Kelionės
09 20. Pidhircų istoriją liudija archeologiniai tyrinėjimai
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Netoli Pidhircų kaimo (Lvovo sritis, Brodų rajonas) tarp miškų esantis vienuolynas, pasak Lvovo nacionalinio Ivano Franko universiteto archeologo prof. Michailo Andrejevičiaus Filipčiuko – seniausias vienuolynas Ukrainoje. Aukštutiniame Pidhircų kaime yra Pidhorecko pilis. Tad dažnai Pidhircai ir Pidhoreckas sutapatinami. Aukštesnėje vienuolyno vietoje buvo įsikūrusi Plisnesko „horodyšče“ miesto tipo gyvenvietė –miestas-valstybė, kuri minima Rusios Metraštyje 1188 m., o taip pat „Sakmėje apie kunigaikštį Igorį“. Šios žinomos Plisnesko vietovės – piliakalnio istoriją tyrinėja archeologai. Pasiremsime Lvovo nacionalinio Ivano Franko universiteto archeologo profesoriaus Michailo Filipčiuko pasakojimu.
Bažnyčios šventoriuje prie t. Pavlo Jachimeco iš Lietuvos atvežtos Švč. Mergelės Marijos skulptūros. Iš kairės: t. Viktoras (Vasylis Batygas) OSBM, prof. Michailas Filipčiukas. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
Archeologiniai Pidhircų vienuolyno tyrinėjimai
Nors archeologiniai kasinėjimai vyksta jau 204 metai, tačiau nuo 1810 m. ištyrinėta tik 0,3 proc. visos teritorijos, tad laukia dar ilgas darbas. Kurį stabdo lėšų stygius.
Nuo 1990 m., taigi jau 25-eri metai kaip archeologiniams tyrinėjimams vadovauja prof. M. Filipčiukas. Archeologų kasinėjimai parodė, kad ten, kur dabar stovi bažnyčia jau 7 a. buvo gyvenamoji vietovė. 9–10 a. čia jau buvo miestas-valstybė, kurią, žygyje prieš chorvatus (992–993) sunaikino – sudegino Kijevo kunigaikštis Vladimiras Svetoslavičius (958–1015) dar vadinamas Vladimiru Krikštytoju (988 m. apkrikštijo Kijevo Rusią).
T. Pavlo Jachimec OSBM prie paminklinės lentos, skirtos Tarasui Ševčenkai
Nustatyta, kad 10 a. pabaigoje dabartinės bažnyčios teritorijoje buvo pagonių šventykla, kurios vietoje vėliau 1180 m. pastatyta pirmoji vienuolyno stačiatikių cerkvė tituluota Kristaus Atsimainymo vardu. Ją pastatė Belzo kunigaikščio Vsevolodo dukra, kunigaikščio Aleksandro Vsevolodičiaus sesuo princesė Olvija. Šį svarbų istorinį faktą liudija įrašas akmeninėje lentoje esančioje bažnyčios kairės pusės sienoje.
Tyrinėtoje teritorijoje, kaip pasakoja prof. M. Filipčiukas, surasti 11 cerkvių pamatai: 5 buvo parapijinės ir 6 vienuolyno, pastarosios buvo statytos ar perstatytos (vienos buvo senos, griuvo, kitų reikėjo erdvesnių) 12–17 metų laikotarpiu.
Vaizdas į Pidhircų bažnyčią iš nuokalnės
Totorių-mongolų antplūdžio 13 a. metu vietovė (horodyšče) ir vienuolynas buvo sunaikinti, likosi tik miškuose esanti cerkvė. Vėliau vienuolynas buvo atstatytas, tačiau lenkų-turkų karų metu vėl sugriautas.
Tikėjimo skleidėjus palaikė ir rėmė Pidhircų bei apylinkių savininkas karališkos giminės Stanislavas Konecpolskis (1592–1646 06 12), padovanojęs Pidhircus, davęs žemės, kad vienuoliai galėtų užveisti ūkį, o taip pat teikęs lėšų statyboms, leidęs naudotis savo miškų medžiais naujo vienuolyno ir cerkvės prie kalno statybai.
1659 m. pagal Metraštį, į Plisneską iš Maniavsko Skito (uolos) atėjo vienuolis Sozontas Lomikovskis, kuris kartu su dar vienu vienuoliu čia, Plisneske, atgaivino vienuolinį gyvenimą.
1661–1665 m. vadovaujant igumenui Iljai Gostislavskiui (jis taip pat atvyko iš Maniavskio Skito) vienuolyne pastatyta Apreiškimo Švč. Mergelės Marijai cerkvė, trapeznia (valgykla), celės, bei ūkiniai pastatai, o teritorija – sutvirtinta gynybine siena. Vienuolynas tuomet buvo ant kalno, dabartinių kapinių vietoje, ten, kur surasti cerkvės likučiai. Igumenui I. Gostislavskiui vadovaujant, vienuolyne buvo 20 vienuolių.
1675 m. karo su turkais metu gyventojai buvo apiplėšti. Vienuolyno gynėjai slėpėsi cerkvėje, tikriausiai jos rūsiuose. Vienuoliai, pasislėpę Pidhorecko pilyje bei urvuose, po kurio laiko išsibėgiojo. Tada iškilo nauja būtinybė – apgyvendinti vienuolyną broliais iš Skito.
1687 m. karalius Jonas III Sobieckis bazilijonams užrašė Golubycių kaimą.
Pirmosios vienuolyno stačiatikių cerkvės, tituluotos Kristaus Atsimainymo vardu pastatymą 1180 m. liudija bažnyčios kairės pusės sienoje akmeninėje lentoje esantis įrašas
1686–1729 m. vadovaujant igumenui Parfenijui Lomikovskiui, vienuolynas buvo perkeltas į terasą prie kalno, šalia šaltinio – šulinio. Tada vienuolyne buvo 20-30 vienuolių. Igumenas tuo pačiu metu užėmė ir arkidiakono pareigas prie Lvovo vyskupo Josyfo Šumliansko.
1694 m. rugsėjo 17 d. į Pidhorecko vienuolyno Kristaus Atsimainymo cerkvę iš Golubycų kaimo pernešė stebuklingą Dievo Motinos su Kūdikėliu ikoną, kuri, kaip pasakoja legenda, pamačiusi sunaikintą bazilijonų vienuolyną ėmė verkti.
1700 m. vienuolynas prisiekė vienybę ir tapo pavaldus Apaštalų Sostui, o 1739 m. buvo įjungtas į Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną (ordinas įkurtas 1617 m.). 1726 m. vietovė nukentėjo nuo gaisro, tačiau 1726–1750 m. buvo pastatyta dabartinė Šv. Onufrijaus bažnyčia. Tą liudija paminklinėje lentoje esantis įrašas lotynų kalba: „Šią bažnyčią (cerkvę), skirtą Kristui Išgelbėtojui, Švč. Mergelės Marijos Apreiškimui, pastatė, nutinkavo ir išpuošė ypatingo pamaldumo vyras Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino tėvas, Lvovo katedros arkidiakonas, šio vienuolyno igumenas Parfenijus Lomikovskis, globojant šventiesiems Jonui Krikštytojui ir dykumų gyventojui Onufrijui“.
Deja, vienuolių skaičius Pidhircuose ženkliai mažėjo: 1754 m. jų buvo devyni (igumenas t. Georgijus Jurkevičius), 1780 m. – aštuoni, o 1818 m. tik penki.
Valdant Austrijos imperatoriui Juozapui II (1741 03 13–1790 02 20) Pidhrircų vienuolyną 1785 m. norėjo sunaikinti, tačiau nuo tokio likimo juos išgelbėjo itin aktyvi sielovadinė vienuolių veikla Golubycių kaime.
18 a. Pidhircų vienuolynas buvo svarbiu vienuolių bazilijonų centru: jo igumenas su balso teise dalyvaudavo provincijos ir generalinėse kapitulose, buvo įkurta Filosofijos-teologijos vienuolių mokykla, be to, vienuolynas turėjo didelę biblioteką.
1810 m. Pidhorecko vienuolyno viršininkas Varlaamas Kompanevičius ir vienuolis Geisleris organizavo pirmus archeologinius tyrinėjimus Plisnesko teritorijoje. Tad archeologinių tyrinėjimai, kaip jau minėta, vyksta 204 metai. Tada buvo išžvalgyta „horodyšče“ ir jo šiaurinėje dalyje iškasti trys kurganai.
Dabartinės bažnyčios Pidhircuose pastatymą liudijantis įrašas dešinėje bažnyčios pusėje
Pidhircai į Ukrainos kultūros istoriją įsirašė ne vienu svarbiu įvykiu. Pirmiausia, jie vieni pirmųjų Ukrainoje 1861 m. kovo mėnesį paminėjo Tarasą Ševčenką (1814 03 09–1861 03 10), tą liudija įrašas paminklinėje lentoje bažnyčios išorinės pusės dešinėje.
Pidhircai tapo žinomi ir kaip dvasinės kultūros vieta. 20 a. pradžioje plačiai pasklido garsas apie atlaidus, organizuojami įvairūs religiniai – kultūriniai renginiai: švęstas 950 metų Kijevo Rusios krikšto jubiliejus; 900 metų jubiliejus nuo Švč. Mergelės Marijos ukrainiečių tautos Globėjos paskelbimo Ukrainos Karaliene; 750 metų jubiliejus minint istorinį – literatūrinį veikalą „Žodis apie kunigaikštį Igorį“.
Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai Graikų apeigų katalikų bažnyčia
Dabar Pidhircuose esanti Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai Graikų apeigų katalikų bažnyčia - 7-oji vienuolyno šventovė, pastatyta 1720 m. O Pidhircų vienuolynas, pasak profesoriaus M. Filipčiuko, – seniausias vienuolynas Ukrainoje. Naujai pastatytai bažnyčiai iš senosios Kristaus Atsimainymo bažnyčios pernešta stebulinga verkianti Dievo Motinos ikona.
Pidhoreco pilies savininkas Stanislavas Konecpolskis, kaip jau minėta, atstatė bažnyčią ir vienuolyną (tą liudija bažnyčios kairėje pusėje esantis įrašas). Į marmuro lentą įrašė legendą, kad vienuolyną, pavadintą Kristaus Atsimainymo vardu, 1180 m. įkūrė Belzo kunigaikščio Vsevolodo dukra princesė Olvija. Ta lenta buvo padovanota statomai cerkvei ir ji dabar yra bažnyčioje. Archeologiniai tyrinėjimai patvirtino vyravusią legendą.
Bažnyčios vidų puošia unikalios medinės šventųjų skulptūros, medinėmis skulptūromis padabinta unikali sakykla.
Bažnyčios šventoriaus vartuose – trys varpai: vienas pavadintas šv. Povilo vardu – taip, kaip juokauja parapijiečiai, pagerbtas atgautos bažnyčios pirmas klebonas ir igumenas Pavlo Jachimecas OSBM.
Stebuklingoji Pidhircų ikona
Centriniame altoriuje yra stebuklinga verkianti Dievo Motinos su Kūdikėliu ikona (apie tai rašyta 2014 m. rugsėjo 13 d. „Lietuvos Aide“).
Ši ikona prieš 320 metų iš Golubycų kaimo patekusi į Pidhircus pravirko: Dievo Motina gailėjo sunaikinto bazilijonų vienuolyno. Nuo tada ikona laikoma stebuklinga.
Virš centrinio altoriaus dekoratyviniuose rėmuose esantis įrašas aukso raidėmis, apie Verkiančios Dievo Motinos su Kūdikėliu karūnavimą popiežiaus Benediktas XVI pašventintomis karūnomis
1715 m. ikonai buvo pagaminti apkaustai - metalo drabužiai, o 1754 m. balandžio 7 d. Dievo Motinos su Kūdikėliu ikonai popiežius Benediktas XVI pašventino karūnas su pilnais atlaidais. 1754 m. birželio 25 d. per Šv. Onufrijaus šventę ją karūnavo Lvovo vyskupas Levas Šeptyckis.
1946 m. kovo sovietinė valdžia suėmė vienuolius, su jais ir paskutinį prieškarinį igumeną t. Martynianą Lucivą, likvidavo vienuolyną. Iki 1960 m. vienuolyno bažnyčioje dar buvo aukojamos šv. Mišios, tačiau atsižvelgiant „į vietos gyventojų pageidavimus“ bažnyčią uždarė. Tada pamaldos vykdavo slapta – pogrindyje.
Stebuklingąją ikoną paslėpė ir išsaugojo vietos gyventojai. Ją saugojo Mychailas Piginas, o šiam mirus – jo dukra Sofija Giščinska.
Pirmos šv. Mišios prie uždarų bažnyčios durų buvo aukotos 1989 m. gruodžio 24 d., o jau atgautoje bažnyčioje – 1990 m. sausio 7 d. (pagal senąjį bažnytinį kalendorių – Kalėdos).
Dievo Motinos su Kūdikėliu stebuklinga ikona 1998–1999 m. restauruota, o 2011 m. padaryta jos kopija (nutapyti tik Dievo Motinos ir Kūdikėlio veidai) ir įvilkta į dar 1715 m. pagamintus apkaustus – drabužius su uždėtomis karūnomis. Ši kopija stovi bažnyčioje, tad visi gali prie jos prieiti.
Šiaulių universitetas ir Pidhircai
Šiaulių universiteto bendradarbiavimas su ukrainiečiais – vienuoliais bazilijonais ir pasauliečiais mokslininkais aktyviai prasidėjęs nuo 2001 m. Lietuvoje įvykusios pirmosios tarptautinės konferencijos, skirtos Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui, vedė gilyn. 2004 m. rugsėjo 30 d. pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Metropolito Josyfo Veljamino Rutskio Filosofijos – teologijos studijų bazilijonų institutu Briuchovičiuose, o 2005 m. gegužės 25 d. – su Lvovo nacionalinio Ivano Franko universitetu. Pažymėtina, kad nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje Šiaulių universitetas tapo pirmąja aukštąja mokykla Lietuvoje, pasirašiusia bendradarbiavimo sutartis su Ukrainos aukštojo mokslo institucijomis.
Akcentuotina, kad Šiaulių universitetas 2005 m. gegužės 12 d. jau organizavo savo dienas minėtame vienuolių bazilijonų institute, o Lvovo nacionalinis Ivano Franko universitetas 2006 m. lapkričio 10 d. – Šiaulių universitete.
Šiaulių ir Lvovo universitetų bendradarbiavimas plėtėsi ir kitokiomis kryptimis, Ukrainoje 2007 m. balandžio 25–28 d. lankėsi Šiaulių universiteto dėstytojų ir studentų grupė. Jie turėjo daug mokslinių dalykinių susitikimų bei ekskursijų. Lvovo nacionalinio Ivano Franko universiteto Archeologijos institute jie susitiko su prof. Michailu Andrejevičiumi Filipčiuku, kuris pasakojo apie tyrinėjimus Pidhircuose. O balandžio 27 d. visa grupė lietuvaičių, vadovaujami Lvovo universiteto Istorijos muziejaus direktoriaus Jurijaus Gudymos apsilankė Pidhircuose ir aplinkinėse istorinėse vietovėse. Pidhircuose bendravo su vienuliais bazilijonais, jiems buvo papasakota vienuolyno, bažnyčios ir stebuklingos ikonos istorija, kalbėta apie atliekamus archeologinius tyrinėjimus.
Stebuklingoji Dievo Motinos su Kūdikėliu ikona. Jos karūnas 1754 m. balandžio 7 d. pašventino popiežiaus Benediktas XVI. Nuotraukoje 2011 m. padaryta paveikslo kopija. Ikona su 1715 m. metalo drabužiais
Šiaulių universiteto studentai Monika Galkutė ir Petras Narkevičius kartu su Lvovo nacionalinio Ivano Franko universiteto studentais 2007 m. liepos mėnesį, vadovaujant prof. M. Filipčiukui, Pidhircuose atliko archeologinę praktiką, kuri buvo labai gerai įvertinta. Straipsnio autorei liepos 8–9 dienomis nuvykus aplankyti lietuvių studentų, jie džiaugėsi kunigo t. Viktoro (Vasyliaus Batygo) OSBM ir kitų vienuolių dėmesiu ir rūpesčiu.
Profesorius Michailas Filipčiukas kalba: „Norime Pidhircų teritorijoje įkurti archeologinį skanseną, deja, tam trūksta finansinių lėšų. Tačiau pirmiausia Ukrainai reikia vienybės“.
Atgal
