Įvykiai
Vilniaus pedagoginiame universitete nauja vardinė auditorija
2011 02 01
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Vilniaus pedagoginio universiteto (VPU) Antruosiuose rūmuose 2010-ųjų metų pabaigoje dar vienos Lietuvos istorijai svarbios asmenybės vardu pavadinta auditorija. Tai jau trečioji vardinė auditorija šiuose rūmuose. Pirmoji - skirta istorikui pedagogui Adolfui Šapokai (1906.02.13-1961.03.09), antroji – filosofijos mokslų daktarui, pedagogui, psichologijos terminijos kūrėjui Dievo Tarnui arkivyskupui Mečislovui Reiniui (1884.02.03-1953.11.08), o trečioji atidaryta 2010 m. gruodžio 20 d. – pedagogui, partizanui Adolfui Ramanauskui-Vanagui (1918.03.16-1957.11.29).
Vardinės auditorijos atidarymas VPU
VPU II rūmuose 2010 m. gruodžio 20 d. universiteto rektorius akademikas Algirdas Gaižutis ir Adolfo Ramanausko duktė, Lietuvos Respublikos Seimo narė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, atidarydami auditoriją, perkirpo juostelę ir atidengė Adolfo Ramanausko-Vanago bareljefą (autorius Vaclovas Krutinis).
Karo kapelionas, kunigas Kęstutis Ralys pašventino Adolfui Ramanauskui Vanagui skirtą auditoriją, džiaugėsi, kad ji atidaroma tuo metu, kada žmonių širdys pilnos džiugaus laukimo.
Renginio svečiai
VPU mokymo dalies vedėjui fizikui prof. Antanui Kiveriui jautriai padainavus baladę, rektorius akademikas Algirdas Gaižutis pristatė į šventę atvykusius svečius: Adolfo Ramanausko dukrą Auksutę Ramanauskaitę-Skokauskienę su vyru ir dukra, Lietuvos Respublikos Seimo narį Juozą Oleką, Lietuvos kariuomenės vadą generolą majorą Alvydą Pocių, Generolo A. Ramanausko-Vanago Lietuvos kariuomenės kovinio rengimo centro Nemenčinėje atstovas Artūras Milkintis, Lietuvos Skautų tarybos pirmininkę Dalią Tarailienę. Dėkojo miesto tarybos nariuiAlgimantui Vakarinui šiai šventei skyrusiam asmeninių lėšų (auditorijoje jam pakabinta lentelė su įrašu „Dėkojame už paramą“), pristatė auditorijos architektą dizainerį Tadą Draugelį, parinkusį spalvas, apšvietimą, sudariusį ekspoziciją, A. Ramanausko bareljefo autorių Vaclovą Krutinį. Renginyje dalyvavo ir uteniškiai: paskutinio Utenos partizano Antano Kraujelio-Siaubūno (1928.10.28-1965.03.17) sesuo Janina Kraujelytė-Šyvokienė, Aukštaitijos Edukacinio centro direktorė doc. dr. Angelė Kaušylienė, Daugailių mokyklos bičiulių pirmininkas Antanas Vilūnas.
VPU rektoriaus akademiko A. Gaižučio sveikinimo žodis
Akademikas A. Gaižutis kalbėjo, kad studentus turi auklėti ne kartais girdimi nuobodoki pamokymai, bet pačios universiteto sienos – kad jos alsuotų istorija. Šiuose universiteto rūmuose jau atidarytos A.Šapokos, M. Reinio auditorijos turi istorinę atmintį: čia ir tekstai, ir žmonių veidai, čia atsiskleidžia tragiška mūsų tautos istorija ir asmenybėms skirtos auditorijos turi brandinti naujas asmenybes - ypač šiais kosmopolitizmo laikais, kad savo krašte liktume pilnateisiais šeimininkais. Tam kartais mums pritrūksta drąsos pasakyti tiesą, būti patriotais.
Rektorius kalbėjo apie kilusį sumanymą įamžinti partizano Adolfo Ramanausko-Vanago atminimą. Juk ir jo paties giminės biografijoje daug žmonių susijusių su partizanais, vieni sušaudyti, kiti turėjo būti sušaudyti. Apie partizaną Ramanauską jam yra kalbėjęs dėdė partizanas Grumbinas. O prieš kelis metus, Seime išgirdęs dukros Auksutės Ramanauskaitės Skokauskienės pranešimą, atkreipė dėmesį į sąsajas su pedagoginiu universitetu, kurį (tada dar Klaipėdos pedagoginį institutą) buvo baigęs ir A.Ramanauskas. A. Ramanausko asmenybėje susijungė mokytojo taurumas, pedagogo atsakomybės jausmas, kurie sustiprino karininko ryžtą. Tad mąstė, kad studentai turėtų žinoti savo universiteto istoriją, jo absolventus...
Atrenkant vizualinę medžiagą nesinorėjo skausmo, nevilties, išniekintų kūnų vaizdų. Šie dalykai, susieti su drama, turi būti eksponuojami kitur. Auditorijoje siekta parodyti generolo A. Ramanausko aplinkos jaunystę, džiugesį, kad šie vaizdai studentams brandintų meilės ir pagarbos Tėvynei bei savo istorijai jausmą.
VPU rektorius akademikas Algirdas Gaižutis džiaugėsi, kad auditorija atidaroma gražiu, viltingo kalėdinio laukimo laiku, dėkojo visiems, atvykusiems kartu pagerbti tokią svarbią mūsų tautai asmenybę – Adolfą Ramanauską-Vanagą.
Renginį vedė VPU Kultūros centro direktorė Aurelija Karetaitė. Justino Marcinkevičiaus žodžiais muzika atliko studentė, pritardama gitara.
Iš partizano Adolfo Ramanausko-Vanago dukros kalbos
Apie savo tėvelį kalbėjo dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, akcentuodama pedagogo misiją – per tikrąsias vertybes vesti į žinių pasaulį.
Tėvelio pilietiškumas, patriotizmas buvo ta dvasinė Adolfo Ramanausko būsena, įgalinusi jį tapti partizanu. A. Ramanauskaitė-Skokauskienė perskaitė tėvelio atsiminimų knygos „Daugel krito sūnų…“ (išleista 1992 m. dukros iniciatyva) keletą minčių, pateikė biografinių žinių, akcentavo, kad net ir paskutiniais metais tėvelis tikėjo laisve, kad jo kova nebuvo beprasmė, kad pamažu sugrįžta istorinis teisingumas. Dėkojo VPU rektoriui akademikui Algirdui Gaižučiu už auditorijos atidarymo idėją ir kitiems, kurie rūpinosi šios idėjos įgyvendinimu. Džiaugėsi, kad įgyvendinamas dar vienas atminimas pedagogui, paaukojusiam gyvybę už tėvynės laisvę.
VPU dainų ir šokių ansamblis „Šviesa“ (meno vadovė Jolanta Kisielytė-Sadauskienė), pritariant birbynei, atliko partizanų dainą.
Svečių mintys, pastebėjimai
Kariuomenės vadas generolas majoras Arvydas Pocius tvirtino, kad kiekvienas toks renginys – šventė, nes atstatoma istorinė teisybė. Generolas majoras prisiminė, kad 1994 m., kai Adolfo Ramanausko-Vanago vardu Alytuje buvo pavadinta vidurinė mokykla, atidengta paminklinė lenta, dar buvo jaučiamas priešiškumas, kuris laikui bėgant tirpo. A. Ramanauskas-Vanagas – asmenybės, supratusios pareigą ir žinojusios kaip ją atlikti, pavyzdys. Priminė, kad 1991 m. prie Parlamento gynybos buvo ir VPU studentų savanorių būrys, kai kurie jų vėliau atėjo į karinę tarnybą. Visiems palinkėjo gražaus Kūčių vakaro ir džiugių šv.Kalėdų.
Lietuvos Skautų tarybos pirmininkė Dalia Tarailienė pažymėjo, kad uniformuotam stoti prieš klasę ar auditoriją didelė atsakomybė. Iš stenduose esančių nuotraukų bandant sudėlioti A. Ramanausko-Vanago gyvenimą pagalvojo apie prieš 2000 metų ištartus žodžius: „Štai Žmogus!“, nors tada Kristus buvo pristatytas kaip nusikaltėlis, tačiau iš tikrųjų tai buvo Jo išaukštinimas. A. Ramanauskas savo gyvenimu, veikla, kova dėl Lietuvos laisvės įrodė – „Štai Žmogus!“ Jaunimas, pabuvojęs tokiose auditorijose, turėtų suvokti širdimi, kaip reikia mylėti Dievą, Tėvynę, artimą. Per laiką kinta vertybių skalė, pradėtos aukštinti smulkmenos, menki dalykai tampa pagrindu. Linkėjo, kad atsisėdę į šituos suolus studentai pajustų atsakomybę, meilę ir pagarbą artimui, Tėvynei ir Dievui, suvoktų širdimi, kad visa tai reikia mylėti ir branginti.
Skautai rektoriui ir kitiems svečiams padovanoja žvakes, uždegtas nuo ugnies, atneštos iš Betliejaus: kad ši šviesa šviestų ne tik akyse, bet ir širdyje, įlietų adventinių varpų skambėjimą ir kalėdinį džiaugsmą.
Paskutinio Utenos partizano Antano Kraujelio (1928–1965) sesuo Janina Kraujelytė-Šyvokienė padovanojo lankstinukus, skirtus A. Kraujeliui-Siaubūnui.
Atgal
