Įvykiai
10 26. Lenkijoje ant piliakalnio sužėrėjo tautiška socialinė drama „Pavasario balsai“
Ona Auruškevičiūtė
Šių metų rugsėjo 20–21 d. minint Baltų vienybės dieną Punsko lietuviai pakvietė visus baltų genčių palikuonis Lietuvoje, Latvijoje ir visame pasaulyje įsijungti į Baltų vienybės ugnies sąšauką ir uždegti ugnį ant kalnų, piliakalnių, su baltų istorija susijusiose vietose. Tie, kurie atvykti neturėjo galimybių, uždegė žvakutę savo namuose.
Lankytojus prie stovyklos pasitinka užrašas keliomis kalbomis: prūsų, lietuvių, lenkų ir vokiečių. Pačioje gyvenvietėje nutiestas naktį apšviečiamas žvyro takelis, kurio viduryje pastatytas šiose apylinkėse rastas akmeninis stabas. Anot vietinių lietuvininkų jam gali būti apie 2500–3000 metų. Akmuo labai pažeistas, nes, įvedus krikščionybę, baltų genčių paminklai buvo naikinami, daužomi, skaldomi. 2001 m. Ožkinių kaime šalia Punsko Petras Lukoševičius nusipirko žemės ir joje pradėjo sodinti medžius, iš apylinkių tempti akmenis. Taip vyras pradėjo įgyvendinti savo seną – atkurti XIII a. prūsų gyvenvietę. Joje lankytojai jau gali išvysti senovę menantį sargybos bokštą, ant kalno iškilusią ir vandens grioviu apjuostą medinę pilį, gyvenamuosius namus, maisto sandėlius, maudynių tvenkinį, alką (religinių apeigų vietą). XIII a. prūsų pilis atkuriama remiantis archeologinių tyrinėjimų jotvingių ir prūsų žemėse duomenimis. P. Lukoševičius prisipažįsta nemažai laiko praleidžiantis prie knygų lietuvių, lenkų, rusų, vokiečių kalbomis. Tardamasis su specialistais, gyvenvietę projektuoja pats P. Lukoševičius, o dirbti samdo vietos jaunimą, kuriam šis darbas teikia savitą kūrybinį džiaugsmą. „Viską statome tik iš ekologiškų medžiagų, vinis naudojame tik stogams dengti, nes kitaip neleidžia įstatymai. O norėjau gręžti ir kalti ąžuolinius kaiščius“, – sakė punskietis.
Šalies socialine politika susirūpinęs poetas Maironis (akt.Egidijus Mažintas) su seserimi Marcele Mačiulyte (akt.R.Navickienė) džiaugiasi pavykusia žemės ūkio ir tautiška švietimo reforma. Ir prisimena, kad nors valdžios ir keitėsi, tačiau pagrindiniai tautiško valstybės kūrimo reikalai neišsprūdo iš akiračio
„Akmuo – stiprybės ir praeities liudininkas. Vis dėlto šiame unikaliame akmenyje, galima įžvelgti žmogaus veidą – akis, burną, nosį, jei būtų radę akmeninį istorinį liudininką aršūs senosios lietuvių kultūros priešininkai, tai galėjo nustumti į pelkes, arba sunaikinti, užmūrijant namo pamatuose, kaip dažniausiai ir atsitikdavo“, – aiškino punskiečiai.
„Pavasario balsai“ suskambo piliakalnyje
Į unikalią šventę pakvietė Vytautas Batvinskas, šio lietuvininkų krašto tautinių tradicijų puoselėtojas. Į išvyką išsiruošė tautinio teatro „Želmuo“ kolektyvas su „Pavasario balsai“ artistais, tarp jų Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) dėstytojų ansamblio „RAILA“ dalyviai: prof. Antanas Kiveris, doc.dr.Rasa Kiriliauskienė, doc. dr. Jolanta Abramauskienė, doc. dr. Vilius Tavoras. Spektaklyje taip pat vaidina VU ir LEU Socialinės komunikacijos instituto prof. dr. Vilija Targamadzė. Tautinio teatro „Želmuo“ socialinėje dramoje (scenarijaus autorius ir režisierius Egidijus Mažintas) buvusią poeto Maironio jaunystės meilę Teklę Navickaitę vaidino Angelė Kondraškienė, poeto seserį Marcelę Mačiulytę –Romualda Navickienė, kurčnebylę poeto Maironio seserį Prancišką Mačiulytę suvaidino Vilija Targamadzė, Maironį – Egidijus Mažintas, ponią Novicką – Nijolė Švenčionytė. O akląją solistę, tik ką baigusią Varšuvos aklųjų mokyklą Beatričę Grincevičiūtę šiame spektaklyje vaidinusi – akloji dainininkė Loreta Talulytė nuo šių metų rugsėjo studijuoja Lietuvos edukologijos universitete: ruošiasi būti mokytoja. Apsispręsti padėjo aktyvus dalyvavimas socialinėje dramoje ir vokalo studijos pas spektaklio režisierių.
Prie poeto prof. J.Mačiulio sėdi jo kurčnebylė sesuo (akt.V.Targamadzė), lenkuojanti Teklės motina Navickaja (akt.N.Švenčionytė), ir poeto jaunystės meilė Teklė (akt.A.Kondraškienė)
Maironis: einu Kaune Laisvės alėja, priešais mane ateina šalies kultūros žiedas: P.Cvirka, A.Venclova, K.Binkis, J.Tusliava, S.Neris, tai nusisuka nuo manęs, nesisveikina.
Teklė: Nepergyvenkite, profesoriau, svarbiausia Jus visa tauta myli ir gerbia.
Maironis:Kaip man buvo skaudu, kai kanauninkas docentas J.Tumas Vaižgantas apie mano "Pavasario balsus" "Romuvoje, "Lietuvos Aide" parašė, kad tai reali proza ir jis nematąs ten poezijos. Man labai skaudžiai širdį užgavo. Aš ten visą savo jaunystės talentą įdėjau...
Teklė: pamirškite, poete, skriaudas. Jūs puikus dainius. Taip jus vadina visur..
Edukacinė socialinė drama šiais metais buvo rodoma lietuvių mokyklose ir bendruomenėse Vilnijoje: Rudaminoje, Pagiriuose, Baltojoje Vokėje, Maišiagaloje, Pabradėje, Eišiškėse, Kauno ir Marijampolės apskrityse ir kt.
Spektaklio „Pavasario balsai“ centre poetas Jonas Mačiulis-Maironis. Veiksmas vyksta 1931 m., kai poetas Jonas Mačiulis apsilanko tėvų sodyboje Bernotuose, Raseinių apskrityje ir susitinka su artimaisiais, kaimynais, tarpukario gimnazijos mokytojais, kurie padainuoja daug dainų, sukurtų pagal poeto žodžius. Dauguma gimnazijos mokytojų aktyvūs nepriklausomybės kovų dalyviai, kovoję su bermontininkais, bolševikais, baltalenkiais. Maironis vyksta į tėviškę aplankyti jaunystės bičiulių. Poetas susirūpinęs dėl Lietuvos ateities, socialinės atskirties tarp turtingų ir vargšų, švietimo ir žemės ūkio reformos, šalies kultūros, ar ne atsitiks taip, kad kai kurie jauni rašytojai dėl asmeninių ambicijų pradės tarnauti kitų šalių valdovams? Spektaklyje gausu Maironio monologų, liaudies šokių, dainų ir eilių. Socialinės komunikacijos instituto doc. dr. E. Mažintas pasidžiaugė, kad senosiose apeigose pakviesti dalyvauti garbūs LEU mokslininkai yra ne tik ugdomąjį pedagoginį darbą tobulinantys mokslininkai, bet ir nesudeda ginklų kaip menininkai, kurių pasiklausyti ir pažiūrėti tikrai verta. Ypač kai scenografiją atstoja tikri piliakalniai. O stipriems ir sodriems balsams mikrofonai nereikalingi. Džiugina, kad spektaklyje dalyvaujantys mokiniai, moksleiviai, studentai, neįgalieji perima vyresniųjų patirtį, ir aktoriniu meistriškumu nenusileidžia profesionalams. Spektaklius trupė rodo nemokamai. Šios šventės ir sąšaukos esmė ta, kad aplankydami baltams įsimintinas vietas, uždegdami ugnį su baltų istorija susijusiose vietose, pagerbiame savo protėvius, susijungiame su jų dvasios stiprybe ir susivienijame kitokiam gyvenimui.Ugnis ant tolimo kalno – ženklas, kad esame. Ugnies uždegimas vienu metu – vienybė.
Ir lenkai, ir lietuviai –didelės spalvingos Baltų vienybės šventės dalyviai
Puiki proga buvo, atvykus anksčiau į Punską, apsilankyti rudenėjančiame miestelyje, kur tiek lietuviškų užrašų, liaudies meistrų darbų. Taip pat puiki galimybė papietauti etniniame tautiškų patiekalų restorane, pasigrožėti lietuvių sodybomis, nuo šlaitų ir piliakalnių atsiveriančiu kraštovaizdžiu, aplankyti šalia esančias kruopščiai atstatomas jotvingių ir prūsų gyvenvietes.Mus pasitiko Vytautas Batvinskas, iškilus vietos kraštotyrininkas, senų apeigų pasiilgęs lietuvis. Šventės vieta yra paveldo saugomoje teritorijoje, žemėje, kurioje gyveno mūsų protėviai. Pasiruošta įspūdingai, visur buvo matyti gera valia ir noras sugrąžinti etninės pagarbos darbštiems protėviams detales – šeimyninių fakelų paruošimas, vienybės laužo sukrovimas, skulptūrų – baltiškų ženklų iš gamtinių medžiagų – gamyba ir statymas, stebulių įkasimas ir kt. Prieš tai Lietuvos, Latvijos ir Prūsijos vėliavas pakėlę asmenys, apsirengę tautiniais šių regionų rūbais, giedojo, pritariant atvykusiems, himnus. Liepsnojant laužams, buvo dainuojamos senovinės liaudies dainos ir balsai tarsi skrosdami erdvę išjudino aplinkinių kaimų gyvenimą. Net ir vietiniai lenkai atėję stebėjosi šių senovinių skambių giesmių tekstais, nacionaliniais rūbais, gražiu ir maloniu visų svečių ir šeimininkų bendravimu. Nors Lenkija senas krikščioniškas tradicijas turinti šalis, laikosi ir atokiau nuo prigimtinį tikėjimą puoselėjančių lietuvių, tačiau ir tarp jų atsirado poros, kurios save laikydamos prūsų palikuonimis net išmoko nemažai šios genties žodžių ir pasisiuvo autentiškus nacionalinius rūbus. Ir lenkai, ir lietuviai tapo didelės spalvingos Baltų vienybės šventės dalyviais, o Lietuvos edukologijos universiteto vaidintojų grupė sudėliojo paskutinius prasmingos šventės akordus.
Ugnies uždegimas vienu metu – vienybė
Save jotvingių palikuonimi laikantis Petras Lukoševičius 7,5 ha plote, šalia miestelio, kuria Punsko apylinkėse gyvenusios senovės baltų genties piliavietę. Punskiečio darbas jau sulaukė pripažinimo ir Lietuvoje. Nemažą pinigų sumą jotvingių prūsų gyvenvietei įrengti P. Lukoševičiui šiemet skyrė Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija. Greta šios galerijos P. Lukoševičius supylė pilkapį, į kurį urnose atvežė žemių iš vietų, kur gyveno baltai. „Istorinėje dalyje ateityje vyks pagrindiniai kultūriniai renginiai, menantys baltų tradicijas, bus atliekamos religinės apeigos, rengiamos senovės kovos, demonstruojami amatai“, – pasakojo gyvenvietės kūrėjas. Šalia istorinės dalies jau stiebiasi moderni „pilis“, joje bus restoranas, nakvynės kambariai. Ši šiuolaikiška gyvenvietės dalis užims 28 arus, vienu metu čia galės apsistoti apie 100 žmonių. Anot P. Lukoševičiaus, panaši veikla Lenkijoje vadinama ekoturizmu. „Tai poilsis natūralioje gamtos aplinkoje, tyloje, ramybėje“, – teigė verslininkas.
Atgal
