Kelionės
12 02. Apalačų kalnų folkloras
Nijolė Kavaliauskaitė - Hunter
Apalačai, kas jie?
Tai vidutinio aukštumo kalnų sistema, tūkstantmečius glūdinčių Šiaurės Amerikos rytuose, monumentaliai besidriekiančių tolyn į šiaurę. Tiksliau jų ilgis - 2600 km, o plotis nuo150 iki 500 kilometrų. Kalnai išsišakoję po šias valstijas kaip: Kentukis, Šiaurės Karolina, Tenesio, Virdžinijos, Georgia, Pensilvanijos, Ohio, bei siekia netoli Niufaundlendo besiilsinčias Prancūzijai priklausančias salas kaip Sen Pjeras ir Mikelonas. Apalačai yra pripažinti vieni iš seniausių kalnų planetoje. Tai - ne tik kvapą gniaužiantis ekologiškai skaistus Žemės kampelis su įspūdingomis vietovėmis kaip: Didžiųjų Rūko kalnų nacionalinis parkas, bet ir romantiškai pavadintais kalnais: Adirondakas, Žalieji, Baltieji kalnai, Mėlynuoju kalnagūbriu, Mičelo kalnu ir kt.
Šie kalnai esti gera vieta ne vien sielos atgaivai, juose įsiamžinę istoriniai įvykiai. Kalnai tarnavo nelyginant gamtos Žemės paviršiun iškelta barikada besiveržiantiems emigrantams iš Europos pristabdyti, malšino kovinius veiksmus Prancūzijos ir Indėnų kare, neleido laisvai judėti britams Amerikos revoliucijos metu, JAV pilietinio karo laikotarpiu.
Apalačų regionas laikomas geografine skiriamąją linija. Jis dalija JAV rytinę pakrantę nuo šalies Centrinės dalies.
Plačiai po pasaulį Apalačų pavadinimas pasklido tuomet, kuomet 1528 metais ispanų atradėjas Alvar Nunez Cabeza de Vaca su įgula, išsilaipinę Floridoje išvydo indėnų vietovę pavadintą Apalachen. Tuo pačiu pavadinimu vadinosi netoliese esantis vandens telkinys. Vėliau minėtu vardu buvo pavadinti kalnai.
Naujojo kontinento atradimas paskatino anglų, prancūzų bei ispanų kolonistų antplūdį. Migracija dažniausia buvo asmeninio sprendimo išraiška, tad dauguma iš jų į jį kėlėsi nuotykių, gamtos bei geresnių gyvenimo sąlygų suvilioti.
Į Apalačų kalnuose esančias vietoves, manoma pirmieji atvyko anglų tautybės žmonės. Jų skaičius anuomet siekė vos 214. 1607 metais atvykėliai įsikūrė ant James upės krantų. Ši vietovė oficialiai buvo pripažinta kaip pirmoji anglų atvykėlių kolonija Amerikoje. Kolonistai nebuvo šiltai sutikti, priešingai, jie buvo atakuojami vietinių, nedraugiškai nusiteikusių indėnų – Algokinų. Tačiau anglai pajėgė atremti jų atakas. Saugumo dėlei, statėsi medines trobas, kurias gaubė aukštos tvoros. Tik Powhatanu gentis jiems buvo palanki. Anglai garsėjo kaip tabako augintojai, o indėnai jį mielai pirko. Ne vien nedraugiški indėnai sunkino išlikimą Naujoje Žemėje, bet ir žiemos speigai. Bet jie ištvėrė.
Šie žmonės atvyko ne tik su šeimos nariais, sklidinais lagaminais, bet ir persikeldami į naują aplinką, atsivežė savo kultūrą, kurią siekė atnaujinti ir puoselėti kaip sau priimtiną gyvenimo būdą tik naujoje aplinkoje. Su jais atvyko ir religinių grupių nariai, kurių tikslas - išsaugoti tautiškumą ir tikėjimą.
Liaudies muzika
Liaudies muzika - tai nėra vien įstabi ir lengvai įsimenama melodija, kuri paplitusi tarp tos pačios tautybės žmonių. Ji turi išliekamąją vertę todėl, kad joje įsikūnijusi suma tautai būdingų savybių bei bruožų. Svarbiausias iš jų - žmonių charakterio išraiška. Charakteris perteikiamas pasitelkiant liaudies dainos melodiją bei žodžius, kurie nėra spontaniškovyksmo rezultatas, bet gludinti ir grūdinti metų metus. Žodžiuose atsispindinti gyvenamoji aplinka bei kultūrinė gyvenimo pusė, nulemia kūrybos unikalumą.
Siekdami lengvesnės būties naujoje tėvynėje, emigrantai kūrė muzikines bendruomenes, panašias į paliktas senajame jų pasaulyje. Susibūrę dainavo dainas, kurios jiems turėjo neįkainuojamą vertę. Tai padėjo prisitaikyti svetimoje, kalnuotoje vietovėje bei patenkinti emocinius poreikius. Tad Apalačų liaudies muzikos pavyzdys yra šiurkščių gyvenimo sąlygų kalnuose atspindys.
Dauguma dainų buvo baladės, pasakojamojo pobūdžio dainos. Dainos pasižymėjo trukme, nes jas sudarė daugiau nei šimtas posmų. Apalačių vietovėje gyvenantieji britai jas sutrumpino, pritaikė prie pakitusių dabarties gyvenimo sąlygų. Ritualinio pobūdžio, už vandenyno pasižymėjusios populiarumu, nebeteko reikšmės. Tik meilės, kovos, nuotykių ar istorinės išliko. Moterys jautė vidinį poreikį atlikti romantinio pobūdžio balades. Kalnuose gyvenančiosios nebuvo beteisės, tad be trukdžių laisvėn galėjo skleisti savo esmes. Tačiau neįprastų gyvenimo sąlygų paveiktos, savo noru atplėštos nuo gimtos aplinkos, jautė kaltę ir depresiją. Šiomis dainomis jos vijo neviltį šalin. Pažymėtina, kad moterys jas vengė dainuoti savo vaikų akivaizdoje. Baladės buvo bričių asmeninis skausmas, kurį nuo aplinkinio pasaulio skyrė nematomo šydo uždanga.
Ko gero, baladės buvo reikšmingos ne vien jas atliekantiesiems, bet ir jų aplinkoje gyvenusiesiems. Dauguma Anglijoje užgimusios muzikos, perkeltos į Apalačių aplinką, buvo pasiskolinta. Ją perdarė į Ameriką prieš savo norą atgabenti juodaodžiai. Atvežti kaip vergai, jie anglų rate atsidūrė kaip fermų arba geležinkelio sistemos darbininkai. Noriai išmokę šias melodijas, ėmėsi pritarti savo mėgiamu instrumentu bandža. Todėl pakito baladžių stilius. Juodaodžiai nepasižymėjo santūrumu, kas buvo būdinga anglams. Priešingai, jie priklausė kultūrai, kurioje vertę turėjo erotinis elgesys. Tai - ryškiai kontrastavo tipiškam anglų emigrantų dainavimo stiliui. Anuomet skaitomi žemesnės klasės piliečiais, nepanorę sekti Baltųjų tradicijomis, tenkino savo poreikius. Tokia melodijos stiliaus kaita, muzikos žaismas vergui nelaisvėje padėjo išsaugoti savastį: būdingą džiugesį, geidulingumą, gyvenimo ritmo pulsą.
Įgijusi valdžią, Baptistų bažnyčia gyvenantiesiems kalnuose, paragino instrumentus padėti į šalį, pripažindami juos kaip velnio išmislais. Jie netoleravo juodaodžių muzikavimo stiliaus, bei netoleravo muzikinio akompanimento, palydinčio religines dainas. Tik dvidešimtojo amžiaus pradžioje, kuomet religijos viešpatavimas prislopo, tris šimtmečius kalniečių dainoms egzistavę barjerai bei izoliacija, neteko galios. Baladės išsiveržė į laisvę ir tapo užrašomos bei publikuojamos kaip tautinė vertybė Amerikos spaudoje.
Atgal
