Kelionės
08 12. Lietuvos Venecija – Ventė (1 dalis)
Vytautas Kuprys
Ankstyva birželio rytą grupė vilniečių autobusu nutarė aplankyti Lietuvos Veneciją – Ventę.
Keliaudami pravažiuojame ir kai kuriuos kitus įdomius miestus, miestelius ir gyvenvietes. Pirmiausia pravažiuojame Grigiškes. Čia yra didžiausia Lietuvos medienos ir popieriaus gamykla. Tualetinis popierius eksportuojamas į Estiją, Latviją, Švediją, o medienos plaušų plokštes į ES, JAV ir kt. šalis.
Pravažiuojame žuvingą Didžiulio ežerą. Aplinkui ežerą gyvena, nuo Vytauto laikų, karaimai. Tai jie pirmi pagamino skanius kibinus, išmokė vietinius gyventojus auginti agurkus, bulves ir kt. daržoves.
Šalia magistralės yra gražus kaimas – Rykantai, jame stovi šv. Trejybės bažnyčia, rastas Rykantų lobis, tai Vytauto 1413 – 30 m. kaldinti dinarai. Kaimas paminėtas nuo XIV a., kuris priklausė M. Tolvaišai, vėliau atiteko Oginskiams, o M. Oginskis 1688 m. padovanojo Trakų vienuoliams domininkonams.
Simbolinis aukuras Rambyno kalne
Čia 1812 m. pakeliui iš Kauno į Vilnių buvo sustojęs Napoleonas. Prie Rykantų 1920 m. ėjo lietuvių kovos su lenkais, po kurios Rykantai atiteko Lenkijai, bet 1939 m. buvo grąžinti Lietuvai. Rykantai minimi L. Tolstojaus romane “Karas ir taika”.
Pravažiuojame Vievio miestelį, kurio dvaras minimas nuo XVI a. Per Vievį ėjo kelias Vilnius - Varšuva, jame buvo keičiami arkliai. Čia apie 1600 m. vienas iš Oginskių kunigaikščių pastatė unitams bažnyčią ir joje įrengė vienuolyną, kuriame buvo spausdinamos maldaknygės slavų kalba, o 1619 m. buvo išspausdinta M. Smotricko gramatika iš kurios mokėsi žymus mokslininkas M. Lomonosovas. Žygiuojant 1812 m. prancūzams per Vievį bažnyčios klebonijoje nakvojo Napoleonas. Grįždamas iš Rusijos, miestelyje sustojo ir nakvojo Neapolio karalius Muretas. 1816 m. G. Oginskis pastatė miestelyje katalikams bažnyčią. 1900 m. Vievyje apsigyveno vaistininkas J. Milančius, nenuilstamas kovotojas dėl lietuvybės . 1939 m. Vievis buvo Lenkijos tragedijos liudininkas. Prie Vievio pasirodė pabėgėliai iš Lenkijos, jų tarpe J. Pilsudskio našlė, ministras pirmininkas Prystoras ir kiti Lenkijos veikėjai.
Kristijono Donelaičio kenotafas Bitėnų kapinėse
Šalia kelio - Elektrėnai, tai naujausias miestas Lietuvoje. Čia yra Lietuvos elektrinė – didžiausia šalies šiluminė elektrinė, respublikos energetikos sistemos pagrindinė dalis. Ji pastatyta Perkūnkiemio kaime. Tokios galingos elektrinės kondensatoriams reikalinga daug vandens, todėl buvo užtvenkta Strėvos upė dėl to trijų ežerų – Anykščių, Puikino ir Jagudžio – vandens lygis pakilo 10 metrų. Šalia elektrinės susidarė Elektrėnų marios, kurios žiemos metu neužšalomos, todėl čia žiemoja vandens paukščiai.
Važiuojame šalia Bačkonių – tai buvęs Tiškevičių dvaras, jame buvo nuostabus parkas, palivarkas. Dvaro neliko, bet liko tvenkiniai.
Čia pat Žiežmariai, kurie minimi nuo 1495 m. LDK laikais Žiežmariai priklausė karaliui. Žygimantas II 1508 m. įsteigė katalikų bažnyčią. 1511 m. Žygimanto Senojo užrašuose pabrėžiama: “Liepiame prie bažnyčios turėti kunigą, kuris mokėtų lietuviškai sakyti pamokslus”.
Kunigas S. Šlamas įvedė lietuviškus giedojimus. Bet lenkai iškeldavo niekšybes. Kunigas prie altoriaus ir visa bažnyčia giedodavo lietuviškai, o choristai – lenkiškai.
Pravažiuojame Rumšiškes, kurios minimos nuo 1382 m. Čia XV a. buvo pastatyta šv. arkangelo Mykolo bažnyčia į kurią, Jogailos žmona Jadvyga, iš Trakų atsiuntė Dievo Motinos paveikslą. XIX a. čia veikė valsčiaus raštininkų mokykla, kurioje 1851 – 53 m. mokėsi A. Baranauskas. Nuo 1890 m. kunigas P. Šilinskas pamaldas laikė lietuvių kalba, platino draudžiamąją lietuvišką spaudą. 1966 m. pradėjo kurtis Rumšiškių liaudies buitie muziejus.
Nemuno vingis ties Rambyno kalnu
Toliau važiuojame per Kauną, tai antrasis pagal dydį Lietuvos miestas. Kaip sako legenda, Kaunis buvęs senosios lietuvių tikybos dievaitis. Jo statula buvo milžiniška, kuris rankoje laikęs lanką su strėlėmis. Pirmą kartą miestas minima 1361 m. , kurį Vygandas Marburgietis kronikoje aprašė kryžiuočių puolime. Gindamas Kauno pilį gynėjų vadas, Kęstučio sūnus, Vaidotas 1362 m. su 36 kariais pateko į kryžiuočių nelaisvę. Kauno pilis buvo pastatyta XIII a., antroji – 1368 m., kurią pastatė Kęstutis. LDK Vytautas Magdeburgo teisias Kaunui suteikė 1408 m. Ir kiti kunigaikščiai ir karaliai rūpinosi Kaunu. Kaunas smarkiai nukentėjo 1655 – 61 m. , kuomet buvo okupavusi Rusijos, vėliau Švedijos kariuomenės, o 1657 m. kilo maro epidemija. Po Rusijos ir Švedijos karo Vilijampolėje buvo pradėtas statyti Radvilų dvaras.
Šalia Kauno yra Pažaislio švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia ir Kamaldulių vienuolyno ansamblis, kuris buvo įkurtas XVII a. Vienuolyną įkūrė LDK kancleris K. Z. Pacas. Nuo 1990 m. gražintas šv. Kazimiero seserų kongregacijai. Čia vyksta muzikos festivaliai.
Lenkams okupavus Vilnių į Kauną persikėlė Lietuvos vyriausybė ir Kaunas tapo laikinąją valstybės sostine.
Po II pasaulinio karo Kaunas buvo svarbus dvasinis opozicijos sovietų režimui centras. 1986 m. įsikūrė Kauno Sąjūdžio rėmimo grupė, kuri karo muziejaus bokšte iškėlė Nepriklausomos Lietuvos vėliavą.
Kertame Nevėžį – sakoma, kad čia prasideda Žemaitija.
Sustojame Raudondvaryje, tai kaimas Kauno rajone. Jame yra paminklas J. Naujaliui, kuris čia parašė “Lietuva brangi”, renesanso stiliaus dviejų aukštų, su cilindriniu bokštu rūmai – pilis, pastatyta XVII a. Rūmų fasadai buvo raudonų plytų, dėl plytų spalvos vietovė gavo Raudondvario pavadinimą. XVIII a. dvarą valdė Zabielos, o nuo XIX a. Tiškevičiai. Grafai Tiškevičiai 1857 m. čia pastatė bažnyčią, kurią M. Valančius pašventino. Jos rūsyje palaidoti Tiškevičių giminės.
Atvažiuojame į Veliuonos miestelį, kuris yra Panemunio regioniniame parke. Iki 1315 m. Veliuona vadinta Junigeda. XII - XV a. Veliuona buvo vienas svarbiausių lietuvių gynybos postų palei Nemuną. 1245 m čia buvo pilis, kurią pastatė kunigaikštis Vytenis deivės Veliuonos garbei, kaip padėką laimėjus karą. Vytautas 1411 m. pastatydino mūrinę pilį, kryžiuočiai 11 kartų nesėkmingai ją puolė, bet 1348 ir 1369 m. paėmė.
Veliuonoje yra daug piliakalnių, pirmasis vadinamas Gedimino kapu. Pasak legendos čia Veliuoną gindamas yra žuvęs LDK Gediminas. Čia jį iškilmingai sudegino ir palaidojo piliakalnyje. Pagal padavimus vėliau Gedimino sūnūs atkasė tėvo pelenus, nugabeno į Vilnių ir palaidojo pilies kalne. 1922 m. Veliuonoje jam pastatytas paminklas.
Vydūno kapas Bitėnų kapinėse
Algirdo – Kęstutaičio laikais 1345 m. kryžiuočiai vėl įsiveržė į Veliuoną. 1382 ir 1398 m. Vytautas su Jogaila užrašė kryžiuočiams Žemaičių žemę, kur 1400 m. Ordinas Veliuonoje įsteigė Žemaitijos sostinę. Tačiau Ordinui nepavyko faktiškai Žemaitijos užvaldyti. 1409 m. Vytautas persikėlęs per Nevėžį užpuolė kryžiuočius ir greitai Veliuona ir žemaičiai buvo atvaduoti.
1500 m. LDK Aleksandras Jogailaitis Veliuonai suteikė Magdeburgo teises, 1507 m. Žygimantas II Vilniuje jas patvirtino. 1580 m. S. Batoras suteikė naujas privilegijas. Miesto herbas – karpis su vilko dantimis. 1710 m. maras palietė Veliuoną ir jos apylinkes.
1930 m. miestelio aikštėje atidengtas Vytauto Didžiojo paminklas. Reikia pasakyti, kad aplinkui Veliuona ir jos apylinkėse gražiai sutvarkyti ir apsėti laukai.
Netoli magistralės yra Vilkija, tai sena vietovė, žinoma nuo XIV a., tuo metu čia buvo lietuvių pilis. Tada Vilkiją supo didžiulės girios, kuriose buvo daugybė vilkų, nuo kurių vietovė gavo vardą. Čia buvo kunigaikščių dvaras. 1792 m. Vilkijai suteikiamos miesto teisės ir herbas. 1797 m. Rusijos caras Vilkijos seniūniją atidavė Zabielai. 1812 m. Napoleono žygis ir 1831 m. sukilimas palietė ir Vilkiją, aktyviai reiškėsi ir 1863 m. sukilėliai. Kurį laiką ties Vilkija veikė kunigo A. Mackevičiaus vadovaujami sukilėliai - tai buvo sumaniausias sukilimo vadų.
Šalia kelio išsikūręs Seredžius, kuris minimas nuo 1600 m. Miestelį įkūrė kunigaikštis Palemonas. Buvo sukurta legenda, kad Nerono valdymo laikais, I a.po Kr., imperatoriaus giminaitis Palemonas su šeima ir palydovais, norėdami išvengti persekiojimo iš Romos, plaukdamas jūromis pasiekė Baltijos jūrą, Kuršių mares, Nemunu pasiekė Dubysos žiotis. Čia keliautojai iš džiaugsmo pradėjo giedoti:”Še radom, še radom”, nuo to laiko ši vieta ir vadinama Seredžiumi.
Seredžiaus piliakalnyje, Palemono kalne, buvo įrengta Pieštvėnų pilis, kuri saugojo lietuvius nuo vokiečių ordino agresijos. Pilies vieta, kalnai ir dvaro žemės minimos nuo 1415 m. raštuose. Pieštvėnų pilis ilgai atlaikė kryžiuočių puolimus.
Čia yra šv. Jono šaltinis, kuris minimas nuo1871 m. Tikima šaltinio gydomąją galią.
Pravažiuojame Belvederio kaimą. Dvarą iš Tiškevičių 1820 m. nusipirko K. Burba ir pavadino Belvederiumi. Jame XIX a. pastatė romantizmui būdingus dvaro rūmus.
Atvažiuojame į Plokščių miestelį, kuris minimas nuo XVII a. Pirmasis Plokščių savininkas buvo J. K. Kiršenšteinas, Lietuvos iždininkas ir raštininkas, po to valdė Tiškevičiai, 1795 m. Karpiai, o XIX a. vėl perėjo Tiškevičiams. 1868 m. kunigas T. Jankauskas su parapijiečiais pastatė naują medinę bažnyčią, kurią parėmė B. Tiškevičius. 1889 - 99 m. čia teisėju buvo tautos patriotas P. Kriaučiūnas, dėka jo Plokščiai virto tautinio atgimimo židiniu. Čia lankydavosi V. Kudirka, P. Avižonis, , Tumas – Vaižgantas, G. Petkevičiūtė - Bitė, P. Višinskis, A. Baranauskas, K. Jankus, J. Jablonskis ir užsienio svečiai literatai – Lietuvos užtarėjai. Ypač daug kartų čia lankėsi V. Kudirka, jis 1885 m. kurį laiką čia ir gyveno. 1883 m. V. Kudirka buvo žandarų suimtas ir nugabentas į Kalvarijų kalėjimą. Plokščiai virto lietuviškų draudžiamųjų knygų platinimo centru. Plokščių piliakalnis nepriklausomybės metais buvo sutvarkytas ir pavadintas Vinco Kudirkos vardu.
Sustojame Raudonės miestelyje, pro jį teka Raudonės upelis. Miestelis minimas nuo XIV a. kryžiuočių kronikose. Kryžiuočiai 1341 m. pastatė čia pilį nukreiptą prieš lietuvius. Neatlaikę Vytauto ir Jogailos puolimų, kryžiuočiai 1409 m. ją paliko.
Ant aukšto ir stataus Nemuno šlaito išliko XVI a. statyta pilis. Pilis sumūryta iš raudonų plytų. Pilį juosia 25 ha mišraus planavimo parkas, kuriame yra malūnas. Iš LDK Žygimanto Augusto K. Kiršenšteinas gavo Raudonės dvarą, jis XVI a. pastatė privačią pilį – rezidenciją. XVIII a. pilis atiteko P. Zubovui, o 1856 – 77 m. pilį paveldėjo Kaisarovai.
Pravažiuojame pro Gelgaudų pilį, Vytėnais vadinama, kartais – Panemune. Vytėnu pilimi vadinama todėl, kad čia yra Vytenio kiemas – dvaras. Gelgaudiškį įkūrė Lietuvos didikai Gelgaudai, skambūs žemvaldžiai. Pirmasis iš jų žinomas J. Gelgaudas - Vytauto politikos rėmėjas ir kultūrininkas.
Važiuojame per Jurbarką. Miestelyje yra dvaro parkas, rezistencijos aukų užkasimo vieta. Jurbarkas įsikūręs patogiame slėnyje, kur Imsre susilieja su Mituva, o Mituva įteka į Nemuną.
1611 m. Zigmundas IV Vaza suteikė Jurbarkui Magdeburgo teises ir herbą - trys baltos lelijos raudoname dugne. 1851 m. įsteigta evangelikų liuteronų bažnyčia. Abejuose 1831 ir1863 m. sukilimuose jurbarkiečiai aktyviai reiškėsi, nebuvo pasyvūs ir 1905 m. XIX a. knygnešiai per Jurbarką iš Mažosios Lietuvos į tolimuosius Lietuvos rajonus gabendavo draudžiamą lietuvišką spaudą.
Čia gyveno žymus režisierius K. Glinskis, broliai dinininkai Antanas ir Stasys Sodeikos, A. Šabaniauskas ir dar daugiau šviesių asmenų.Vytautui Didžiajam, skulptorius V. Grybas, sukūrė paminklą – Vytauto Didžiojo biustą.
Senasis švyturys prie Minės upės žiočių
Pravažiuojame Skirsnemunės kaimą, kuris minimas nuo XIII a. Čia buvo LDK dvaras. Nuo 1571 m. dvarą valdė Vilniaus pilininkas M. S. Pacas ir kiti šeimininkai. 1792 m. karalius Stanislovas Augustas suteikė Skirsnemunei Magdeburgo teises ir herbą.
Važiuojame pro Smalininkų miestą, per jį teka nedidelis Šventosios upelis. Vietovę iš visų pusių supa miškai, sakoma, kad senovėje čia pirmieji įsikūrė smalos (dervos) gyventojai. Manoma, kad Smalininkai įsikūrė XV a., prie miesto yra gamtos paminklas – Vidkiemio, apie 100 metrų, ąžuolų alėja ir vandens matavimo stotis, tai viena gražiausia vandens matavimo stočių Europoje. Smalininkuose 1886 – 88 m. buvo pastatytas uostas. Vilkikais su prekėmis iš Smalininkų pasiekdavo Karaliaučių, Dancigą ir net Štetiną. Čia buvo įruoštas draudžiamųjų lietuviškų knygų sandelis, iš čia jos garlaiviais buvo gabenamos iki Jurbarko ir toliau.
Čia pat ir Viešvilės miestelis įsikūręs netoli Nemuno. Iš miškų masyvo pro Viešvile teka Viešvilės upelis, kuris davęs ir vietovei vardą. Jame yra Viešvilės parkas ir dvaras. Miestelis minimas nuo 1402 m.
Sustojame prie Rambyno kalno, kurio aukštis 46 m. virš jūros lygio. Kalnas susidarė prieš 14000 m. Rambyno alkvietė ir šventasis akmuo – aukuras minimi nuo 1559 m. Buvęs akmuo 10 m. skersmens ir 2,7 m. aukščio, jam priskiriamos ir gydomosios galios: ant jo susikaupiantį vandenį laikė gydomuoju, o pagiję aukodavo smulkius daiktus, pinigus, prašydavo vaisingumo, derliaus, čia dovanų palikdavo vestuvininkai. Į kalną žmonės galėjo kopti tik šventiškais drabužiais.
Ant akmens buvo iškalti įvairūs ženklai: žmogaus ir gyvulių pėdų įspaudai, kalavijas, figūra, primenanti graikų šventyklą. Šį akmenį ant Rambyno kalno viršūnės užritino vyriausias dievaitis Perkūnas. Čia buvo visas lietuvių dievų Olimpas su kriviais – krivaičiais, vaidilutėmis, burtininkais, laumėmis. Laumės akmenį buvo užbūrusios: kol niekas nepajudins Rambyno kalno akmens, Lietuva bus laiminga. Rambyne stovėjo Skalvių pilis Ramigė, kurią kartu su akmeniu 1276 m. sunaikino Vokiečių ordinas. Nuo to laiko lietuvių tauta buvusi pasmerkta ilgus amžius vergiją vilkti.
Kita legenda pasakoja apie tai, kad Ragainės pilyje gyveno milžinas Nemunas. Jis turėjo tris sūnūs – Tilžietį, Vilmantą ir Rambyną. Tėvas nutarė juos pasiųsti į platųjį pasaulį pasižmonėti. Grįžtant po trijų metų liepė parnešti ką ras brangiausia. Broliai išjojo: Tilžiškis – į vakarus, Vilmantas – į pietus, o Rambynas – į šiaurę. Tilžiškis grįžo su sunkiu kalaviju atimtu iš kito milžino. Vilmantas parsinešė stebuklingą varpelį, kuris pats pradėdavo skambėti prieš didelius įvykius ar mirtį. Rambynas pervilko didžiulį akmenį ir pasakė, kad nori padaryti aukurą dievams. Tėvui sūnų pasirinkimas patiko. Tilžiškis pasistatė pilį Tilžėje, Vilmantas susirentė pilį tarp Ragainės ir Tilžė , o Rambynas pasirinko vietą kitoje Nemuno pusėje. Atvilktąjį akmenį jis pastatė ant kalvos viršūnės ir paprašė galingąjį Perkūną jį priimti ir pasakė, kad kol stovės šis aukuras lai nepajuda kalnas iš vietos. Stipriai sugriaudęs Perkūnas auką priėmė. 1811 m. Bardėnų malūnininkas panoro aukurą panaudoti savo girnoms, bet vietiniai gyventojai nedrįso šio darbo pradėti. Tada Švarcas iš Tilžės atsigabeno tris vokiečius darbininkus. Laumių prakeikimas lydėjo ir juos. Beskaldant akmenį vienas darbininkas apako, antras susižeidė kelią ir neteko kojos, trečiasis susirgo ir mirė. Patį Švarcą rado girnakmenio prispaustą ir pasmaugtą.
Yra ir kita legenda apie Rambyno akmenį: sakoma, kad po juo buvo aukso lobiai paslėpti.
Nuo XIX a. Rambyno kalne vyksta kultūriniai renginiai, švenčiamos Joninės, uždegami laužai. 1928 m. pastatytas simbolinis aukuras, įrengti laiptai į kalną įkopti.
Sustojame ir Bitėnų kaime, per jį teka Bitės upelis, kuris davė kaimui vardą. Sakoma, kad Bitėnus valdęs kunigaikštis Šereikis ir gynęs šią sritį nuo vokiečių. Vokiečiams jis labi nepatiko, todėl jie jį pakorė, o žmonėms baudžiavą uždėjo. Bitėnų kaimo vardas susiję su mūsų tautos atgimimu ir Mažosios Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus vardu. Jankų šeima žinoma nuo XVIII a. Jau 1889 m. Jankus Ragainėje “Aušrą” spausdino. Bitėnuose jis leido, redagavo, spausdino ir pats vienas prirašydavo visą eilę laikraščių, brošiūrų, atsišaukimų, knygelių. Spaudos draudimo laikais Bitėnai virto svarbiu lietuvių kultūriniu, spaudos leidimo ir platinimo centru. Iš čia lietuviškos knygos plaukė į Didžiąją ir Mažąją Lietuvą. Martynas buvo 9 kartus areštuotas, dažnai tardomas. I pasaulinio karo metu Jankaus šeima buvo ištremta į Rusiją. Sprendžiamą vaidmenį Martynas atliko 1923 m. sukilime, veikdamas kaip Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmininkas. 1944 m. su savo šeima pasitraukė į Vokietiją. Mirė netoli Danijos prie Flensburgo 1946 m. baigdamas 88 metus.
1991 m. į senąsias Bitėnų kapinaites iš Vokietijos (Detmoldo) atgabenti šio krašto šviesuolio filosofo ir rašytojo Vydūno palaikai, o 1993 m. perlaidoti iš Vokietijos atvežti M. Jankaus palaikai. Taip susiformavo Mažosios Lietuvos panteonas. Čia yra ir muziko, žurnalisto, visuomenės veikėjo V. K. Banaičio kapas. 2003 m. panteone pastatytas kenotafas – simbolinis atminimo ženklas K. Donelaičiui – poemos “Metai” autoriui. Paminklas primena altorių, ant kurio padėta knyga. Labai gražiai sutvarkytos kapinės.
Pravažiuojame Pagėgių miestelį. Vietovei vardą bus davęs Gėgės upelis. Čia kadaise buvusios klampios balos, jose laikėsi daugybė laukinių paukščių, ypač žąsų. Jų gegenimas buvęs iš toli girdimas. Per balas tekantį upelį Gėgės vardu praminė. Pagėgių kaimas pirmą kartą paminėtas 1281 m. Nuo XV a. šios žemės priklausė vokiečių užgrobtam buvusiam Klaipėdos kraštui. Čia nuo 1566 m. minimas dvaras, kuris priklausė Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui, bet per II pasaulinį karą dvaro sodyba labai nukentėjo, dabar liko tik vienas svirnas ir parkas. Iš Pagėgių kilęs A. Mockus –poetas, publicistas.
1923 m. gavo miesto teisias ir plėtėsi, ypač kuomet tais pačiais metais Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos. Tačiau Vokietijoje atėjus į valdžią Hitleriui, Klaipėdos kraštas 1939 m. vėl buvo užgrobtas ir atiteko Vokietijai.
Miestas garsėjo šeštadieniniu turgumi, ypač arklių prekyba. Iš čia nemaža gerų arklių buvo gabenama į Belgiją. Lietuviška kultūrinė veikla Pagėgiuose reiškėsi jau prieš I pasaulinį karą. Lietuvių ruošiamus vakarus lankydavo Mažosios Lietuvos veikėjai: M. Jankus, Vydūnas, E. Jagomastas ir kt. Čia prasideda Nemuno istorinė delta.
Važiuojame pro Rūkų kaimą. Per kaimą teka Kamanų upelis. Kaimas pirmą kartą paminėtas 1702 m . Rūkuose 1953 m išgręžtas pirmasis Lietuvoje giluminis 2112 m. gręžinys. Čia mokytojavo poetas F. Bajoraitis.
1709 - 10 m. kaime siautė maras, kuris išskynė vietos gyventojus lietuvius, į jų vietas Prūsijos valdžia atgabeno vokiečius kolonistus. Prasidėjo gyventojų trintis ir nesutarimai. To periodo stovi paminklas stela – pastatyta toje vietoje, kur augo ąžuolas, kurį nupjovė vokiečiai.
Čia skaniai papietavome ir važiavome toliau.
Čia pat Usėnų kaimas, pro kurį teka Veržės upelis. Kaime seniau buvo dvaras su turgaus aikšte. Usėnai paaugo, kaip 1875 m. pravedė geležinkelio liniją. Usėnuose buvo padargų taisymo dirbtuvė ir didelė garinė pieninė.
Pravažiuojame Juknaičių kaimą. Kaime yra augalų veislių tyrimo centras. Netoli kaimo yra alkakalnis. Tai aukščiausia Šilutės apskrities pakilimas, jo aukštis 33,5 m. virš jūros lygio. Ant to kalno buvo tikybos aukuras, o šalia jo kunigaikščio rūmai, kuriame gyveno jo gražuolė duktė Laimutė. Ji pamilo neturtingą jaunikaitį prieš tėvo valią, atsisakiusi už Mozūrų kunigaikščio tekėti. Abu jaunuoliai šventykloje buvo nužudyti.
Kitas padavimas sako, kad rūmuose gyveno prūsas, kurį atėję kunigaikščiai privertė priimti krikštą, tai nepatiko Lietuvių dievams. Puotos metu sutemo dangus, sugriaudėjo perkūnas, sudrebėjo kalnai ir pilies rūmai su visais turtais ir žmonėmis nugrimzdo.
Kaime daug skulptūrų:”Motinystė”, “Žirgas ir sakalas”, “Eglė, Žilvinas, jų vaikai”, “Jaunystė”, “Visata ir žemė”, kurias sukūrė žymus skulptorius S. Kuzma. Kaime gimė E. Simonaitis, mokytojas, 1923 m. Klaipėdos krašto direktorijos pirmininkas.
Atvažiuojame į Šilutės miestą, pro kurį teka Šyšos upė. Mieste yra Kamerinis dramos teatras, muziejus, Nemuno deltos regioninis parkas, Hugo Šojaus dvaro sodyba. Prie Šilutės plėtros daug prisidėjo Šilutės dvaro savininkas H. Šojus. Jis gimė Klaipėdoje vokiečių šeimoje. 1889 m. nusipirko Šilutės dvarą, pats kalbėjo lietuviškai, pažinojo Vydūną. Už lietuvybės tyrimus, Karaliaučiaus universitetas suteikė daktaro vardą. Šilutiškiai miesto centre pastatė H. Šojui paminklą.
Atgal
