Įvykiai
02 25. Skrydžiui sparnus suteikė turtinga lietuvių kalba, tautosaka, istorija
Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato režisieriaus Povilo Mataičio kalba, pasakyta Prezidentūroje 2011 m. vasario 16 d.
Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente,
Gerbiamoji Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininke,
Gerbiamasis Lietuvos Respublikos Ministre Pirmininke,
Mieli ir brangūs šios šventės dalyviai!
Džiaugiamės savo gyvenimo kely sulaukę didžiausio stebuklo – Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atkūrimo. Džiaugiamės ir didžiuojamės, jog ir mes, mūsų teatras, savo tautai tiek anais, tiek šiais laikais buvome reikalingi. O garbiems jos atstovams – Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijai – širdingai dėkojame už šį reikšmingą mūsų darbo įvertinimą. Apgailestaujame, kad atgautos nepriklausomybės laikais ištikimųjų žiūrovų į Klojimo teatrą Rumšiškėse pakviesti, deja, nebegalėjome.
Mūsų teatro skrydžiui sparnus suteikė turtinga lietuvių kalba, tautosaka, etnografija, mitologija, valstybės ir kultūros istorija. Tikėjimas sava tauta, sava kultūra kūrėjui atveria plačius horizontus. Esame negausi tauta su didžiuliu žodynu, su turtingu tautosakos paveldu. Kalbame seniausia gyva, artimiausia indoeuropiečių prokalbei kalba, kuri taip pat yra svarbus pasaulio kultūros turtas. Tačiau, besižavėdami vienadieniais svetimais blizgučiais, ar neprisižaisime tiek, kad vėl patirsime galbūt dar didesnį nuopuolį, palyginti su tuo, kurį Lietuva išgyveno XVIII amžiuje ir kuris bene geriausiai atsispindi Mykolo Olševskio knygoje „Broma atwerta ing wiesznasti“.
Toliau nebesiplėsdamas geriau pasiremsiu visuotinai pripažinto tautos autoriteto, poeto Justino Marcinkevičiaus mintimis. Jo žodžių gilią prasmę dar labiau paryškina tik ką mus pasiekusi žinia apie šios – Lietuvai išskirtinės asmenybės – netektį. Atsakydamas į žurnalistės klausimą, ar būdama atvira viso pasaulio įtakoms lietuvybė – lietuvių kalba, tautosaka, tradicijos – atsilaikys, jis jau 2008 metais pastebėjo:
„Tai, ką Jūs pavadinote įtakomis, aš pavadinčiau imperializmu: jis puola, spaudžia mūsų kalbą, nacionalines tradicijas, mes nuolankiai paklūstame, mes jau lyg ir gėdijamės savo istorijos, papročių ir tradicijų, lietuviškumo...
Kad tik greičiau atsikratytume tų nelemtų tautinių savybių ir patirčių, kad tik greičiau taptume tais Vakarais... mėgdžiojamais, bet – Vakarais“.
Šia iškilminga proga apie mūsų bendrą rūpestį drįstu kalbėti vien dėl to, kad žinau, jog sulauksime dar ne vieno stebuklo, kuomet, turėdami kompetentingus ir visuotinį pripažinimą pelniusius Valstybės vadovus, visų mūsų ir jų bendromis pastangomis sugebėsime užkirsti kelią įsisiūbuojantiems mūsų tautinės kultūros negalavimams. Neleiskime prarasti to, ką mūsų tėvai, protėviai sukūrė, saugojo ir gynė. „Kalba – tai tautos sielos veidrodis, kas teršia jos sielą, tas skaudžia jos dvasią,“ – dar 1923 metais rašė Motiejus Gustaitis.
Baigdamas norėčiau dar pasakyti, kad mes abu – kartu su dailininke Dalia – širdingai dėkojame brangiems žiūrovams, darbštiesiems ir ištikimiesiems artistams, su kuriais apvažinėta visa Lietuva, aplankyta daug užsienio šalių, parengta premjerų, koncertuota, suvaidinta spektaklių. Dėkojame ir šiandien čia dalyvaujančiam buvusiam ilgamečiam Liaudies buities muziejaus direktoriui Vytautui Stanikūnui.
Didelis džiaugsmas gauti šį apdovanojimą Vasario 16-ąją – prasmingą ir labai brangią visai Lietuvai dieną. Su švente, mielieji!
***
Režisieriui Povilui Mataičiui ir dailininkei Daliai Lidijai Mataitienei Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija buvo paskirta už lietuvių folkloro gelmių atskleidimą Lietuvai ir pasauliui, už liaudies tradicijos ir šiuolaikinės scenografijos darną. Svarbus jų kūrybos vaisius ir kūrybinio darbo klestėjimo tarpsnis buvo Lietuvių folkloro teatras, 1974-1990 m. turėjęs valstybės išlaikomos įstaigos statusą.
Pagal tradiciją apdovanojimai 2010 metų premijos laureatams buvo įteikti šių metų Vasario 16-ąją. Juos įteikė Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Apdovanojimo ceremonijos metu kalbėjęs kitas laureatas, garsusis operos solistas profesorius Virgilijus Noreika pritarė Povilo Mataičio išsakytoms mintims, pridurdamas, kad ir jis didžiuojasi esąs lietuvis, brangina tautos vertybes. Koncertuodamas svetur, stengiasi tai pabrėžti: pradėdamas arba baigdamas koncertą visada padainuoja lietuviškai.
Atgal
