Kelionės
01 13. Seniausia Afrikos žemyno civilizacija (1 dalis)
Vytautas Kuprys
Pakilę Vilniaus oro uoste į padangę virš debesų ir pabuvoję ore dvi su puse valandos, trumpam nusileidę didingame Stambulo oro uoste, čia persėdome į kitą lėktuvą ir, po penkių su virš valandų, laimingai nusileidome Adis Abebos oro uoste. Tai Etiopijos Federacijos Demokratinės respublikos sostinė.
Etiopija yra valstybė šiaurės rytų Afrikoje. Vakaruose ribojasi su Sudanu, šiaurėje su Eritrėja – nuo Etiopijos atsiskyrusia 1993 m., šiaurės rytuose su Džibučiu, pietuose – su Kenija, Somaliu. Jos plotas 1127127 kv. km, joje gyvena apie 80 mln. gyventojų.
Didelę šalies dalį užima Etiopijos kalnynas. Jo šiaurės rytuose - Simeno kalnai, juose yra aukščiausia šalies vieta – Ras Dašano kalnas, kurio aukštis 4620 m. Centrine dalimi driekiasi Rytų Afrikos lūžių juosta. Pietuose siekia Balės kalnas, jo aukštis 4307 m, rytuose driekiasi neaukšta Haudo plynaukštė. Šiaurėje plyti viena žemiausių Afrikos tektoninė Afarų įduba, joje yra Asalės ežeras, kurio paviršiaus altitudė – 116 m. Tektoninėse įdubose ir lūžiuose daug ežerų: Tana, Rudojfo, Abaja, Aibe, Abijata ir kt. Vakarinė Etiopijos dalis priklauso Nilo baseinui ( Mėlynasis Nilas, Atbane, Akobas), pietryčiuose yra nenuotakus Džubos ir Šebelės baseinas, nenuotakiems baseinams priklauso ir Omo bei Avašo upės.
Ari genties gyventojai savo avilius kabina ant medžių šakų
Šalies klimatas gana įvairus ir priklauso nuo reljefo. Etiopijos kalnyne, aukščiau nei 2400 m esančiose vietose klimatas vėsus, temperatūra nukrenta žemiau nei 16 laipsnių šilumos, aukštikalnėse būna sniego. 1500 – 2400 m aukštyje temperatūra svyruoja nuo 16 iki 27 laipsnių, o žemiau nei 1500 m vietoja vyrauja aukšta temperatūra iki 30 laipsnių. Damakilių įduba išsiskiria labai dideliu karščiu iki 50 laipsniu.Yra savanų, sausingose srityse – pusdykumių.
Etiopijoje skiriami ketuti metų laikai - lietinga vasara (birželis, liepus ir rugpjūtis), pavasaris (rugsėjis, spalis ir lapkritis), žiema (gruodis, sausis ir vasaris), ruduo (kovas, balandis ir gegužis).
Mūsų kelionės laikotarpiu, o mes važiavome lapkričio mėnesyje, Adis Abebos vidutinė dienos temperatūra buvo 15 – 22 laipsnių, nakties metu apie 10 –15 laipsnių
Kadangi kalnuose nakties metu temperatūra nukrinta iki 10 – 15 laipsnių šilumos, kad sušildyti patalpą, kai kurios genčių etninės grupės, kartu su žmonėmis, atitvertoje patalpoje, laiko ir gyvulius.
Arboro genties vadas Konso
Pati Etiopija – svarbus pasaulio žemdirbystės židinys. Dirbamoji žemė lygumose užima 12 proc. šalies teritorijos, ganyklos – 40 proc. Visa žemė priklauso valstybei, ūkininkai ją išnuomoja 99 metams. Čia auginama daug kur kitose pasaulio vietose nežinomų kultūrinių augalų. Vienas, iš specifinių produktų, Etiopijos auginančių javų, abisininiai posmilgiai, iš jų gaminama tradicinė duona inžera. Šie javai itin svarbus ląstelienos šaltinis. Šalyje auginami: kukurūzai, sorgai, miežiai, kviečiai, aliejiniai ir citrusiniai augalai, vynmedžiai, cukranendrės, bulvės, vilnamedžiai, prieskoniniai augalai. Etiopijoje auginama daug vaisių: bananų, papajų, mangų, arbūzų ir kt. Yra kavos bei arbatos plantacijos. Stovi labai dideli šiltnamiai, kuriuose auginamos įvairios daržovės ir vaisiai.
Miškai užima 25 proc. šalies teritorijos, kuriuose auga daugiausia lapuočiai.
Kadangi dabar laukuose nuimamas derlius, smulkūs ir vidutiniai ūkininkai, o jų yra daugiausia šalyje, javus pjauna pjautuvu pagalba. Nupjautus javus sudeda į dideles krūvas, paruoštoje išasfaltuotoje ar kitoje kietoje vietoje, juos išsklaido ratu. Žmogus atsistoja viduryje paruoštų javų ir, pakinkytus 3 – 4 arklius, varinėja aplinkui, kurie kojomis mindžiodami javus iškulia. Po to iškultus javus, vėjo pagalba, atskiria nuo pelų. Javus su kastuvu pila į viršų, o vėjas pelus nupučia į šalį. Žemę aria žagrės pagalba, kurią traukia įkinkyti jaučiai. Taip primityviai ir sunkiai ūkininkai ūkininkauja Etiopijoje. Stambūs ūkininkai turi traktorius ir kombainus, bet tokių ūkininkų yra labai mažai.
Šalyje veisiasi šakalai, hienos, lapės, leopardai, gepardai, begemotai, žirafos, zebrai, antilopės, beždžionės, kalnuose ožiai, retai drambliai, baltieji ir juodieji raganosiai; iš roplių – gekonai (driežai), kobros, chameleonai, krokodilai ir kt. Gausu įvairių paukščių: stručių, nektarinukų, marabų, grifų, pelikanų. Veisiami galvijai: ožkos, avys, arkliai, mulai, asilai, kupranugariai Šalyje labi daug sakalų, kurie skraido virš miestų ir kaimų, kaip pas mus varnos.
Hamerų genties vaikai
Etiopijoje gaminamas vietinis alus, degtinė – rakija, iš įvairių vaisių ir medaus vynas. Kiekviename kaime varomas samagonas, kurį viename genties kaime ir mes paragavome, o alus nelaikomas alkoholiu, kurį gerią kaip vandenį ne tik eiliniai gyventojai, bet ir vienuoliai.
Etiopija - viena seniausių šalių pasaulyje ir antra valstybė pagal gyventojų skaičių Afrikoje. Joje aptikti seniausi žmonijos pėdsakai, tad Etiopija svarbi ir žmogaus evoliucijos istorijoje. Etiopija nebuvo okupuota Afrikos kolonizacijos laikotarpiu.
Šalyje gyvena daugiau nei 80 tautų, kai kurios jų turi net apie 5 –10 tūkst. žmonių. O romų, amharų ir tigrių tautos sudaro daugiau kai pusę gyventojų. Dar gyvena sidamai, samaliai, danakiliai, guragiai ir kt., pagrindinė kalba – amharų, kitos – vietiniai dialektai. Jų išsivystymo lygis ir gyvenimo sąlygos kiekviename regione skiriasi. Oficialioji kultūra siejama su habešų tautomis, ypač anharais, nuo seno išpažįstančiais krikščionybę. Daug vardų kilę iš biblinių asmenybių. Etiopijos ir Eritrėjos gyventojai, ypač kalbantys semitų kalbomis, bendrai save vadina Abecha, bet kiti atmeta šį pavadinimą, teigdami, kad jis nurodo konkrečią tautybę. Vis dėlto iš šio arabiško žodžio varianto – Al – Albecha, kilo pavadinimas “Abisinija” – buvęs Etiopijos vardas, vartotas anglų ir kitose Europos kalbose.
Žinios apie krikščionybę Etiopijoje sklido įvairiai. Tam turėjo įtakos Egipto koptų bažnyčia bei per Etiopiją einantys prekybiniai keliai, kuriais buvo gabenamos prekės iš Sirijos ir Palestinos. Reikia pasakyti, kad Romos imperija ir Etiopija tapo krikščioniškos beveik vienu metu. Tačiau Etiopijos religinė bendruomenė ilgą laiką, apie 1500 metų, vystėsi tartum uždara bendruomenė – su kitomis krikščioniškomis valstybėmis Etiopijos ryšiai buvo menki, todėl šioje šalyje susiformavo labai savita ir įdomi krikščionybės forma, dabar vadinama Etiopių stačiatikių bažnyčia. Nors krikščionybės samprata yra savita, Etiopija šiais laikais laikoma viena stipriausių krikščionybės tvirtovių pasaulyje. Etiopijos valstybė krikščionybę priėmė IV a.,tai yra antra šalis pagal senumą po Armėnijos, oficialiai paskelbusi krikščionybę valstybės religija. Nuo 1974 m. šalis yra pasaulietinė ir atsiradus islamui turi gausią musulmonų bendruomenę. Šalies gyventojai yra labai religingi. Sakoma, jei jie būtų mažiau religingi šalies ekonomika kiltų greičiau.
Krikščionybė labai stipriai paveikė ir Etiopijos meną. Čia susiformavo ypatingas krikščionių bažnyčių stilius, puikiai matomas Lelibelos bažnyčiose ir kituose architektūriniuose šedevruose. Nuo seno buvo tapomos ryškios krikščioniškos ikonos, vaizduojančios biblinius siužetus.
Norint įeiti į bažnyčią privalai nusiimti apavą. Kai kuriose bažnyčiose vyrai įeina pro vienas duris, o moterys - pro kitas. Bažnyčioje vyrai sėdi iš kairės pusės, o moterys – iš dešinės. Bažnyčioje vargonų nėra. Joje naudojami mušamieji instrumentai, ritmingi plojimai, liturginiai šokiai. Mišios tęsiasi 2, 5 ir net 10 valandų, priklausomai nuo šventės reikšmės, o švenčių šalyje yra apie 220. Švenčiamas šabas, praktikuojamas berniukų apipjaustymas ir apsiplovimas, ryškus švč. Mergelės Marijos kultas. Kunigai gali tuoktis ir turėti vaikų, bet jeigu tikintysis panorėjo būti vienuoliu jis neturi teisės sukurti šeimos.
Atgal
