XVI a. minimas Taujėnų valsčius ir dvaras, o nuo XVIII – miestelis. Grafas Benediktas Marikonis pastatė miestelyje dailius italų stiliaus dvaro rūmus ir įveisė anglų stiliaus, landšaftinio plano, 13,2 ha ploto parką. Parke yra tvenkiniai su kaskadine sistema. Rūmus projektavo italų architektas Pjeras de Rosis. Dvaras iki 1940 m. priklausė Radviloms, kilusiems iš Nesvyžiaus. Konstantinas Radvila ir jo sūnus Karolis dar labiau pagražino Taujėnus. K. Radvilą 1940 m. sovietinė valdžia ištrėmė į Sibirą, kur ir mirė. Kiti Radvilos ilsisi bažnyčios šventoriuje. Iki I pasaulinio karo dvare buvo laikoma 70 medžioklinių šunų. Sakoma čia buvo didžiausi Lietuvoje gėlynai. XIX a. Taujėnų dvaras garsėjo savo turtingumu ir prašmatnumu. Rūmų interjeras gražiai papuoštas Radvilų giminės portretais, skulptūromis, medžioklės trofėjais, senoviniais ginklais. Svetingi šeimininkai pristatė restauruoto dvaro interjerą, pasidalino savo sumanymais, išmaningai derinant senųjų laikų dvarą su šiuolaikine estetika.
Siesikų dvaras-pilis
Vykstame į Užulėnų kaimą, kuris įsikūręs ant Lėno ežero kranto. Pietvakariuose plyti Lėno miškas. Prie kaimo yra Užugirio dvaras, pastatytas 1935 – 37 m., pagal architekto F. Vizbaro projektą, kuris priklausė prezidentui Antanai Smetonai, ir parkas. Užugirio dvaras buvo paskutinis statytas dvaras Lietuvoje. Dvaro reprezentaciniai rūmai dviaukščiai su dviem atvirais balkonais, tašyto akmens kolonomis. Dabartinis dvaras suformuotas buvusio Lėno palivarkos vietoje. Dabar tebestovi statyta arklidė, kiaulidė, karvidė, ledainė, iš viso 17 statinių. Išliko dvaro parkas. Buvusį palivarką tautininkai ir palankūs valstybės veikėjai Užulėnyje nupirko 80 ha ūkį, pastatė rūmus ir padovanojo, 60 metų jubiliejaus proga, prezidentui A. Smetonai. Dvaras prezidentui priklausė iki 1940 m. A. Smetona čia mėgdavo lankytis, o vasaros metu ir gyventi.
Prezidentas A.Smetona Užulėnų kaime pastatė dviejų aukštų mūrine, pažangią, europietiška pradžios mokyklą, kurioje buvo įrengti net mokytojų butai. Mokykla ilgai veikė, kol sumažėjo lankomų mokykloje vaikų skaičius. Dabar joje įrengtas kraštotyros muziejus.
A.Smetona gimė 1874 m. palivarke netoli – Užulėnio kaimo. Jo tėvas buvo baudžiauninkas Jonas Smetona, paveldėjo iš tėvo Kazimiero ketvirtį valakų žemės ir pusę dūminės pirkios. Smetonos susilaukė gausios šeimos – 7 vaikų, kurių tarpe šeštasis buvo Antanas. Antanas mokėsi Taujėnų pradžios mokykloje, Ukmergėje, Palangos progimnazijoje, vėliau – Mintaujos gimnazijoje, iš kurios pašalintas už atsisakymą melstis rusiškai. Baigė gimnaziją Peterburge, toliau studijavo Peterburgo universitete. Caro valdžios buvo persekiojamas už lietuvišką veiklą. Nuo 1907 m. A. Smetona pradėjo formuoti tautinės ideologijos pamatus, savo nuostatas dėstydamas laikraštyje “Viltyje”.
Per I pasaulinį karą jis organizavo lietuvių konferencijos posėdžius Vilniuje, kur 1917 m. buvo išrinktas Lietuvos Tarybos pirmininku. 1918 m. vasario 16 d. ši taryba paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. 1919 m. Lietuvos Valstybės Taryba išrinko A. Smetoną pirmuoju Lietuvos prezidentu.
A.Smetona – vienas iš Lietuvos tautininkų sąjungos steigėju ir vadovu, buvo aktyvus politikas. Per 1926 m. karinį perversmą jam pasiūlytas Prezidento postas. Iš anksto žinojęs apie perversmą A. Smetona priėmė perversmininkų pasiūlymą ir vėl tapo prezidentu. Per antrąją prezidento kadenciją A. Smetona įvedė autoritarinį Prezidento valdymą – 1927 m. Seimas buvo paleistas. 1931 ir 1938 m. A. Smetona vėl išrenkamas Prezidentu..
Kai 1940 m. TSRS įteikė ultimatumą dėl raudonosios armijos įvedimo į Lietuvą, prezidentas A. Smetona siūlė priešintis sovietams karine jėga, tačiau Vyriausybė jo nepalaikė. Jau kitą rytą A. Smetona paliko Lietuvą ir pasitraukė į Vakarus. Ilgą laiką gyveno JAV, Klyvlende, 1944 m. žuvo per gaisrą. Įdomus sutapimas: kuomet kilo gaisras Klyvlende, tuo pačiu laiku sovietai sudegino Smetonų sodybą Užulėnyje.
Užsukome ir į prezidento A. Smetonos gimtinę Užulėnyje. Sodyboje yra likę tik pastatų pamatai. Čia įrengtas puikus – gražus sodybos maketas.
“Smetonos laikais” respublika sustiprėjo ekonomiškai, litas tapo viena patikimiausių valiutų pasaulyje.
Pasiklausę istorijų apie A. Smetonos dvarą – vykstame į Siesikų miestelį. Miestelis įkurtas ant Siesikų ežero kranto, šalia miestelio, Daugailių kaime, dunkso senas Siesikų dvaras. Siesikuose yra šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia, kurią 1537 m. pastatė Siesikų dvaro savininkai trys broliai Stanislovas, Melchioras ir Abraomas, miestelyje stovi Laisvės paminklas. Jame yra Siesikų sena dvaro sodyba – rezidencija ir istorinių statinių su 3 ha dydžio parku, renesanso stiliaus pilis – rūmai su cilindriniu ir kvadratiniu bokštu kampuose, spirito gamykla, vadinama bravoru, neoklasicistinis pastatas, istorinė paukštide, svirnas, parkas su ovalaus parterio fragmentais, rūmus juosianti gynybinių įtvirtinimu sistema.
Siesikų pilį XIII a. įkūrė kunigaikštis Romualdas. XIV a. pastatyta pilis priklausė kunigaikščio Gedimino sūnui Jaunučiui. Siesikai pirmą kartą paminėti 1441 m. XV a. miestelis tapo didikų Daumantų tėvonija, jiems tokią privilegiją suteikė Vytautas Didysis. Vienas iš Daumantų – Nalšėnų kunigaikštis, vedė Mindaugo žmonos Mortos seserį. Mortai mirus, vykdydamas žmonos valią, Mindaugas pakvietė žmonos seserį auklėti savo vaikus, nes ji savo vaikų neturėjo. Kita versija tokia, kad Mindaugas jėga paveržė Mortos seserį iš jos vyro Daumanto. Šis nutarė atkeršyti Mindaugui. Susimokė su Mindaugo artimu kunigaikščiu Treniota ir 1263 m. Mindaugą nužudė, pirmą ir vieninteli Lietuvos karalių.
Daumantai XVI a. ant Siesikų ežero kranto pastatė naują renesansinę pili – rūmus, prie savo pavardės pridėjo Siesikų vardą. Manoma, kad pilies statybą fondavo Gabrielius Daumantas. 1704 m. pilį ir miestelį nusiaubė švedai
Daumantai dvarą valdė iki XVIII a., kol Marcijana Siesinskaitė 1704 m. ištekėjo už kunigaikščio M. A. Radvilos. Marcijanos broliai buvo bevaikiai, todėl visas dvaras atiteko jai – valdą perėmė vyro giminė – Radvilos. Leonidas Radvila dvarą 1745 m. pardavė K. Daugėlai, todėl miestelis pradėjo vadintis Daugailos. Daugėlų giminė save keldino iš Gedimino sūnaus Jaunučio. K. Daugėla turėjo vienintelį sūnų Kazimierą, šio vienas iš jo sūnų – Dominykas suteikė dvarui – piliai dabartinę išvaizdą (1789 – 1857): atstatė po sugriovimo per karą su švedais, iš keturių bokštų paliko tik du, išpuošė rūmų vidų. Išsiskyrė dvi salės – raudonoji ir žydroji. Jų sienos puošė italų dailininkų darytos freskos. Raudonoje salėje didžiausia freską vaizdavo Žalgirio mūšio finalą: žuvusio kryžiuočio magistro Jungingieno laidotuves, kurios fone matėsi Jogailos ir Vytauto figūros ant žirgų. Kita freska vaizdavo Lenkijos ir Lietuvos karalių S. Batorą po pergalės prie Pskovo.
Žydroje salėje buvo keturios freskos vaizduojančios scenas iš Gėtės poemos “Faustas” – apie atsijauninimą sudarant sutartį su velniu. Čia buvo gausu Daugėlų giminių portretų. Visų kartų Daugėlos buvo kolekcionieriai. Daugėlos valdė dvarą iki pat sovietizacijos, paskutinis buvo Oskaras Daugėla.
Yra kraupi dvaro legenda. Kadaise vienas iš Daumantų savo žmoną už neištikimybę užmurino pilies bokšte. Sako, mėnulio prieblandoje, ir dabar kunigaikštienė kasnakt nusileidžia iš bokšto ir eina prie ežero, kur jos laukia mylimasis riteris.
Dvare sienose buvo įrengti įdomus tualetai. Žmogus atėjęs į tualetą ir atlikęs savo “reikalą” užpildavo smėliu ar pelenais. Paskiau, po kelių dienų, susikaupusį turinį išnešdavo laukan.
1863 m. čia vyko sukilėlių kautynės su rusais, trukusios 9 valandas. Sukilimui pasibaigus vieno Siesikų parko storo ąžuolo drevėje slėpėsi sukilėlių vadas kunigas Antanas Mackevičius, vėliau rusų suimtas ir pakartas.
Važiuojame Veprių dvaro link. Pravažiuojame Lėno bažnytkaimį. Vietovė savo vardą gavo nuo ežero Lėno, šalia kurio įsikūręs kaimas. Lėnas reiškia lėtas, ramus.
Aplinkinės žemės iki XX a. priklausė kunigaikščiui Konstantinui Radvilai, kuris 1921 m. pastatė pirmą medinę bažnyčią. Jame yra šv. Paduviečio bažnyčia, jos vidus išpuoštas 1933 m. prezidento A. Smetonos lėšomis.
Užulėnų kaimo buvusi mokykla, kurią pastatė A.Smetona
Pravažiuojame ir Deltuvos miestelį. Miestelis minimas nuo 1219 m., valsčius paminėtus 1385 m. XIV a. buvo Vytauto rėmėjų Vilimanaičių tėvonija, vėliau valdė Kęsgaila. Pagal vieną legendą Deltuva buvusi įkurta legendinio Palemono draugo Draugsprundo. Yra ir daug kitų padavimų apie Deltuvos kilmę. XIII – XIV a. Deltuvoje buvo pilis. Nuo XVI a. Deltuva priklausė Radviloms, o XIX a. Tiškevičiams. 1812 m. Prancūzijos ir Rusijos karo pradžioje čia įvyko prancūzų avangardo ir rusų ariergardo (kariuomenės dalies užpakaliui saugoti) susirėmimas. Prie kelio Ukmergės link, šalia kapinių, stovi obeliskas prancūzų ir rusų kariams, išmargintas Prancūzijos ir Rusijos vėliavų spalvomis. Įrašas akmenyje primena: “Šiame lauke 1812 .06.28 susirėmė prancūzų ir rusų kariuomenių korpusai”.
Čia buvo platinama draudžiamoji lietuviška spauda. Po 1863 m. sukilimo Muravjovas karikas, rusindamas Lietuvą, Deltuvos vardą pakeitė į Konstantinovo.
XIX a. čia buvo daržininkystės ir bitininkystės mokykla. 1885 m. šią mokyklą baigė mūsų rašytoja Gabrielė Petkevičiūtė. Išmokusi Deltuvoje bitininkystės, į mūsų literatūrą įėjo Bitės slapyvardžiu.
Toliau atvykstame į Veprių miestelį, kuris įsikūręs prie Veprių ežero. Jame yra dvaro sodybos fragmentai: rūmai, oficina, spirito varyklos patalpos, švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčia, kumetynas. Veprių bažnyčia paskelbta valstybės saugomu objektu. Vertingiausias dalykas Veprių bažnyčios šventoriuje yra Kristaus kančių kelio stotys (koplytėlės), statytos XIX a. pagal Jeruzalės pavyzdį. Kristaus kapo koplyčia įtraukta į Kultūros paveldo registrą. Bažnyčioje yra du varpai: vienas pagamintas 1681 m. ir pavadintas švč. Mergelės Marijos vardu, sveriantis 220 kg, kitas didysis – 1774 m. , 420 kg – Kristaus vardu.
Užugirio dvaras
Sodyba užima daugiau kaip 10 ha dydžio plotą. Miestelis minimas nuo 1384 m. Čia buvusią medinę pilį Vytautas užėmė, žemaičių ir kryžiuočių padedamas, antrą kartą eidamas atsiimti pusbrolio Jogailos užimto Vilniaus.
Nuo 1542 m. žinomi neoklasicistiniai dviejų aukštų dvaro rūmai, puoštas frontonas augaliniu motyvu dekoru bei keturiomis kolonomis. Dvarą supa 5 ha dydžio parkas. Parke auga daugiau kaip dvidešimt vietinės reikšmės medžių bei krūmų. Iš svetimžemių augalų sutinkami sidabrinė eglė, juodosios tuopos ir kt. 2000 m. atkurti tvenkiniai, sutvarkyta užtvankų sistema.
Pirmas Veprių dvaro valdytojas minimas Kęsgailą. Po Kęsgailų Veprius valdė kunigaikščiai Oginskiai, po jų perėjo į Šemetų rankas, paskui valdė Tyzenhauzai. 1808 m. grafas Tyzenhauzas Veprius pardavė grafui Kosakauskui. Po XIX a. dvaras perėjo paskutiniams jo savininkams Pliateriams. Grafas Pliateris dvarą valdė iki 1923 m. Po to dvaras buvo valstybės nusavintas. Veprių dvaras buvo išdalintas savanoriams kūrėjams, bežemiams ir mažažemiams. 1924 m. dvare įkurta žemesnioji žemės ūkio mokykla. XIX a. dvare buvo sukaupta didelė biblioteka, archyvas, gausūs paveikslų, heraldikos ir numizmatikos rinkiniai. Čia buvo aptiktas S. Daukanto veikalo “Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių” rankraštis, kuris 1927 – 29 m. profesorių M. ir V. Biržiškų pastangomis buvo atspausdintas.
Miestelyje stovi J. Žentelio skulptūra “Motina duona” – moteris skausmingu veidu žiūri į javų pėdą savo rankose. Paminklas skirtas 7 Samantonių kaimo valstiečiams, kurie 1917 m. kovojo su kaizeriniais okupantais, norėjusiais atimti iš valstiečių visą metų derlių.
Netoli Veprių yra krateris (astroblema) 8 km skersmens, kurį išmušė krintantis meteoritas.
Aplankę visus numatytus dvarus vakare su lietučiu laimingai grįžtame į namus.
Atgal
