Kelionės
11 11. Balstogė – Supralė – Augustavas (2 dalis)
Galų gale atvažiuojame į ekskursijos metu numatytą Balstogės miestą, kuris yra Lenkijos šiaurės rytuose, prie Bialos upės, tai Palenkės vaivadijos centras, kuriame gyvena 300 tūkstančių gyventojų. Per miestą eina Varšuvos – Gardino geležinkelis. Miestelyje yra dramos ir lėlių teatrai.
Straipsnio autorius prie Branickų rūmų
Manoma, kad Balstogės kaimas įsikūrė XIV a. buvusiose jotvingių žemėse ir priklausė LDK. Pirmąkart paminėtas 1426 m. , kuris 1569 m. buvo prijungtas prie Lenkijos. Tai buvo karališka valda, nuo1685 m jį valdė didikai Branickai, nuo 1771 m. Polockai. 1795 – 1807 m. Balstogė priklausė Prūsijai. Nuo 1920 m. buvo Lenkijos vaivadijos centras. Per II pasaulinį karą 1939 m. miestą okupavo SSRS ir prijungė prie Baltarusijos, 1941 m. užėmė Vokietija, 1944 m SSRS perdavė Lenkijai.
Balstogėje 1859 m. gimė esperanto kalbos kūrėjas L. Zamenhofas.
Ekskursija po senamiesti vyko pėsčiomis. Pirmiausia aplankėme Branickų rūmus ir parko ansamblį. Rūmai pastatyti 1697 m., kuriuos puošia galerijos, oficinos, paviljonai, parkas su kanalais, fontanais ir skulptūromis, jų buvo net 200 vienetų. Rūmuose veikė teatras.
Po to aplankėme katedrą, vėlyvojo baroko rotušę, pastatyta 1761 m., šv. Nikolajaus stebukladario cerkvę, įspūdingą moderne šv. Roko bažnyčią. Tai aukščiausia miesto bažnyčia su 83 metro aukščio bokštu, kurio viršūnėje pastatyta švč. Mergelės Marijos skulptūra. Bažnyčia pastatyta 1927 m. Čia stovi gražus paminklas kunigui Papiliuškai, kurį 1984 m. vietiniai komunistai iš pasalų nužudė.
Laiveliu Augustavo ežerais ir kanalu
Toliau vykstame į Suprasle – senąjį stačiatikių kultūros centrą, kuris garsus savo cerkve. Miestas yra toje pačioje vaivadijoje kaip ir Balstogė. Sopralė įsikūrusi abipus Supralės upės, iš visų pusių ją supa Knyšino giria. Tai mikro klimato ir purvo kurortas, kuriame gydoma kvėpavimo takų, judėjimo ir atramos organų, reumatinės, širdies ir kraujagyslių, medžiagų apykaitos, sportininkų traumas ir kitas ligas.
Mieste aplankome šiuolaikinį Ikonų muziejų, kuriame yra apie 1200 ikonų, seniausioji iš XVIII a., Bazilijonų vienuolyną su Apreiškimo švč. Mergelės Marijos bažnyčia. Vienoje iš vienuolyno dalių įkurtas Ikonų muziejus. Čia sužinojome apie ikonų atsiradimo istoriją, apžiūrėjome ikonų ekspoziciją. Tai pat aplankėme barokinius archimandrito rūmus, švč. Trejybės ir Mergelės Marijos bažnyčias, šv. Jurgio cerkvę, rotušę, modernistinius tautos namus.
Miestas susikūrė buvusiuose jotvingių žemėse, kurios XIII a. priklausė LDK Trakų vaivadijai. 1501 m. čia pradėtas statyti stačiatikių vienuolynas, kurio fundatorius buvo Naugarduko vaivada A. Chodkevičius. Tai buvo vienas svarbiausių LDK religijos ir kultūros centras. Vienuolyno bibliotekoje sukaupta daug rankraščių ir spausdintų knygų, XIX a. nemaža bibliotekos dalis buvo perduota Vilniaus viešajai bibliotekai. 1609 – 1804 m. vienuolynas priklausė bazilijonams. Nuo 1695 m. veikė spaustuvė, nuo 1711 m. – popieriaus dirbtuvė.
1795 – 1807 m. miestas priklausė Prūsijos karalystei, 1914 m. gavo miesto teises, 1914 – 19 m. buvo okupuotas Vokietijos, 1919 m. priklausė Lenkijai, 1939 - 41 m. Baltarusijai, 1941 – 45 m. - nacių Vokietijos kariuomenei, nuo 1945 m. - Lenkijai.
Atvažiuojame į Augustavą, kur plaukiojome laiveliu ežerais ir kanalu.
Mieste gyvena apie 31 tūkstantį gyventojų, tai nedidelis miestelis. Augustavas įsikūręs Augustavo girios vakariniame pakraštyje, prie Mėtos, Balčio ir Saino ežerų. Miestas įkurtas apie 1526 m. ir pavadintas miesto įkūrėjo karaliaus Žygimanto Augusto garbei. 1549 m. pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia ir įkurta parapija. Iki Liublino unijos priklausė LDK, 1569 m. atiteko Lenkijai, 1795 m. - Prūsijai, o nuo 1812 m. - Rusijai. 1867 – 1915 m. buvo Suvalkų gubernijos apskritie centras.
1831 – 1863 m. apylinkėse aktyviai veikė sukilėliai. 1920 m. liepos mėn. Lietuvos kariuomenė buvo užėmusi miestą, tačiau rugpjūčio mėn. jį užėmė lenkai. Iki 1939 m. Lietuvos vyriausybė laikė Augustavą Lenkijos okupuotu Lietuvos miestu.
1834 – 39 m. pro miestą buvo iškastas Augustavo kanalas sujungęs Vyslą su Nemunu. Tai buvo laivybos kanalas Lenkijoje ir Baltarusijoje. Kanalas eina nuo Bebros upės per keletą ežerų – Mėtos, Baltį ir kanalizuota Juodosios Ančios vaga. Kanalo ilgis 101,2 km iš jų 80 km Lenkijoje. Kanale įrengti 18 šliuzų - 14 Lenkijoje. Kanalo dalis esantis Baltarusijoje – nelaivinuojamas. Lenkijoje esančia kanalo dalimi plaukioja laivai iki 100 t. talpos. Kanalas naudojamas turizmui, juo plukdoma mediena. Senais laikais per jį veždavo krovinius ir vykdavo Lenkijos prekių mainai su Lietuvos ir Baltarusijos šalimis.
Šiuo kanalu, nuo Augustavo miesto, nedideliu laivu, 12 km atstumą 11 – 12 km/val. greičiu, praplaukėme ir mes. Iš pradžių įplaukėme į Mėtos ežerą, paskui į Baltį. Po to priplaukėme prie pirmo kanalo šliuzo po kurio sekė Saino ežeras. Pasirodo Saino ežero vanduo yra truputį aukščiau nei Balčio ežere. Kuomet laivas įplaukia į šliuzą, užpakalinio šliuzo duris yra uždaromos, o priekinės atidaromos. Vanduo pradeda tekėti iš Saino ežero į šliuzą. Laivas pakyla iki Saino ežero vandens lygio ir laivas išplaukia iš šliuzo. Labai paprastas šliuzo atliktas darbas. Paplaukę keletą kilometrų Saino ežero vandenimis, laivas prisišvartavo prie Studeničnos kaimo prieplaukos ir mes išlipome beveik su visais keleiviais. Šalia prieplaukos yra šventas šulinys, kurio vanduo išgydo sergančias akis. Ar tai tiesa ar ne, bet atplaukę keleiviai šiuo šulinio vandeniu plovė akis.
Šiuo minėtu laivu, būdams Lenkijoje, plaukė į tą pačią vietą ir popiežius Jonas Povilas II. Čia jam yra pastatytas paminklas. Laivas, kuriuo plaukė popiežius, yra šventas, suolas nudažytas baltai, ant kurio sėdėjo popiežius. irgi yra šventas. Dauguma keleivių norėjo ant to suolo pasėdėti ir nusifotografuoti. Aplamai, Lenkijoje, vietos kur pabuvojo popiežius yra šventos ir pati Lenkija yra šventa.
Balstogės moderni šv. Roko bažnyčia
Aplankę gražius Lenkijos Balstogės, Supralės ir Augustavo miestus, vakare grįžtame į Lietuvą. Kadangi ilgą laiką planuotas Augustavo aplinkelis dar nebuvo baigtas, o eismas naujuoju keliu planuojamas paleisti tiktai lapkritį, todėl juo mes negalėjome pasinaudoti. Važiavome senuoju Augustavo keliu per Augustavo girią. Kadaise Augustavo girioje mūsų kunigaikščiai bei didikai medžiojo stumbrus ir laukinius (nedidelius) arkliukus.
Čia pat siena su Lenkija ir mes jau Lietuvoje. Važiuojame pro Lazdijus. Per Lazdijus teka Raišupo upė, eina plentai į Alytų, Veisiejus, Kalvariją, Seinus. Mieste yra pseudobazilinė šv. Onos bažnyčia, krašto muziejus su 2 padaliniais – M. Gustaičio memorialiniu ir laisvės muziejumi “Kraujo takais”.
1560 m. valdovas Žygimantas Augustas prie Lazdijos upelio paskyrė žemės plotą miestui kurti, čia 1570 m. buvo pastatyta pirmoji bažnyčia. Karalius Ž. Vaza 1597 m. suteikė Magdeburgo teises. Lazdijų miesto herbas – briedis su dideliais ragais, jo apačioje trys sukeisti raktai. Herbe yra visos trys Lietuvos vėliavos spalvos: raudonas herbo dugnas, jį puošė žalias vainikas ir auksinės(geltonos) spalvos rėmeliai.
1795 m. miestas priklausė Prūsijai, XIX – XX a. buvo valsčiaus centras. 1928 – 31 m. čia mokytojavo S. Neris, o pirmas gimnazijos direktorius buvo rašytojas M. Gustaitis.
Atgal