Įvykiai
04 23. Tarmių metai ir vyskupas Motiejus Valančius
Darius Peckus
Įsibėgėjo lietuvių kalbos pagerbimo, jos turtingumo – tarmių metai. Visoje Lietuvoje tai vienur tai kitur šaukiamos sueigos, išgirsi dzūkų, zanavykų, suvalkiečių ar aukštaičių šneka bendraujančius žmones. Aktyviausi žemaičiai.
Viena tokių įspūdingų vakaronių įvyko Biržuvėnuose, netoli Luokės. Gražiai restauruotą ir sutvarkytą grafo Gorskio dvarą reikia pačiam gyvai pamatyti, pavaikščioti Virvytės skardžiais, po parką, pabraidyti malūno užtvankose , pasėdėti jaukiuose krėsluose stilingai išdėstytuose ponų rūmų svetainėse, kabinetuose, buduaruose. Rūmas išpuoštas grafų giminės portretais, gracingomis liustromis, glazūruotų koklių židiniais, ąžuoliniais stalais ir sekreterais.
M. Valančius Paragių Lazdynų Pelėdos sodyboje
Žemaičių kultūros draugijos Telšių pavieto pirmininko Andriaus Dacio rūpesčiu čia suvažiavo daug garbingų svečių – jų tarpe Žemaičių kultūros draugijos prezidiumo pirmininkas Stasys Kasparavičius, pats Telšių rajono meras Vytautas Kleiva ir Klaipėdos universiteto profesorius Petras Bielskis su tarmių metams skirta savo programa. Grynakraujis žemaitis, kaip anais, spaudos draudimo laikais, važinėdamas po visą Lietuvą skelbia žemaitišką žodį. Programos arba monospektaklio pagrindą sudaro paties vyskupo Motiejaus Valančiaus atsiminimai, carinio gubernatoriaus ir žandarmerijos įsakymai bei raštai, popiežiaus laiškai.
Valančius Krekenavos bazilikoje su L. Urnikiene
Apie programą spauda rašė: “įžengė pats vyskupas Motiejus Valančius, atsisėdo krėsle priešais. Gražiu rausvu rūbu, su kryžiumi ir visa kita, kas privalu vyskupui dėvėti. O kai kalbėti pradėjo - iš karto atsiskleidė gražiausias asmenybės didingumo ir paprastumo paveikslas. Išgirdome tikriausią pusantro šimto metų senumo intonaciją, žodelius, gilų nuoširdumą ir tokią tikrą, visai nesuvaidintą meilę savo tautai, jos vaikams, kad salėje sėdintys vyresnio amžiaus žemaičiai sutartinai pravirko... Gal pats ilgesys ašaras pašaukė -kur tas atsidavimas, ta meilė, tos pastangos šiandieną? Kur tie malonūs žodeliai žemaitiški, taip giliai jausmingai sakomi, kad vien jie yra kaip stebuklingas balzamas įsisenėjusioms dvasios žaizdoms.
Palangos sanatorijoje su dr. Taunyte
Visa, tikriausia Valančiaus laikų žemaitiška kalba buvo graudžiai graži. Pavyzdžiui - "Visa omžiu vės so žundaras ė so latras. So žundaras ė so latras...“ Dar graudžiau skambėjo ir Valančiaus testamento tekstas–„Nebėbarstyset žėidieliu puo mona kuojuom...“ Bet vyskupas Valančius pats paliko mums žiedelių – savo žodelius, sudėtus į įvairiausius raštus.
Profesorius mūsų visų akyse sušvito žaviausiu talentu, giliausiu dvasingumu, puikiausia išraiška - tikras šiandieninis ganytojas. Tarp žiūrovų buvo asmenų, kurie yra matę profesionalių teatrų vaidintą Valančių, bet, deja, širdimi žvelgiant, Valančiaus ten nebuvo.
Tokių žmonių dėka skiname tuos žiedelius ir beriame Motiejui Didžiajam po kojomis. Dar kartų kartos taip darys, vis iš naujo atrasdamos šią asmenybės šviesą. Kad tik rastųsi dar taip puikiai, taip giliai ir jausmingai kalbančių žemaitiškai. Žemaičiai turėtų eilėn stoti, kad tik patektų į šį širdį sujaudinusį ir dvasią praturtinusį vaidinimą. Girdint tikrą žemaitišką žodį, viskas buvo nepaprastai įtaigu, nostalgiška. Iš šio spektaklio žmonės išėjo tikrai geresni, negu atėjo” (Janina Zvonkuvienė. Žiedeliai po Motiejaus Didžiojo kojomis.)
Nėra ko stebėtis, kad ir aukštaičiai panoro išgirsti garsiojo Žemaičių ganytojo žodį, pasakytą jo gimtąja tarme. Vyskupas Motiejus Valančius važiuoja į Krekenavą. Gal dėl to, kad Krekenavos Mykolo Antanavičiaus gimnazijos direktorius Vaidas Pocius yra žemaitis, o gal dėl to, kad čia labai visuomeniški ir veiklūs mokytojai.
Lietuvių kalbos mokytojos Rima Balčiuvienė, Rasa Vyšniauskienė ir Sandra Petrulaitytė pamokose taiko įvairius teatro elementus. Žemesnėse klasėse S. Petrulaitytė naudoja pasakų, įvairių situacijų, lietuvių liaudies dainų improvizacijas.
Biržuvėnų dvaro svetainėje
Rima Balčiuvienė, Rasa Vyšniauskienė veda pamokas kaip literatūrines
kompozicijas. Tokios kompozicijos buvo skirtos Maironiui, V. Mykolaičiui-Putinui, S. Nėriai, kuriose buvo integruota lietuvių kalba, muzika, dailė, teatro menas. R. Balčiuvienė šiuolaikinio jauno žmogaus asmenybės atsiskleidimą, augimą, nuotaikas, jų kaitą, savojo "aš" pažinimą temoje "Mokykla" bandė atskleisti perfomenso pagalba. Mokytojos ruošia ir jubiliejinius rašytojų ir poetų kūrybos pristatymus. Pavyzdžiui, H. Radausko “Many dvi sielos grumias nuolatos".
S. Petrulaitytė kartu su mokiniais kuria pristatymą - filmą apie S. Gedą.
Kasmet tradiciškai vyksta klojimo teatro vaidinimai, kuriuose dalyvauja
įvairių klasių moksleiviai. Metuose po 2-3 kartus organizuojamos proginės skaitovų kompozicijos. Tai būna susiję su poetų, jubiliejais ar su kokia nors artėjančia Lietuvos švente.
A. Dacys, Valančius su Telšių meru
Na, o pačią pradžią padaro pradinių klasių mokytojai. Jie pamokose labai
daug naudoja pasakų inscenizacijų, įvairių veikėjų, kalbos, garsų
pamėgdžiojimų, žaidimų. Po pamokų rengia spektakliukus mokyklos ir miestelio bendruomenei. Entuziazmo šiam darbui turi V. Miliukienė, D. Vitaitė, L. Urnikienė.
Būtent mokytoja Laima Urnikienė, pasitarusi su Krekenavos bazilikos rektoriumi, mokslų daktaru kun. Gediminu Jankūnu surengė M. Valančiaus skaitymus Krekenavos Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. Bažnyčia buvo pilna kaip per sumą. Krekenavos parapija kažkada buvo vyskupo M. Valančiaus diecezijos dalis.
Tarmių diena Krekenavoje virto švente: po M. Valančiaus monovaidinimo bažnyčioje pokalbiai ir susitikimai tęsėsi gimnazijoje, aplankytos Maironio atmintinos vietos (skulptoriaus A. Pajuodžio stela, felčerio J. Žilevičiaus sukurtas suolelis ant Linkavos kranto), unikalus Nevėžio senvagės draustinis, stumbrų giria.
Gyva tarmė, gyva kalba, gyvas didžiųjų atminimas, gyva tauta.
Atgal
