Įvykiai
01 08. Gedimino kalnas buvo šimtmečio apsileidimas
Ričardas Simonaitis, Rima Jankūnienė, Benediktas Martinkėnas, Nijolė Žilinskienė
Vilniaus Sąjūdžio tarybos narių skautų grupė
Kas gali patikėti, kad per kelis šimtmečius, medžiais apžėlęs Gedimino kalnas, šiandien atrodys spindintis ir gražus kaip agurkėlis. Praėjusiais metais jį tarsi kas būtų švariai nuskutęs, t.y. nebeliko nė vieno medžio, nė vieno krūmokšnio, kurie buvo užgožę mūsų tautos istorinį pasididžiavimą Gedimino kalną.
Foto Benedikto Martinkėno
Šį kalną prisimenu nuo 1955-tų metų kai dar buvau moksleivis. Tada buvau dalyvis dainų šventėje. Grojau mokyklos dūdų orkestre. Pūčiau alto partijos dūdą, atstovavau Kauno Saulės gimnazijos pučiamųjų instrumentų orkestrą, kuriam vadovavo tuometinis pučiamųjų instrumentų meno vadovas, mokytojas Eduardas Brazauskas, vėliau tapęs valstybinės konservatorijos valtornos klasės dėstytoju. Tuometinė vadovybė mus apgyvendino Šiaurės miestelio kareivinėse, kurių šiandien, kaip ir sovietinės valdžios, neliko. Laisvalaikiu grožėjomės Vilniaus miestu, Gedimino kalnu. Jau tada pagalvojau - kodėl jis apaugęs medžiais? Tačiau žaliuojantis kalnas irgi darė didelį įspūdį ir kėlė tam tikrą pasididžiavimą. Savo draugams jau tada priminiau, kad tais istoriniais kovų su kryžiuočiais laikais medžiai negalėjo augti. Logiškai mąstant - jis turėjo būti visai plikas, nes iš tolo reikėjo matyti priešą. Plikas kalnas priešui turėjo būti sunkiai įveikiama kliūtis. Tik vėliau sužinojau, kad Gedimino kalnas, iš tikrųjų, buvo labai galinga tvirtovė. Tais laikais ji buvo dažnai puolama, tačiau niekada joks kryžiuotis jos nebuvo įveikęs. Laikui bėgant, kada buvo ištobulinta karinė technika, kalnas prarado savo gynybinę reikšmę ir nuo to laiko buvo apleistas. Apžėlęs krūmais ir medžiais kalnas virto gražiai žaliuojančia oazė. Daugumai tai kėlė teigiamas emocijas, o tamsiosioms jėgoms, t.y. tų laikų sovietinei valdžiai, ypatingų emocijų nekėlė. Tvirtovė tapo nematoma, arba visai mažai matoma. Ir niekas į tai nekreipė dėmesio. Taip gyvenome iki Nepriklausomybės atkūrimo dienos.
Tik po dvidešimties laisvės metų pamatėme ir nudžiugome, kad valdininkams parūpo pamatyti Gedimino kalną kaip buvusią tvirtovę savo pirmapradėje didybėje. Buvo išpjauti visi medžiai. Kai pirmą kartą pamačiau išpjautus medžius iš džiaugsmo norėjosi šaukti ir rėkti, kad galų gale įveiktas apsileidimas. Kad tai labai gerai, pritarė ir mano draugai. Pradėjus aiškintis kas susigriebė tai padaryti, pasirodo, kad tai ne valdininkų darbas. Tai padarė Lietuvos valstybinio nacionalinio muziejaus generalinė direktorė BIRUTĖ KULNYTĖ. Jos iniciatyva buvo ištaisytas valdininkų apsileidimas. Tikrai reikia pasidžiaugti ir padėkoti direktorei Birutei Kulnytei ir jos bendraminčiams už labai didelį ir prasmingai įveiktą darbą turinčią istorinę reikšmę. Jeigu ne direktorės Birutės Kulnytės ir jos bendraminčių nuovoka, Gedimino kalnas ir toliau irtų nuo vandens ir šalčio poveikio ir galu gale būtų nepataisomai suiręs. Ko gero ir pati pilis būtų savaime nugriuvusi. Tamsiosioms jėgoms, suprantama, suteiktų daug džiaugsmo. Ačiū Dievui, kad ilgai džiaugtis nepavyko. Taigi, 2013-sius metus galime vadinti valdininkų neveiklumo arba apsileidimų įveikimo metais, o nacionalinio muziejaus darbuotojus ir jų direktorę Birutę Kulnytę sveikiname ryžtingai nuveiktais darbais. Sveikiname ir su Naujais 2014–tais metais. Linkime visiems geros sveikatos, linkime naujų kūrybinių sumanymų. Tamsiosioms jėgoms, kurių, deja dar yra, kurie nenori matyti „pliko“ kalno, linkime suprasti, kad kalnas be medžių yra ne tik kalnas, bet visos Lietuvos galybės simbolis. Šis simbolis tai lietuvių tautos tvirtumo simbolis, kuris turi būti matomas toks, kokį jį sukūrė mūsų protėviai. Čia turi žaliuoti ne piktžolės ir krūmai, o pavasario saulės spinduliuose žaliuojanti veja, kuri tvirtintų kalno šlaitus. Tai ir bus tikras grožis. Šiandien galime džiaugtis, kad Gedimino kalnas tapo ypatingai žavus. Menininkams, istorikams, architektams ir ypatingai turistams, kuriems gidai pasakoja istorija apie Lietuvos praeitį, Gedimino kalną ir pilį matys visoje jos istorinėje didybėje ir grožyje.
Dar kartą sakome nuoširdų ačiū nacionalinio muziejaus direktorei Birutei Kulnytei ir jos komandos nariams, kurie sugebėjo įveikti buvusių valdžių apsileidimus ir Gedimino kalną parodyti visoje istorinėje plotmėje.
Taigi, vienas apsileidimas lyg ir įveiktas, tačiau kitas, dar didesnis apsileidimas, kuris irgi yra istorinis, daro didelę gėdą visai mūsų valstybei.
Šią gėdą ir valdininkų apsileidimą jūs, gerbiamieji skaitytojai, matote nuotraukoje, kurioje skautas Benediktas Martinkėnas užfiksavo Antakalnio kapinėse. Tai maži žemės kauburėliai-kapeliai, kurių Antakalnio kapinėse yra daugiau negu šeši šimtai. Čia palaidoti kariai žuvę ginant mūsų Tėvynę. Deja, juos visus baigia užgožti laiko ir mūsų proto tamsa. Benedikto Martinkėno duomenimis, čia guli kariai savanoriai, paaukoję savo gyvybes už Lietuvą, vaduojant Lietuvos sostinę Vilnių nuo priešų. Prieš daugelį metų jie kovojo už savo tėvų, vaikų, brolių ir seserų laisvę. Kovojo ir mirė už savo įsitikinimus, kad mūsų kartos galėtų gyventi laisvai. Šiandien mes iš tikrųjų esame laisvi ir savo vaikams stengiamės kurti normalų gyvenimą. Tačiau ar galime kurti savo ateitį užmiršę tuos, kurie savo gyvybes atidavė už mūsų, už mūsų vaikų ir anūkų gyvenimą. Kodėl mes užmiršome jų kapus? Kodėl mes neateiname pagerbti jų atminimo? Kodėl mes nesugebame gerbti savo protėvių? Mes, vilniečiai, kaip nekeista, nesugebame pastatyti nė vieno paminklo savo praeities didvyriams. Bėga laikas, kuris jau skaičiuojamas dešimtmečiais, o paprastų, bent simbolinių kryželių, nei savanoriams, nei 1863-čių metų sukilėliams, nei II –jo pasaulinio karo aukoms atminti, nesugebam pastatyti. Tiesa, yra paminklai karaliams Mindaugui, Gediminui, tačiau tai ne vilniečių darbas. Juos pastatė lietuviai emigrantai. Jų lėšomis pastatyti šie paminklai. Nėra paminklo iškiliausiam LDK Didžiajam kunigaikščiui Vytautui Didžiajam. Kodėl kauniečiai tai sugeba padaryti, o vilniečiai sėdi apsileidę. Kas jiems trukdo įamžinti mūsų didvyrių palikimą? Ar mes užmiršome V.Kudirkos tautinę giesmę? Juk ją giedame per visas didžiąsias šventes. Savo didvyrių užmiršti nereikėtų kaip neužmiršome ir jau atstatėme Valdovų rūmus. Lietuvos istorijai tai didžiulis istorinės atminties paminklas.
Lietuvos istorija kuriama visais laikais. Kauburėliai, apleisti Antakalnio kapinėse, tai irgi dalis Lietuvos istorijos, dalis atminimo mūsų kovotojams praeityje, tačiau juos apleidome nepelnytai. Šie kauburėliai laukia valdžios dėmesio ir tautos pagarbos. Tikėkimės, kad nauji metai duos impulsą įveikti ir šiuos apsileidimus, įveikti abuojumą, rasti lėšų ir deramai pagerbti mūsų tautos didvyrius.
Deramai pagerbę savo tautiečius galbūt ir emigraciją sugebėsime sustabdyti.
Atgal
