Įvykiai
02 04. Sartai: tradicinės 105-osios respublikinės ristūnų žirgų lenktynės
2011 02 04
Justas Jasėnas
Vasario 5 d. dusetiškiai kviečia į tradicines 105-ąsias respublikines ristūnų žirgų lenktynes „Sartai 2011“. Šią metinę šventę, į kurią suvažiuoja kone pusė Lietuvos, organizuoja ir remia Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija (ši ministerija jau nuo 1933 m. yra viena pagrindinių šio renginio organizatorių ir rėmėjų, įsteigusi „Didįjį žiemos prizą“), Dusetų seniūnija, Respublikinė lenktyninių žirgų lyga, Lietuvos ristūnų sporto asociacija, talkina Zarasų rajono savivaldybė ir kt. Išgirdę himnu tapusią dainą „Unt Sartų“ suplauks minios žmonių iš Zarasų, Anykščių, Utenos, Rokiškio. Dusetos tądien tampa savotiška sostine, renginys žinomas jau ne tik rajone ar respublikoje, bet ir tolimesniuose kraštuose. Lenktynių istorija pažymėta legendomis, pasakojimais, azartiškais herojais. Neieškosime čia kažkokio istorinio autentiškumo, bet miela, kad šie pasakojimai perduodami iš kartos į kartą, kad pirmiausia susirenkam gal net ne žirgų, o savo ištvermės, vidinės stiprybės patikrinti. Taip ir norisi sugrįžti į smetoninius laikus ar dar ankstesnius, susitikti su istorija, pažvelgti į save, pamatyti gražiai papuoštus žirgus, kurie šį sykį ne laukus ars, ne sunkius vežimus trauks, bet džiugins akį bėgimu, paklus vadeliotojams, iškovos pergalių. Taip ir norisi pamatyti gražiai pasipuošusius žmones, atkeliavusius traktu Varšuva – Peterburgas, jau sustojusius pakelės smuklėse, pravažiavusius šio kelio „kašarkas“, „stražarkas“, atbildėjusius į Sartus. Daug fajetonų, kalamaškų, bričkų, lineikų, karietaičių. Gal net vienas kitas diližanas (anot A. Baranausko, diližonas. „Kelionė Petaburkan“). Bet laukia ši diena, šie laikai.
Dar sykį pagerbsime unikalų Zarasų kraštą, jo praeitį, patirsime gerų įspūdžių būdami kartu, šį bei tą nusipirkę mugėje, pasivaišinę, pamatę, kaip skrieja ristūnai žirgai. Džiugu, kad ta šventė turi savo tradicijas, tęstinumą, kad jos dėka galime būti ir svečiams įdomūs. Čia kasmet suplaukia pulkai žmonių, visi pašaliai apstatomi automobiliais, atvyksta dešimtys patyrusių vadeliotojų iš Lietuvos ir kaimyninių kraštų, politikai, ministerijų darbuotojai, vietiniai dusetiškiai tarsi paliudydami ne tik pomėgį, domėjimąsi šia sporto šaka, bet ir pasididžiavimą žmogaus ir žirgo bendra praeitimi, draugyste, buitimi. O kiek dar azarto, greičio, pergalės džiaugsmų, ovacijų, plojimų, dainų, mugės šurmulio. Čia žmonės suvažiuoja susitikti, pabendrauti, pasivaišinti kaimo gėrybėmis, pajusti dūmų kvapą, kokį molinį žirgelį kaip suvenyrą parsivežti. Kartu įsitikiname, kad Lietuvoje iki šiol saugoma šimtmečių tradicija – auginti žirgus. Žirgas lyg lietuvio pasididžiavimas, pergalė, buities ir viso gyvenimo įprasminimas. Ir dabar dar rasime nemažai pavienių žmonių, kurie augina žirgus ne darbams atlikti, parvežti daiktus, šieną, suarti laukus, bet tiesiog savo malonumui.
Lietuvis nuo seno susijęs su žirgu, jo dėka nudirbdavo žemės ūkio darbus, jodavo į karą, medžioklę, turgų, pas gimines, į vestuves, krikštynas ir laidotuves. Žirgas buvo didžiausias pagalbininkas buityje. Todėl senovėje buvo ir bendras kapas – žmogaus ir jo žirgo. Sunkoka dabar pasakyti, kada įvyko pirmosios žirgų lenktynės ant mėlynųjų Sartų ledo, kada pradėtos organizuoti reguliariai ir tapusios tradicinėmis – datos skirtingos. Istoriniai šaltiniai liudija, kad šiemetinės žirgų lenktynės kaip organizuojamas, ne stichiškas renginys Dusetose bus 215-osios, o oficialios – jau 105-osios. Nuo 1905 metų jos vyksta kasmet, 1955 m. paskelbtos respublikinėmis. Ilgainiui buvo sukurtos taisyklės, pagal kurias žirgai pradėti skirstyti į klases, o dalyviai privalėjo sumokėti nustatytą mokestį, iš kurio fondo nugalėtojai gaudavo premijas. Teigiama, kad, pradėjus rengti oficialias lenktynes, jų trasa driekėsi aplink Sartų ežero salas, o jos ilgis, beje, nepakitęs iki šiol, buvo ir yra 1600 metrų. 1937 m. pirmą kartą lenktynes sudrebino vietinis dūdų orkestras, o po metų čia pirmąkart koncertavo ne tik nacionaliniais aukštaičių rūbais pasidabinęs moterų choras, bet ir buvo surengta pirmoji važių ir pakinktų paroda.
1939 m. lenktynėms rengtasi itin kruopščiai. Surežisuota šventės eiga, parengta didžiulė meninė programa, kurią transliavo radijas. Pirmąją dieną visas dėmesys buvo skirtas tik lenktynėms, o antrąją renginio dieną jau ėmė šurmuliuoti ir įvairūs jomarkai. 1970 m. atgaivintos ir varžybas lydinčios bei tapusios neatskiriamu jų atributu žiemos mugės. Kaip ir anksčiau, taip ir šiais metais, varžybos orientuojamos į devynis pagrindinius važiavimus ir visas lenktynes vainikuojančią puošmeną – kovą dėl „Didžiojo žiemos prizo“, dėl kurio varžosi tik suaugusiųjų žirgų vadeliotojai. Galbūt lenktynėse bus pagerintas ir 1600 metrų ilgio trasos absoliutus rekordas, kurį 2009 metais pasiekė varėniškis Stasys Kėrys - su žirgu Sakalu įveikęs nuotolį per 2 min. 03,34 sek. Žiūrovų patogumui važiuotojai pradėjo lenktyniauti ratu, o nuo 1933 metų lenktynių takas įrengiamas kaip hipodrome – elipsės formos. Pačios lenktynės šiais laikais jau organizuojamos nebe ant Sartų ledo, bet šalia ežero įrengtame hipodrome. Sovietmečiu lenktynių nugalėtojams buvo skiriamas kosmonauto A. Leonovo įsteigtas TSRS lakūnų kosmonautų prizas.
Pasakojama, kad lenktynių ant Sartų ežero pradžia buvusi tokia: Dusetose gyvenęs piktas ponas. Kartą pas jį atėjęs baudžiauninkas su gražuole nuotaka. Ponui ji patikusi, ir jis sugalvojęs paveržti merginą. Ponas pasiūlęs vaikinui palenktyniauti žirgais ant ežero ledo. Varžybų nugalėtojui turėjo atitekti mergina. Ponas pasikinkė savo eikliausius žirgus, o vaikinas lenktyniavo su sena kumele, kuria ir buvo atvažiavęs miestelin. Nežinia, kaip ten buvę, bet vaikinas laimėjo. Ponas baisiai perširdęs ir liepęs nugalėtoją nuplakti. Tačiau tuo metu ežero ledas po pono kojomis lūžęs ir gelmė jį prarijusi kartu su rogėmis ir žirgais.
Lenktynių „Sartai 2011“ prizinis fondas sudaro 57 000 litų, kuris bus išdalytas atskirų rungčių nugalėtojams ir prizininkams. Šventės dieną Dusetų hipodrome prie starto linijos bus išrikiuoti 78 eiklieji ristūnai, kuriuos vadelios keturių šalių – Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Rusijos sportininkai. Kaip jau minėta, pagrindinį prizą įsteigė Lietuvos Žemės ūkio ministerija, ne mažiau prestižinis kitas tarptautinis Lietuvos Respublikos Prezidentūros prizas, dėl kurio varžysis sportininkai su eikliais suaugusiais „B“ reitingo žirgais. „C“ reitingo žirgus tramdantys sportininkai kovos dėl Lietuvos Respublikos Seimo, „D“ – dėl Kūno kultūros ir sporto departamento, „E“ – dėl „Zarasų krašto“ ir „F“ – dėl „Dusetų krašto“ prizų. Jauniausius, 2007 metais gimusius, „A“ reitingo ristūnus valdantys sportininkai varžysis dėl „Eikliojo žirgo“, to paties amžiaus, tačiau „B“ reitingo žirgai rungsis dėl „Grafaitės Emilijos Pliaterytės“ prizo. Prizų dalybas baigs jauniausius, 2008 metais gimusius, žirgus vadeliojantys sportininkai, kovosiantys dėl „Biržų žemtiekimo“ prizo. Pernai „Didįjį žiemos prizą“ su žirgu Velnio Nuotaka laimėjo ukmergiškis Kazimieras Trota - vienas tituluočiausių Lietuvos važnyčiotojų, Dusetose iškovojęs net septynis pagrindinius šių varžybų prizus. Per visą savo sportinę karjerą įvairiose varžybose K. Trota (laikantis bemaž 100 žirgų) yra iškovojęs net 275 pirmąsias vietas.
Neprošal būtų užsukti į Dusetų dailės galeriją, neseniai atšventusią kūrybinės veiklos 15-metį, ten susipažintume su Normantės Ribokaitės paroda „Sartų žirgai“ (paroda veiks iki vasario 17 d.). Dusetiškiai jau yra išleidę keletą meno albumų „Žirgas dailėje“ (2007, 2009), „Žirgas fotografijoje“ (2008, 2010), šių leidinių sudarytojas Dusetų dailės galerijos vadovas Alvydas Stauskas. O N. Ribokaitę galėtume vadinti savotiška žirgų spaudos atašė, daugybę kartų fotografavusią žirgus lenktynėse, laukuose, sodybų kiemuose. Gražios, akį patraukiančios ir Stasio Povilaičio, Romualdo Požerskio, Romualdo Rakausko, Klaudijaus Driskiaus, Marijos Šileikaitės – Čičirkienės, Genadijaus Kovaliovo nuotraukos, fiksuojančios žirgo gyvenimą, jo istoriją, darbą ir pramogas. Nesvarbu, kad jau nutolome nuo savojo kaimo, kad nebetenka kasdien susitikti su žirgu, buvusios buities talkininku, gal nebe tokios rogės, vežimaičiai, gal ne toks jau ir turgus, ir jo šnekų šurmulys, jomarko juokas, pačios lenktynės jau ne ant Sartų ledo, o greta esančiame hipodrome... Nebeįmanoma į Sartus atkakti jau ir su fajetonu. Daug ko nebegalima. Bet žirgai niekur nedingo. Jie žiūri ir laukia savo šeimininko ne tik iš knygų, nuotraukų, suvenyrų. Laukia ten pat, hipodrome, kad mums būtų smagiau, matant, kokie jie eiklūs, kaip greit lekia, kaip vėją pralenkia. Atmintyje atgyja dainos posmas: „Nesvarbu, kad žvarbu,/ Užpustyti takai,/ Laks ir laks vis aplink/ Stebuklingi žirgai“.
Atgal
