Įvykiai
Naujametiniai laimės palinkėjimai
Dr. Gediminas Navaitis
Psichologas
Artėja Naujieji metai, kai, kaip ir kasmet, linkėsime vienas kitam laimės. Regis, kartais visko pakanka, olaimės pritrūksta. Todėl verta pasvarstyti, kur ir kaip ją rasti.
Laimė - žodis, kurį žino visi. Bet prieš pradedant laimės paieškas būtų pravartu atsakyti į klausimus: „Kas yra laimė? Kaip man tapti laimingu?“
Dažniausiai laimingu gyvenimu laikoma malonių įvykių seka. Taigi sveikas ir turtingas turi daugiau galimybių džiaugtis nei vargšas ir ligotas. Antra vertus, ne kiekvienas, kuriam sekasi, mano esąs laimingu.
Laimę galima suprasti ir kaip malonių įvykių, viršijančių nemaloniuosius, gausą. Bet vėlgi pastebėtume, jog yra žmonių visą gyvenimą nelengvai ieškojusių laisvės, teisybės ar pažinimo - ir galų gale pasiekusių savo tikslą. Jie mano, kad, nepaisant sunkumų ir vargų, gyveno prasmingai, otodėl ir laimingai.
Taigi, nors žodį „laimė“ žino visi, bet tiksliai apibūdinti jo turinį nelengva. Akivaizdu, kad sakantis: „praėjusieji metai man buvo laimingi", ir besigiriantis: „tą vakarą buvau laimingiausias žmogus pasaulyje“, kalba apie skirtingus jausmus.
Kuo pasižymi laimingieji?
JAV psichologai Wiliams'as Costa's ir Joseph'as Mac-Cris'as pasiūlė paprastą ir dalykišką laimės apibūdinimą: laimingi tie, kurie patyrė daugiau malonių išgyvenimų (džiaugsmo, pasitenkinimo, euforijos) negu nemalonių (pykčio, baimės, nusivylimo). Šie psichologai taip pat pamėgino surinkti ataskaitas apie teigiamus ir neigiamus išgyvenimus, palyginti jų dažnumą su tiriamųjų asmeniniais bruožais.
Pagal asmeninius bruožus žmones galime suskirstyti į įvairias grupes. W. Costa's ir J. Mac-Cris'as nustatė, jog ekstravertai, t. y. tie, kurie gyvai reaguoja į aplinką, sugeba greičiau užmegzti ryšius su kitais, sparčiau išsakyti mintis ir išreikšti jausmus, patiria pastebimai daugiau malonių išgyvenimų negu intravertai, t. y. žmonės, linkę labiau domėtis savo vidiniu pasauliu negu aplinka, užsisklendę, nemėgstantys aktyvios veiklos. Pagal neigiamų išgyvenimų gausą šių dviejų tipų atstovai nesiskyrė.
Galima ir kitaip suskirstyti tiriamuosius - padalinti juos į dirglius, t. y. greitai pavargstančius, nerimastingus, ir pusiausvyrius, t. y. ramiai reaguojančius į pokyčius. Nesunku nuspėti, kad pirmieji dažniau jaučiasi nelaimingi. Psichologų tyrimai tai ir patvirtino.
Taigi laimingiausi - patiriantys daugiausia malonių išgyvenimų ir mažiausia nemalonių - yra tie, kurie psichologinių testų skiriami prie pusiausvyrių, besidominčiu aplinka ekstravertų, oliūdniausiai gyvena į save įsigilinę, dirglūs intravertai.
Ar protingesni laimingesni?
Protingai sutvarkytoje visuomenėje protas gana dažnai padeda siekti karjeros, susikurti materialinę gerovę ir užsitikrinti saugią, aprūpintą senatvę. Todėl aukštesnio intelekto žmonės, t. y. tie, kurie surinko daugiau balų, atsakinėdami į intelektui matuoti skirtų testų klausimus, turėtų būti laimingesni už žemesnio intelekto. Bet pasakų išmintis sako, kad trečias brolis Jonas pralenkia savo išmintinguosius brolelius ir laimi princesės ranką, širdį bei šiam komplektui priklausančią karūną. Kad kvailys Jonas sėkmingai patenka į aukščiausius valdžios postus, patvirtins kone kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis. Bet mums rūpi, ar šis trečias brolis gerai jaučiasi? Aptariamo tyrimo duomenys patvirtina, kad jis išties yra laimingesnis.
Šio fakto paaiškinimą rastume viename iš Mark'o Twain'o apsakymų apie senuką aplankiusį angelą, kuris pažadėjo išpildyti jo norus. Šiam įsigeidus laimės, angelas atėmė jam protą, ir senukas puikiai įsikūrė beprotnamyje - bendravo su įsivaizduojamomis gražuolėmis, švaistė neegzistuojančius pinigus, mintyse susitikdavo su senais draugais.
Ryšio tarp intelekto ir laimės nebuvimą moksliškiau aiškino psichologas H. Eysenck'as. Jo nuomone, aukštesnio intelekto žmonės turi didesnių pretenzijų, geba įsivaizduoti tai, ką galėtų duoti gyvenimas. Visa tai gauti sunkiau, negu patenkinti primityvesnius norus. Be to, intelektualus žmogus geriau suvokia ne tik savo, bet ir visos visuomenės problemas, supranta, kad jų lengvai išspręsti nepavyks, otai irgi veikiau skatina nusivylimą, negu sukelia džiaugsmą.
Viena iš laimės paslapčių - darni šeima
Skyrybų gausa skatina katastrofų pranašautojus skelbti, kad šeima atgyveno, kad ji varžo laisvę ir kliudo siekti malonumų. Nors tuo metu, kai susipykstame su namiškiais, tokios mintys atrodo gana pagrįstos, objektyvūs tyrimai liudija, kad darni santuoka yra itin svarbi laimės prielaida. Jau minėti psichologai W. Costa's ir J. Mac-Cris'as teigia, jog vedusio vyro·galimybės jaustis labai laimingu kone penkis kartus didesnės negu viengungio ir tris kartus didesnės nei išsivadavusio nuo šeimyninių pančių, t. y. išsiskyrusio, vyriškio. Dar įdomiau, kad santuoka moteriai suteikia mažiau džiaugsmo negu vyrui. Ištekėjusių moterų galimybės būti laimingomis tik du kartus viršija senmergių galimybes.
Šie laimės tyrimai nesiderina su paplitusia nuomone, kad moteris ištekėdama laimi, ovyras praranda laisvę ir jaučiasi suvaržytas. Bent jau laimės požiūriu iš santuokos vyras laimi daugiau. Nors ir moteris nelieka nuskriausta, nes ištekėjusi jaučiasi geriau nei jos vieniša draugė.
Viena iš svarbiausių santuokos priežasčių - noras turėti bendrų vaikų. Tad būtų galima manyti, jog vaikų gimdymas, priežiūra bei auklėjimas teiks tėvams daug džiaugsmo. Ši, kaip ir daugelis kitų populiarių nuomonių, nevisai atitinka realybę. Tėvai džiaugiasi vaikui gimus. Vėliau juos užgriūva neigiami išgyvenimai, susiję su gana nelengvais kūdikio priežiūros darbais. Teigiamų išgyvenimų sąlyginai daugiau suteikia sūnaus ar dukters vaikystės metai. Vyresnių vaikų, ypač paauglių, auginimas paprastai nesuteikia daug laimės. Tiesa, džiaugsmo pagausėja, kai vaikai užauga ir palieka namus. Tačiau bevaikės poros visgi mažiau laimingos nei auginančios vaikus.
Dar viena laimės paslaptis - protingi apribojimai
Vaikas svajoja kasdieną valgyti šokoladą ir dirbti saldainių fabrike. Užaugęs ir ten įsidarbinęs mano, jog pakliuvo į rojų. Po kelių dienų į šokoladą nei žiūrėti nebenori.
JAV psichologas Harold'as Chelson'as rašo, kad žmogus vertina savo dabartį pagal praeities patirtį. Jeigu sulaukėme to, ko laukėme, tai nei didelio džiaugsmo, nei didelio sielvarto nepajuntam. Jei nutinka kas geresnio, negu tikėtasi, pasijuntame laimingi, jei kas blogesnio - nelaimingi. Todėl siekiantis laimės žmogus atsiduria tarsi ant judančio treniruoklio takelio. Kuo greičiau jis bėga ar, kitaip sakant, kuo daugiau laimės patiria, tuo daugiau tikisi, todėl jo norų išsipildo mažiau. Kad ir kaip greitai jis bėgtų, nors labai stengtųsi pavyti laimę, vis tiek liks kone ten pat.
Ši teorija bei pagal ją atlikti tyrimai gali mus ir paguosti, ir nuvilti.
Kai kam pasiseka laimėti loterijoje. Suprantama, jie džiaugiasi. Ar jie gali tikėtis vėl laimėti ir vis didesnes sumas? Tikėtis, žinoma, gali, bet laimėti - vargu bau. Taigi ir didesnės laimės neturėtų patirti. JAV Ilinojaus valstijoje buvo tirti loterijose laimėję milijoną žmonės. Jie nesijautė laimingesni negu anksčiau ir nesitikėjo po kelerių metų tapti laimingesni.
Kai kam labai nepasiseka. Pavyzdžiui, ištinka paralyžius, prarandamas gebėjimas savarankiškai judėti. Tiriant šiuos žmones paaiškėjo, kad dauguma jų sumažina savo lūkesčius, atranda naujų tikslų ir nesijaučia daug nelaimingesni už sveikuosius.
Visos religijos siekia padaryti žmogų laimingą. Visos religijos propaguoja laikiną susilaikymą nuo malonumų. Pasninkas, susilaikymas „programuoja“ labiau vertinti kasdienybę.
Kulinarinių bei panašių malonumų atsisakymas verčia kreipti mintis į kitokio pobūdžio, dvasingesnius džiaugsmus.
Pabandykime būti laimingi
Psichologiniai tyrimai gali atsakyti ne tik į klausimą, ar tiriamasis laimingas šiandieną, bet ir į klausimą, ar jis jausis laimingas po dešimt metų. Jie patvirtina tai, ką skelbė daug dvasingumo mokytojų - mūsų laimė labiau priklauso ne nuo braškančios ekonomikos, bjaurių viršininkų, neištikimų mylimųjų, nedėkingų vaikų ir dar gausybės dalykų, kuriems dažnai norime priskirti atsakomybę už tai, už ką esame atsakingi patys - už savo laimę. Tyrimai taip pat rodo dvi laimės kūrimo kryptis - rinktis prasmingus gyvenimo tikslus, didinti malonių išgyvenimų skaičių ir mažinti nemalonių.
Pripažinus šias tiesas belieka padaryti išvadą - norintis ar norinti būti laimingais bent jau turėtų pamėginti tokiais tapti. Visų pirma, jiems dera atsakyti į klausimą,·kokių ilgalaikių tikslų siekia ir kiek šiais metais priartėjo ar nutolo nuo jų. Be to, tiktų pradėti ugdytis laimei būtinus bruožus: norą labiau domėtis kitais, gebėjimą rūpintis kitų žmonių nors ir nedideliais džiaugsmais. Drauge pasirūpinsime, kad ir kiti mus pradžiugintų. Suprantama, kad reikia branginti artimus santykius, oypač šeimą bei vengti nesaikingumo. Visa tai turėtų padaryti gyvenimą malonesniu, bet nuo įvairių nemalonumų, erzinančių smulkmenų neapsaugos. Protinga būtų kreipti mažiau dėmesio į nesėkmes. Bet šiuo patarimu, kaip ir daugeliu kitų gerų patarimų, nėra lengva sekti. Tačiau verta bandyti...
Atgal
