Kelionės
05 16. Vilniaus Pašilaičių bendruomenėje apsilankius
Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Alfonsas Kairys
Kur begyventų žmogus, ką jis beveiktų, visada ieško kito žmogaus, kad galėtų bendrauti, juk bendraudamas jauti, kad pasaulis nesibaigia ties mūsų horizontu.
Kalbiname vieną iš daugelio Vilniaus bendruomenių pirmininkų Pašilaičių pirmininkę Janiną Aidukienę.
Gal tartumėte kelis žodžius apie Pašilaičius. Kuo jie išskirtiniai?
Pašilaičiai – vienas iš vadinamųjų ,,miegamųjų rajonų“. Didesnė gyventojų dalis rytais traukia į darbą ir grįžta tik vakare, todėl ir gyvenimas čia teka įprastine vaga. Kita vertus, Pašilaičiai - patrauklus ir patogus mikrorajonas. Nors jį supa nemažai judrių gatvių, kaip potenciali gyvenamoji vieta yra vertinama gana palankiai, nes čia ramu ir gražu. Pakankamai erdvės ir žalumos, geras susisiekimas su miesto centru ir kitais mikrorajonais. Turime ir gabaliuką savo, mus vėsinančio - Gineitiškių – ežero.
Vilniaus Pašilaičių bendruomenės pirmininkė Janina Aidukienė ir mintį, ir žodį gražiai valdo
Ne kiekviena Vilniaus bendruomenė gali didžiuotis savo meno kolektyvu. Jūs jį turite. Kokia buvo kapelos „Žirginėliai“ pradžia ir kas pasiūlė ją pavadinti tokiu pavasariškai skambančiu žodžiu?
Seniai jau buvo mąstyta apie kokį nors meno kolektyvo subūrimą, o šiai minčiai subrendus, paskambinau pažįstamam muzikantui, norėdama pasiteirauti, nuo ko gi man pradėti. Sulaukiau netikėto atsakymo, kad keletas grojančių ir dainuojančių vyrukų taip pat norėtų panašios veiklos. Tuomet jau buvo paprasčiau. Pasikviečiau juos visus į ,,Medeinos seklyčią“ ir viską aptarėme. Susitikome prieš dvi savaites iki Motinos dienos ir staigiai nusprendėme, kad po dviejų savaičių jau surengsime koncertą, skirtą Motinos dienai. Laikas buvo toks, kaip dabar, ir visa žemė žydėjo, Praeinant pro Pašilaičių beržus, kurie, kaip šiandien, lenkė ir sūpavo virš mano galvos žirginėlius. Pavadinimas gimė staiga. Visas kolektyvas pritarė šiam pavadinimui. Taip ir likome ,,Žirginėliais“.
Su kokiomis bendruomenėmis „susistyguojate“. Kas kviečia jus ir ką aplankote jūs?
Buvome pakviesti į Pilaitės bendruomenę. Jie taip pat buvo pas mus atvykę. Pasikviečia mus ir Vilniaus rajono Paberžės bendruomenė. Dažniausiai koncertuojame Pašilaičiuose, savo rajone. Kadangi visi dirbame, tai laikas labai įpareigoja suplanuoti veiklą taip, kad viską galėtume daryti tik laisvalaikiu.
Girdėjau, kad savo gyvenimo akimirkas kitiems dovanojate nemokamai.
Tikrai taip. Deja, toks laikmetis, kad ir nemokami renginiai nelabai pritraukia žmones. Paprasčiausiai dabar vengiama bendrauti „gyvai“, o skiriama daugiau laiko televizoriui, internetui...
Visada smagu klausytis „Žirginėlių“ ir jiems pritarti
Kas sudaro jūsų bendruomenę ir koks jos narių amžius?
Bendruomenės nariais gali būti asmenys, sulaukę pilnametystės ir pripažįstantys bendruomenės įstatus. Mūsų bendruomenėje daugiausia vidutinio amžiaus ir vyresni asmenys. Tai žmonės, kuriems nesvetimas bendravimas, kurie dar nepamiršo gyvo žodžio, šypsenų ir susitikimų džiaugsmo.
Matyt, kiekviena grupė turi savo veiklos sritį, kokios tos veiklos?
Gal daugiau kalbėtina apie Pašilaičių senjorus, kurie turi daugiau laiko ir susiburia pabūti drauge. Jie pasimoko įvairių tapybos ant šilko, vilnos vėlimo darbelių (padeda ir konsultuoja „Aitvaro“ vaikų darželio direktorės pavaduotoja Vilija Loginovienė), rengiamos jų darbų parodos, organizuojamos vakaronės, koncertai, o visai neseniai šventėme Saulės Ūlinienės, sulaukusios nuostabaus 90 -ties metų jubiliejaus. Organizuojame išvykas po gimtąją Lietuvą, nes, pasak lietuvių kraštotyrininko J.Sudario, „blogas tas lietuvis, kurio kojos nemyli gimtosios žemės“ , išvykstame ir į kitas ilgiau trunkančias keliones (Lenkiją, Latviją, Slovėniją, Alpių kalnus...), o jose, kalbėdamasis ir ginčydamasis dar labiau pažįsti žmones. Paprastai kelionėms vadovauju aš, o kartu su mumis traukia Kauno įvairių tautų kultūros centro direktorius Dainius Babilas, gerai žinantis šiuos maršrutus. Prisimintina, kad jis kartu su žmona Lietuvos 1000-mečio proga įveikė legendinį Kilimandžarą Afrikoje.
Dabar visur - ir net iš aukščiausių tribūnų - kalbama apie jaunimą. Kaip jį įtraukiate į savo veiklą?
Su jaunimu atskiros veiklos nėra, nes neturime tokių žmonių, kurie galėtų kažką su jais veikti. Jiems įrengtos krepšinio aikštelės, pastatyti treniruokliai. Negalime jiems nieko papildomai organizuoti, nes neturime patalpų. Renginiams prašomės į mokyklas...
„Žirginėliams“ ir kojos paklūsta
Vienas bendruomenės tikslų - puoselėti šeimos ir Bendruomenės dvasines vertybes. Kaip tai pavyksta Jums?
Kasmet organizuojame Kalėdines šventes daugiavaikėms ir socialiai remtinoms šeimoms, tokių šeimų vaikams. Stengiamės nepamiršti nė vieno, tačiau mūsų galimybės labai kuklios.
Be abejo, bendradarbiaujate su vietos valdžia. Kokios to bendradarbiavimo formos?
Labai glaudžiai bendradarbiaujame su Pašilaičių seniūnija. Seniūnė Marija Jėčiuvienė – pagrindinė mūsų pagalbininkė. Ji daug kuo pasirūpina ir prisideda tvarkant mikrorajono gerbūvį. Seniūnijos patalpose susirenkame ir organizuojame senjorų veiklą, parodas, susirinkimus, aptariame bendrus darbus.
Paminėkite kelis renginius, kuriuose dalyvavo senjorai ir jaunimas kartu.
Pagrindinis renginys, kuris vyksta kasmet – Vaikų gynimo diena. Jį pravedame Ugnijos aikštėje, dalyvauja ir senjorai su savo anūkais, ir vaikų darželių auklėtiniai, ir moksleiviai. Tai pilietiškumą, tautiškumą ugdantis susibūrimas.
Pašilaičių bendruomenės steigėjai. Nuotraukos autoriaus ir Vilniaus Pašilaičių bendruomenės archyvo
Jūs esate Pašilaičių mikrorajono bendruomenės pirmininkė. Kokius Jūsų darbus jaučia Pašilaičiai?
Stengiamės daryti viską bendruomenės labui. Tvarkome aplinkinius miškelius, takus, laiptines, netgi kiemuose duobės užlyginame. Net trijose vietose pastatytuose lauko treniruokliuose gali pasimankštinti ir jauni, ir seni.
Mus galima pamatyti betvarkančius vaikų darželių bei mokyklų teritorijas. Prisidedame, kuo galim, nes ten juk mūsų vaikai, anūkai ir būsimieji proanūkiai. Galimybės kuklios, tačiau kasmet po truputį kažką sutvarkome ir nors mažais darbeliais gražiname savo rajoną, jo gamtą, nes suprantame, kad gamta yra gyva ir reikalinga priežiūros.
Ką patartumėt Vilniaus - ir ne tik jo - bendruomenėms, plėtojančioms savo veiklą?
Ką čia bepatarsi? Kiekvienas rajonas turi savo problemų. Manyčiau, kad svarbiausia – supratimas, susitarimas ir bendra, draugiška veikla bei dalyvavimas įvairiuose projektuose
Nenoriai kalbate apie save, tačiau, dėkodami už pokalbį, pristatome Jus Jūsų pačios žodžiais:
Gimiau pasakiškai nuostabiame Lietuvos kampelyje – Ignalinos rajone, o kai man buvo 2-ji, tėvai atvyko į Vilnių, kur ir gyvenu iki šiol, braidžiojau Vilniaus 7-osios vidurinės (dabar Žirmūnų gimnazija) mokyklos takais, Edukologijos universitete išmokau psichologijos, ir tai man labai padeda bendraujant su žmonėmis. Visada gerbiau ir mylėjau paprastą žmogų, nemeluojantį, gyvenantį noru padėti kitam ir, be abejo, muzikuojantį. Pati be dainos nelabai įsivaizduoju gyvenimo. Kartais jaučiu, kaip mintį apipina kokios nors dainos žodžiai. Tiesiog spontaniškai. Štai ir dabar skamba ausyse ,,Žydėk, gyvenime“, ir visada kartu su manimi - gimtinės dobilų kvapas, ežerų mėlis, pušynų karštis...
Ir grįžtame į „Žirginėlius“. Kokiu repertuaru stebina jis žiūrovą?
Pasirenkam dainas, turinčias prasmingų žodžių, dainas, kurios ,,kabina“ širdį ir kurias smagu dainuoti. Nesistengiam stebinti žiūrovų. Mes tiesiog dainuojame, nes smagu pabūti drauge su žmonėmis, kurie gyvena muzika. Dalijamės savo džiaugsmu su kitais, nes žinome, kad pasidalytas džiaugsmas auga.
Atgal
