Įvykiai
Gailestingumo metai
Vanda Vasiliauskienė
Paskutinis laikrodžio dvyliktasis dūžis išmušė pabaigą ir pradžią. Metai skaičiuojami matematiniais skaičiais, aibe. Žmogus žingsniuoja su metais ir skaičiuoja savąjį laiką kukliais dešimtmečiais. Retas palydi vieną amžių sulaukęs - 100 ar šiek tiek daugiau. Su metais mus sieja viena: gyvename nuo savo egzistencijos pirmos sekundės iki visų sekundžių pabaigos. Pradžia – pabaiga...
Kiekvieni metai skatina žmogų įprasminti savo gyvenimo būtį. Buvo veržlūs į Lietuvos laisvę Sąjūdžio metai. Buvo ir Tūkstantmečio – Lietuvos garbingos istorinės praeities ir lietuvių tautos pasididžiavimo Tėvynės ilgaamžiškumu – metai. Buvo.
Dabar 2011-ieji. Gailestingumo metai. Jų vartai neužsklęsti, plačiai atviri. Pro juos plūstelėjo Žemės, žmonių planetos, milijardai asmenų, įvairių spalvų, tikėjimų ir požiūrių į savo asmeninį ir ne gyvenimą. Pats metas priminti, kad žmogaus krūtinėje ne mažas raumens gabaliukas, o jautri širdis, mažumu didelė. Ji valdo fizinio kūno detales: akis, atkreipia jų žvilgsnį į liūdną veidą, ligos sukaustytą kankinį, vienišą nelaimėlį. Tuomet užvaldo ausis, kad šios išgirstų pagalbos šauksmą, skubina kojas į pagalbą, ištiesia rankas, kad glostytų, glaustų, guostų. Širdis sąveikauja su protu: jį užkaitina, protas ją atvėsina, užčiaupia burną, pastoja kelią piktam liežuviui. Žmogus – nuostabi harmonija! Jame nieko atsitiktinio, nieko nereikalingo. Žavi tobulybė. Žmogus – harmonija yra tautos laisvės, santarvės, dvasinio ir fizinio žmogaus gyvenimo gerovės sąlyga.
Gaila, dažnas žmogus pats save ardo, lyg būtų sau ir savo aplinkai priešas. Sujaukia savo ir kitų gyvenimą. Pro purviną burną liežuvis svaidosi žodžiais – akmenimis, nieko šventa, nieko dora, nei saiko, nei „smoko” (kaip žmonės sako) burnoje. Dvasinis chamizmas. Juo serga ir ne vienas Seimo narys. „Moko” mus elgesio kultūros. Klausausi jų burnojimų, o mintimis prašau: „Ateik, proteli, čia ne tik paviešėti, o „suvisam” “.
Taip ką tik buvo. Rusena viltis, kad šie metai bus dvasingesni, nugalėsime savyje piktąjį, išsivaduosime iš jo vergijos, išgysime iš praeities slogos. Nesunyksime, nes:
Ne tam gyvenimas mums duotas,
Kad akmenims gulėtume pakely,
Kad kito sielvartas būtų nė motais,
Kad laimingi jaustumės tik savo pily...
Skatina ir primena Gailestingumo metai.
Atgal
