Kelionės
08 18. Lietuvos Venecija – Ventė (Pabaiga)
Vytautas Kuprys
Gyventojai vertėsi žvejyba. Šyšoje gaudydavo lydekas, vėgėles, ungurius ir kitas žuvis. Miestas minimas nuo 1511 m. Iki 1871 m. gyvenvietė priklausė Prūsijos karalystei, o nuo 1871 – 1919 m. – Vokietijos imperijai. Kaimas nukentėjo per 1700 – 21 m. Šiaurės karą, 1709 – 11 m. - marą, 1821 – 34 m. - badą. 1898 m. lietuviai išrinko savo atstovą į Vokietijos seimą, tai buvo J. Smalakys, kuris seime kalbėjo lietuvių vardu. Vėliau seime dirbo daktaras V. Gaigalaitis. Lietuviai kovojo dėl savo kalbos vartojimo. Po I pasaulinio karo Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir perduotas valdyti Prancūzijai, bet 1939 m. šį kraštą vėl okupavo Vokietija.
1923 m. Šilutės seimas priėmė Šilutės deklaraciją dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos. Po ja pasirašė pirmininkas M. Jankus, nariai V. Šulinskas, J. Vanagaitis, Z. Bruvelaitis, J. Lėbartas ir kt. 1941 m. Šilutė gavo miesto teises. Per II pasaulinį karą ir po jo dauguma gyventojų pasitraukė į Vokietiją.
Šilutėje stovi 1923 m. Klaipėdos Krašto prijungimo prie Lietuvos ir Žymaus vokiečių rašytojo H. Zudermano paminklai. Šalia centrinės ligoninės stovi skulptūra “Pūga”, kuri skirta medicinos felčerei Z. Petraitienei, kuri 1982 m. siaučiant pūgai išėjo pas gimdyvę ir žuvo.
Atvažiuojame į Rusnės miestelį, kuris užima visą Rusnės salą. Salos plotas apie 44 kv. km. Ties Rusnės miesteliu Rusnės upė šakojasi į Atmatą ir Skirvytę. Vagos plotis 230 – 350 m, gylis 3 – 5 m. Vardas „Rusnė“ susijęs su žodžiu „rusenti“ – lėtai tekėti. Yra padavimas, kuris sako, kad priešais Rusnę Kuršių mariose buvo sala Perkūnkalvė, kurioje buvo šventykla – Romuva. Čia degė amžina ąžuolinių malkų ugnis, kuri rusenus, iš čia ir Rusnės vardas. Pirmą kartą šis vardas paminėtas Klaudijaus Plotemėjo 90 – 168 m. po Kr. žemėlapyje graikų kalba. Bet tikrų žinių apie Rusnę žinoma nuo XIV a. Joje gyveno lietuviai ir kuršiai. Apie tai byloja Prūsijos kunigaikščio Albrechto 1544 m. įsakymas - pamaldas laikyti lietuvių ir kuršių kalbomis.
Rusnė yra Nemuno deltos pagrindinė šaka. Nemuno delta prasideda žemiau Tilžės. Rusnė laikoma Nemuno tąsa. Upe eina Lietuvos – Rusijos siena. Miestelyje yra evangelikų liuteronų bažnyčia, žuvų apdirbimo įmonė, Gamtos tyrimo centras, Ekologijos instituto Ichtiologijos stotis, švyturys. Rusnė priklauso Nemuno deltos regioniniam parkui.
Nuo 1525 m. Rusnė priklausė Prūsijos, nuo 1701 m. Rusijos kunigaikštystėms, o nuo1871 m. – Vokietijos imperijai. 1752 m. Rusnei suteikta teisė rengti savaitinius turgus ir laikyti keltą per Atmatą. 1926 m. per Atmatą buvo pastatytas ir prezidento K Griniaus vardu pavadintas tiltas, kuris 1944 m. buvo susprogdintas, o 1974 m. atstatytas. 1923 m. Klaipėdos kraštas su Rusne buvo prijungtas prie Lietuvos. 1935 m. Rusnę užpuolė Vokietija. 1946 m. Rusnei suteiktos miesto teisės. Mieste yra Uostadvario švyturys ir etnografinė žvejo sodyba. Rusnėje yra vienintelė Lietuvoje nendryno augimvietė. Čia paukščių pasaulis – eina paukščių migracijos kelias – Arktika – Europa – Rytų Afrika.
Taip atrodo Minės kaimo namas
Yra legenda apie Nemuno deltos upelių vardus. Rusnė buvo mylimiausia Nemuno dukra. Bet gražuolę Rusnę įsimylėjo dievaičio Bangučio sūnus Vakaris. Atskridęs pas Nemuną paprašė Rusnės rankos. Bet Nemunas ilgai tylėjo – mąstydamas. Vakaris nelaukė, jis įsivežė Rusnę į tėvo Bangučio namus. Ilgai Nemunas pykęs ant Vakariaus ir savo dukros. Tik sulaukęs vaikaičių: Atmatą, Skirvytę, Pakalnę, Vorusnę, Vyrinę – apsidžiaugė.
Pagaliau atvažiuojame į Lietuvos Veneciją - tai Ventos ragas, Kintai ir Mingė. Pirmiausia sustojame Ventės rage, tai vienas iš Kuršių marių pusiasalių, išsikišęs apie 3,5 km nuo Atmatos žiočių. Ventės ragas apima 13 ha plotą, yra 2,5 km pločio ir apie 6 km įsiterpiąs į marių vandenis. Sakoma, kad smėlio pylimą mariose savo prijuoste sunešė ir smėliu supylė milžinė Nerija. Ji sumanė pastatyti aplink Ventės pilį aukštą pylimą. Prisėmusi pilną prijuostę smėlio ėmė statyti pylimą ir pylimas būtų greitai baigtas. Tačiau benešant smėlį pasileido prijuostės raištis ir į marias suvirtęs smėlio kalnas. Vis dėlto pylimą ji pastatė. Jaunieji iškėlė šaunią vestuvių puotą, vėliau milžinus - sūnus augino. Jų laimę sutrukdė nauja nelaimė – iš vakarų ir pietų atjoję šarvuoti raiteliai, ugnimi ir kalaviju lietuvių žemę niokojo ir Ventės pilį sugriovė. Gindama savo tėviškę žuvo visa Nerijos giminė. Iš tiesų nuo Ventės po vandeniu yra apie 3 m aukščio akmenų krūva. Tikrai vokiečiai 1360 m. buvo pastatę čia pilį, bet bangos ją nuplovė.
Ragas - gražus gamtos kampelis. Išilgai rago yra akmeningas ir smėlėtas marių dugno ruožas. Į marias išmūrytas akmeninis molas, o ant jo pastatytas raudonas švyturio bokštas. Rago krantuose daug urvų - čia laikosi urvinės kregždės, kurių urvus išdrasko barsukai.
Ventės rage nuo senovės laikų buvo Ventos kaimas. Tada kaime buvo bažnyčia ir mokyklėlė, kurioje vaikus pradėjo mokyti studentas Lehmanas. Jis mokė ir katekizmo, tačiau pažinimas buvo menkas: jie nežinojo, kada švenčiamos Kalėdos, Velykos, Sekminės ir kt. šventės. 1837 m. buvo pastatytas medinis švyturio bokštas su alyvine lempa. Ventės rage yra daug pievų, kurios šienaujamos net 3 kartus.
Čia yra Didysis Baltijos paukščių takas. 1929 m. Vytauto Didžiojo universiteto zoologijos kabinetas Ventoje suorganizavo sistemingą paukščių judėjimo tyrinėjimą, ornitologijos stotį. Tam tikrais tinklais gaudo paukščius ir juos žieduoja. Iki šimtą tūkstančių paukščių gauna Ventės “pasą” – beveik besvorį žiedą ant kojos.
Reguliariai paukščiai migruoja – vieną didžiausių paukščių mįslė: kaip paukščiai randa kelią į šiltuosius kraštus ir kaip jie grįžta atgal ir net į tuos pačius lizdus? Ventės rago paukščių stebykla įėjo į paukščių stebyklų grandinę; ji tęsiasi nuo Švedijos, Europos, Ispanijos ir net Pietų Afrikos. Įsteigta nuolatinė ornitologijos stotis, kurioje dirba nuolatinis tarnautojas. Malonu buvo stebėti, kaip paukščiai žieduojami.
Daug turistų aplanko Ventės ragą. Ventės pasididžiavimas – švyturys, pastatytas 1863 m. Nuo čia nuostabus vaizdas į nutįsusią Neringą ir Kuršių marias, kurių 1/3 dalis priklauso Lietuvai, o 2/3 – Rusijai.
Sustojame Kintų kaime. Tai Vydūno kultūrinis centras. 1892 m. čia mokytojavo Vydūnas, todėl jam įrengtas muziejus. Kaimas ėmė kurtis XVI a., čia vykdavo dideli žuvų ir gyvulių turgūs. Šiame kaime įsigijome skanios žuvies. 1895 m. čia gimė M. Anysas, kuris buvo lietuviškos veiklos aktyvistas.
Atvažiuojame į Minės kaimą, kuris įsikūręs abipus Minijos upės – iš čia ir vietovės vardas. Jis yra Nemuno deltos regioniniame parke, tai jachtų ir motorlaivių prieplauka. Vienintelis gatvinis kaimas, kuriame gatvę atstoja upė. Tik ta gatve nevažiuojama, o plaukiama laiveliais. Galima kaimą vadinti Lietuvos Venecija. Toks gyvenimas atrodo romantiškas, bet potvynio metu reikia net kieme susisiekti laiveliu su tvartu, kur per vandenį braido gyvuliai. Visų namų fasadai “žiūri” į gatvę – Minijos upę, tai gyvybinė kaimo ašis.
Kaimas minimas nuo 1540 m., gyventojai vertėsi žvejyba, pienininkyste, pieno ūkiu, medienos transporto darbais, sielininkyste, pjovė ir pardavinėjo nendres stogams dengti. Čia yra Minijos draustinis, kuriame saugomi lašišų, šlakų, upėtakių ir žiobrių nerštavietės. Draustinį sudaro Minijos upė nuo Sausdravo upės iki žiočių ir kitos upės.
Nedideliu laivu ir mes, turistai, apie 2 valandas plaukiojome gražia Minijos upe. Pakrantės apaugusios medžiais. Upėje plaukioja nemažai vandens paukščių, o kai įplaukėme į upės žiotis ir Kuršių marias – nendrynų tarpuose plaukioja apie kelis šimtus baltų gulbių – nuostabus vaizdas. Buvo nedidelis sutrikimas, kuomet mūsų laivas užplaukė ant seklumos, bet patyręs kapitonas laivą nuo seklumos išlaisvino ir su dideliais įspūdžiais grįžome į prieplauką.
Grįždami į Vilnių pravažiuojame Tauragės miestą. Miesto vardas susideda iš dviejų žodžių – tauras ir ragas. Čia buvo daug miškų, juose buvo įvairiausių žvėrių, jų tarpe ir taurų, kuriuos medžiodavo, o iš jų ragų pasidarydavo taures. Per miestą teka Jūros upė, Tauragės pilis, pastatyta 1644 - 47 m., Kančių muziejus, paminklas V. Kudirkai ir V. Putvinskiui. Sovietų laikais jie buvo nugriauti, bet 1990 m. atstatyti. Liuteronų bažnyčios fasadų nišose yra M. Mažvydo ir M. Liuterio skulptūros.
Dabartinio miesto vietoje buvo Pajūrio dvaras, kuris minimas nuo 1499 m. ir priklausė Prūsijos valdovams. Žinoma, kad čia kryžiuočiai jau XIII – XIV a. puldinėjo žemaičių sodybas. 1655 m. dvaras priklausė etmonui J. Radvilai. Tauragė virto Radvilų nuosavybe. 1895 m. Tauragės dvaras atiteko Rusijai, o carienė Jekaterina II Tauragės turtus perleido kunigaikščiui Zubovui.
1815 m. Tauragėje buvo Aleksandro I kariuomenės štabas. Per 1863 m. sukilimą mieste buvo suorganizuotas sukilėlių būrys, įvyko susirėmimai su Rusijos kariuomene. 1864 – 1904 m. per Tauragę buvo gabenama draudžiamoji lietuviška spauda, XIX a.veikė slapta lietuviška mokykla. Per I pasaulinį karą Tauragė labai nukentėjo, vokiečių buvo sudegintas beveik visas miestas.
Aplankę gražią Lietuvos Veneciją ir kitas istorines vietas laimingai grįžome į savo mylimą Vilnių.
Atgal
