Kelionės
02 03. Seniausia Afrikos žemyno civilizacija (Pabaiga)
Vytautas Kuprys
Grįždami nuo krioklio aplankome centrinį Bahir Daro turgų, kuris yra laikomas vienu įdomiausiu šalyje. Čia siūlomos pintinės iš ožiukų odos - yra puikus suvenyras.
Toliau skrendame į Adis Abebą, kur oro uoste persėdame į visureigius ir vykstame į Arbą Minčą Hasano keliu. Pakeliui aplankome Gurage gentį, apžiūrime jų trobeles, vadinamas – tukula, kur stebėjome kaip gaminamas tradicinis patiekalas iš netikrų bananų lapų, vadinamas Kocho – tai “Netikro banano” duona. Ji gaminama iš nuskustų bananų lapų masės, kuri kai kurį laiką rauginama ir kepama ant ugnies. Bananų lapų likučiai naudojami virvėms pinti. Gurage žmonės taip pat žinomi kaip sunkiai dirbantys ir neretai yra vadinami Etiopijos kinais.
Vykstame į Čenčą kalnuose esantį kaimelį, 2800 m aukštyje, kur lankomės Dorze genties etninėje grupėje. Apžiūrime unikalų namų statybos stilių ir grožimės tradiciniais amatų dirbiniais – audiniais. Dorze genties žmonės yra garsūs audėjai, o jų aukšti avilio formos bustai yra vieni savičiausių tradicinių statinių visoje Afrikoje. Pagrindiniai užsiėmimai rajone yra natūrinis ūkininkavimas ir audimas. Kiekvienoje gyvenamoje teritorijoje yra bent vienos staklės, kuriomis dirbama nuolat, o čia gaminami chana drabužiai yra laikomi geriausiais Etiopijoje. Šiais laikais geriausi dorze genties audėjai darbuojasi sostinės tekstilės pramonėje. Vis dėlto didžiausią nuostabą kelia dorze genties namai. Jų aukštis gali siekti iki 6 m, o pagaminti jie iš visiškai natūralių medžiagų. Pirmiausia pastatomi bambukiniai pastoliai, tada jie apipinami žole ir netikrų bananų lapais. Iš tokio derinio sukuriamos kietos izoliacinės sienos ir stogas. Dauguma dorze genties namų priekinėje dalyje yra padidinta. Namelių centras – laužavietė, skirta valgiui gaminti ir patalpai šildyti, atskiros zonos miegui ir mažesniems gyvuliams laikyti. Dorze genties namai labai patvarūs ir paprastai juose susituokusi pora praleidžia visą savo gyvenimą. Namai yra be durų. Aplankome Derze turgų. Toliau plaukiojame po Čamo ežerą, vadinama “krokodilų turgumi”, kur matėme kaip plaukioja krokodilai, o vandenyje tai vienoje, tai kitoje pusėje maudosi begemotų šeimyna. Manoma, kad sutikti begemotą yra pavojingiau nei krokodilą, nes begemotai vandenyje saugo savo teritorijas, o krokodilai, jei sotūs, yra pasyvūs.
Kryžiaus formos Šv.Jurgio bažnyčios stogas, o pati bažnyčia uolos apačioje (Lalibela)
Važiuojame į Džinką. Pakeliui sustojame ir aplankome tsemay, bena, ari etninių grupių kaimelius, nuo seniausių lakų išlaikiusius nepakitusią kultūrą ir papročius. Tsemajai – viena mažiausiai žinomų etninių grupių Etiopijoje, ją apytikriai sudaro apie 5 tūkst. žmonių, o jų teritorija driekiasi išilgai vakarinio Veito upės, kurią tsemajai vadina Dulako, kranto. Genties žmonės užsiima natūriniu ūkininkavimu, kultivuoja potvynių užliejamas teritorijas. Pagrindinai auginami pasėliai – sorgai ir kukurūzai. Sorgai kildinami būtent iš Etiopijos ir yra penktieji pagal suvartojimą javai pasaulyje. Tai pat tsemijai augina gyvulius, ypač galvijus, laiko bites. Tsemajų kalba yra rytų Cushitic kalba, ji artima kalbai, kurią kalbama Konso gyvenvietėje. Iš čia, sakoma, kilo genties pirmtakas vyriausiasis vadas Asasa. Tsemajų išvaizda ir aprangos stilius artimas arbaro etniniai grupei.Šios grupės žmonės kalba panašiai. Be to, jų teritorija yra greta tsemajų vyriausiojo vado kaimo. Tsemajai dažnai susigiminiuoja su homerių genties žmonėmis, kurių teritorija plyti į vakarus. Taip pat aplankome Ari kaimelį, kur pamatėme jų medaus rinkimo tradicijas. Bičių aviliai panašūs į bučius, tik trupučiuką plonesni ir ilgesni, kurie pakabinti ant medžių šakų. Vietiniai gyventojai avilius vadina khato. Viename medyje kabo iki 25 avilių. Iš vieno tokio avilio, per metus, iškuopiama apie 5 – 8 kg medaus.
Išvykstame į Mago nacionalinį parką esantį Omo upės slėnyje, kur susipažįstame su mursi genties žmonėmis ir gyvenimo būdu. Mursi gentis gyvena netoli Sudano sienos. Jų teritorija vakaruose riboja Omo, o rytuose – Mago upės. Jie augina gyvulius ir yra klajokliai. Šią gentį sudaro iš viso 5 tūkst. narių. Mursi gentis labiausiai žinoma dėl karingumo ir vieno itin keisto puošybos elemento – vadinamųjų lūpų lėkščių. Mursi moterys pasaulio žinomos tuo, kad nešioja į lūpas įstatytas medines arba keramikines lenteles.. Nors mūsų akimis toks vaizdas neįprastas, šioje gentyje tokios lentelės nešiodamos moterys parodo, kad yra subrendusios, atsakingos ir….gražios. Pagal paprotį, kai mursių genties moteris sulaukia 20 metų, jos apatinė lūpa yra įpjaunama, sudarant mažą tarpą tarp lūpos ir audinio apačioje. Vėliau šis tarpas palaipsniui plečiamas, formuojant “lūpos kilpą”, pakankamai didelę, mažai apskritai molio ar medžio lėkštelei, kuri bus įterpta tarp lūpos krašto ir burnos. Kai lūpa išsitempia, lėkštelė yra pakeičiama didesne. Procesas kartojamas, kol pagaliau tarpas pasidaro toks didelis, kad gali išlaikyti 15 cm skersmens lėkštę, o moteris lengvai užsitraukia savo ištemtą lūpą per galvą. Laikoma, kad kuo didesnę lėkštę moteris gali nešioti, tuo didesnė yra jos vertė. Kai ji ištekėjusi – tikrai didžiulė lėkštė gali turėti net 50 galvijų vertę. Kitaip nei kartais manoma, mursių moterys nešioja lūpų lėkštes nuolat, jos yra gerokai per sunkios ir nepatogios. Vis dėlto vaizdas be lėkštės gali būti sukrečiantis…
Kelias į santuoką vyrams taip pat nėra lengvas. Tradiciškai vyras gali vesti tik tada, kai laimi kovą lazdomis, vadinama “donga”. Jos metu varžovai, baltai išsidažę kreida, kaunasi 2 m ilgio lazdomis. Ankstesniais laikais mirtis šiose kovose buvo įprastas dalykas, tačiau šiandiena vienas iš kovotojų paprastai pasiduoda. Išrinktų merginų grupė išneša nugalėtoją ir nusprendžia, kuri iš jų vėliau už jo ištekės.
Toliau keliaujame į Turmį ir lankomės vienoje įdomiausių ir didžiausių Etiopijos genties hamerių gyvenvietėje. Geriausiai žinomos genties populiacija siekia 35 tūkstančius. Ši gentis taiki, bet jos žmonės nešioja ginklus, kad apsigintų nuo dažnų laukinių gyvūnų ir kaimyninių genčių antpuolių. Iš prigimties, kaip ir dauguma kitų pietų Omo genčių, hameriai yra klajokliai ir ypač didžiuojasi savo galvijų bandomis, tačiau iš tiesų šiuo metu genties gyvenime kur kas svarbesnį vaidmenį atlieka žemdirbystė. Jie augina kukurūzus ir sorgas – daugiau, be akacijų ir alavijų, tose sausose žemėse niekas neauga. Vyrų pagrindinis darbas prižiūrėti gyvulius – karves, ožkas ir avis, kurios sausuoju sezonu iškeliauja ganytis į Omo upės slėnį. Moterys beveik visą laiką gyvena vienos. Vyrai iš ganyklų į kaimą sugrįžta turėdami tik vieną tikslą – pratęsti giminę, o po to vėl išeina. Hamerių genties žmonės atletiški, jų kūno sudėjimas ne tik tvirtas, bet ir grakštus. Jie yra dailių ir išraiškingų veido bruožų, garsėja kaip dideli puošeivos – jų genties su niekuo nesupainiosi. Moterų plaukai supinti į daugybę mažų pečius siekiančių kasyčių, suteptų molio, pelenų ir sviesto mišiniu. Kaklai padabinti gausybės kriauklelių ir karoliukų vėriniais, rankos išpuoštos tuzinu ar daugiau varinių tvirtai aplink rankas prigludusių apyrankių, kojos taip pat papuoštos aliuminio apyrankėmis. Ant kūnų matyti tankūs randai, atsiradę save pjaustant ir žaizdas gydant pelenais bei anglimi. Jos vaikšto nuogomis krūtimis, o tarp krūtų kaba kalašnikovas apsiginti nuo laukinių žvėrių, segėdamos tik “kvapius” odinius sijonus, pridengusius intymiausias kūno vietas, ant kurių prikabinta daugybė metalinių skambaliukų. Juosmenis taip pat puošia spalvotų karoliukų vėriniai. Vyrai galvas puošia įvairiaspalviais karoliukų vėriniais, ant rankų ir kojų nešioja žalvario papuošalus. Iš molio ir plaukų suformuoti kuodai, ant kai kurių vyrų galvų rodo, kad pastaraisiais metais jie nužudė pavojingą gyvūną. Hameriai mėgsta fotografuotis, bet yra daug mažiau įkyrūs negu mursiai.
Įdomi hamerių jaunuolių įšventinimas į vyrus ceremonija. Vyksta trijų dienų trukmės apeigų kulminacija, vadinamą “šokinėjimas per jaučius”. Kai berniukas subręsta ir jo šeima sukaupia pakankama galvijų, kad galėtų susimokėti už nuotaką, ateina laikas įšventinimo į vyrus ceremonija. Tai didelė šventė į kurią susirenka giminės ir draugai. Diena prasideda moterų svaiginimusi. Plakimas yra visiškas savanoriškas. Įsipareigojusios savo sūnums motinos ir seserys yra vytelėmis plakamos, kad įrodytų drąsą, atsidavimą ir berniuko palaikymą per šį išbandymą. Moterys retai kada šaukia, priešingai, erzina vyrus smogti stipriau. Ritualas baigiasi stipriu kraujavimu, žaizdomis ir garbės randais. Po pietų į eilę sustatomi 6 – 8 jaučiai, tačiau anksčiau galėjo būti ir iki 30 - ies. Visiškai nuogas įšventinamasis keista ir netvarkinga afrikietiška šukuosena, turi užšokti ant pirmojo jaučio nugaros ir, šokinėdamas nuo vieno jaučio ant kito, pasiekti eilės galą. Tada jis turi apsisukti ir pakartoti pasirodymą į kitą pusę. Tai jis turi padaryti tris ar keturis kartus, kol įrodys savo vertę susirinkusiems. Po sėkmingos ceremonijos vyras gali vesti, ne būtinai iš karto, kai kurie berniukai atlieka ceremoniją būdami vos 10 metų. Tačiau jei jam nepavyksta peršokti visų jaučių, bandyti dar kartą jis gali tik po metų. Rytojaus rytą jaunuolis savaitei pasitraukia į savaną ir geria tik pieną ir gyvulio kraują
Atvažiuojame į Arbą Minčą, pakeliui aplankome Arboro gentį, kuri dėl kilmės ir kultūrinių sąsajų su Konso ir aplinkinių žemumų klajokliais tradiciškai atlieką tarpininko vaidmenį prekiaujant tarp Omo upės slėnio ir Konso aukštumų. Tai pat aplankome Konso kaimą su gentimi ir vadinamąjį Etiopijos Niujorką. Ši vieta garsi terasine žemdirbyste, o vietiniai gyventojai čia sunkiai dirbdami ūkininkauja. Pats žodis “konso” reiškia “aktyvus darbe”, t. y. ne tinginys. Aplankome Konso vaduko, vardu Konso, namus ir toliau keliaujame į Arbą Minčą
Išvykstame į Havasą. Havasa yra didžiausias Etiopijos Lūžio slėnio miestas su maždaug 138000 gyventojų, kurio nedidukas, dailiai suplanuotas centras yra neįprastai šviesus ir modernus. Havasa - Sidamo kalba reiškianti “Plačia lyguma, tinkama ganyti” yra įsikūrusi rytinėje mažiausioje ir gražaus Lūžių slėnio ežero, taip pat vadinamo Havasa, pakrantėje, kur gamta susilieja su puikiais ežero vaizdais. Nėra abejonių kad pagrindinis Havasos traukos objektas yra šis ežeras, mažiausias Etiopijos Lužių slėnyje, dagiau nei 5000 ha ploto, siekiantis iki 22 m gylio. Tankūs krūmynai ir figmedžių giraitės palei ežero pakrante yra labai saugomos ir knibžda paukščiais. Ežere taip pat gyvena begemotai, bet juos paprastai galima pamatyti tik iš valties. Ežero pakrantėje kasdien prekiaujama žuvimis. Tai viena tinkamiausių vietų įvairiems vandens paukščiams stebėti, tarp jų – ir afrikiniam marabu. Vandenyje ar pakrantėje galima išvysti daugybę garnių, gandrų, žuvėdrų, sėjikų ir ilgakojų pelkių paukščių, o visoje Afrikoje turbūt nėra geresnės vietos spalvingoms ir sėslioms nykštukinėms žąsims stebėti.
Užsukame į kalnuose 2500 m aukštyje įsikūrusį Čenčos kaimelį ir dorze genties etninę grupę, apžiūrime unikaliu būdu pastatytus namus ir pasigrožėjome tradicinių amatų dirbiniais – audiniais.
Eina vienos genties aukštų ir dailių vyrų procesija, apie 20 žmonių, su ietimis ant pečių ir papuošalais ant galvų – reiškia jie nušovė leopardą ar kitą plėšrūną, bet už tai dabar jie neturi teisės 2 mėnesius mylėtis su savo žmonomis.
Lankomės Hasavos žuvų turguje ir tęsiame kelionę į Adis Abebą. Pakeliui sustojame prie Lūžių slėnio Langono ežero ir sekliausio slėnyje ežero Zevay. Čia apžiūrime istorines ir gamtines vietoves
Adis Abeboje, tradiciniame restorane “Yod Abyssinia”, valgome atsisveikinimo vakarienę su tradiciniais šokiais ir maistu.
Kelionės metu, Etiopijoje, nuvažiavome daugiau kaip 2 tūkst. kilometrų..
Pamatę nuostabią Etiopijos gamtą, įvairių genčių gyvenimą ir jų papročius, didingus kalnų ežerus, vieninteles pasaulyje monolitines bažnyčias su didžiausiais įspūdžiais laimingai grįžome į savo gimtą kraštą.
Atgal
