Įvykiai
04 17. Sostinės visuomenė pagerbė Katynės aukas
Kostas Mankus
Balandžio 13 d. Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčios šventoriuje įvyko Katynės tragedijos 72-ųjų metinių minėjimas. 1940 m. NKVD nužudyti daugiau nei dvidešimt tūkst. lenkų karininkų, dauguma kurių sovietų ir vokiečių 1939 08 23 pasirašyto Ribentropo-Molotovo pakto pasekoje sovietų buvo suimti Lenkijos teritorijoje ir žvėriškai nužudyti Katynės miškuose.
1939 09 01 Vokietija užpuolė Lenkiją, o po šešiolikos dienų tą patį padarė SSRS. Bijodami pasipriešinimo, sovietai užgrobtoje Lenkijos dalyje suėmė vietinius kariškius ir policininkus. Tą patį darė ir vokiečiai, kurie trėmė į koncentracijos stovyklas lenkų elitą.
SSRS liaudies komisaro vidaus reikalams Lavrentijaus Berijos įsaku buvo įkalinta specialiose NKVD administruojamose stovyklose Kozelske, Ostaškove ir Starobielske buvo įkalinta tūkstančiai pasipriešinimą okupantams galėjusių organizuoti įvairaus lygio pareigūnų. Nuo 1939 m liepos iki 1940 m. kovo šių stovyklų kaliniams buvo leista susirašinėti su artimaisiais.
Sostinės visuomenė pagerbė Katynės aukas malonių emocijų išraiška ir žvakučių uždegimu
1940 03 05 SSRS Politinio biuro nutarimu, su L. Berijos ir SSRS vadovo Josifo Stalino „palaiminimu“, buvo nutarta nužudyti 14 700 Kozelsko, Ostaškovo ir Starobielsko koncentracijos stovyklų kalinių, bei dar apie 11 000 NKVD Baltarusijos ir Ukrainos teritorijoje kalinamų Lenkijos piliečių.
Kozelsko likvidacijos darbai prasidėjo tų pačių metų balandžio mėn. 03 d., Ostaškove-balandžio 04, Starobielske-balandžio 05. Žudynių vietomis tapo Katynės miškas prie Smolensko, ten buvo nužudyti 4404 Kozelsko kaliniai, NKVD kalėjimai Charkove, kur buvo nužudyti 3809 Starobielsko kaliniai ir Kalinino vietovė, kurioje buvo nužudyti 6288 Ostaškovo kaliniai. 7305 asmenys buvo nužudyti NKVD kalėjimuose Ukrainoje ir Baltarusijoje. Žudoma buvo šūviu į galvą iš užpakalio. Taip pat buvo nutarta ištremti į Kazachstaną 66 000 nužudytųjų šeimų narių.
Pirmąsias žinias apie žudynes 1943 balandžio 11-13 dienomis paskelbė vokiečiai, kurie tuo metu buvo užgrobę Smolensko apylinkes. Vokiečių įsakymu buvo atlikta ekshumacija. Aptiktose 8 masinėse kapavietėse buvo surasti 4243 asmenų, kurie sprendžiant iš surastų dokumentų bei kitų asmeninių daiktų, buvo kalinami Kozelske. Tais pat metais sovietams susigrąžinus Smolenską, buvo sudaryta Burdenkos vadovaujama komisiją šiam įvykiui tirti. Ji lenkų žudynėmis apkaltino vokiečius.
Keliasdešimt metų apie šias žudynes buvo draudžiama kalbėti, nes buvo siekiama „ištrinti“iš žmonių atminties šį faktą. Tiktai 1990 m. sovietai pripažino tiesą: tų pačių metų balandžio 13 dieną TASS paskelbė, kad Kozielsko, Ostaškovo ir Starobelsko kalinius nužudė NKVD. Nurodytos kai kurios masinių žudynių vietos. Viena jų-Charkovo ir Miednoje vietovės, kur buvo žudomi Starobelsko ir Ostaškovo kaliniai. Žudynės vyko ne tik minėtose vietovėse, bet ir Tverėje, Miednoje ir kt. vietovėse Rusijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje.
Renginį organizavo direktorės, bajoraitės Jūratės Landsbergytės ir vicedirektoriaus, bajoro Žilvino Radavičiaus (kurio giminaitis, iš h. “Rudnica” Žemaitijos bajorų kilęs giminaitis, Lenkijos kariuomenės majoras Stanislaw Rodowicz buvo suimtas Varšuvoje ir nužudytas drauge su kitais savo likimo broliais. Iki suėmimo, jis buvo laimingu žmogumi: dirbo valstybės tarnautoju, kaip instaliacijos inžinierius projektavo Šv. Stanislovo Kostkos bažnyčią Varšuvoje, kurioje vėliau dirbo komunistinės Lenkijos spec. tarnybų nužudytas kunigas Jerzy Popieluszko) atstovaujama JT Lietuvos asociacija bei pedagogės Jadwyg’os Szlachtowicz ir Žilvino Radavičiaus atstovaujama Vilniaus Katynės šeimų draugija.
Pasak Ž. Radavičiaus, Katynės aukų paminėjimas prie Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčios šventoriuje esančios Marijos skulptūros turi virsti tradicija, kad kas met čia ateitų žmonės su šeimomis ir draugais... Muzikologė J. Landsbergytė teigė, kad nei viena tauta taip gerai nejaučia lenkų tautos ir nėra su ja istoriškai susijusi, kaip lietuviai. Lietuviai myli lenkus ir daugeliu atvejų yra susiję su jais šeimyniniais ryšiais. Šios dienos yra ir Smolensko tragedijos dienos. Tai labai svarbu mums. Ši tragedija yra nepasibaigusi nes neišaiškinta.
Mes tuo domimės, išgyvenam ir domimės kas vyksta. Norėčiau nulenkti galvą ir Smolensko aukoms, mūsų dideliam draugui, šviesios atminties Lenkijos prezidentui Lechi Kačynskiui ir norėčiau pasakyti, kad tai visų mūsų labai didelio tarpusavio ryšio patvirtinimas.
Susirinkę į renginį kelių tautybių žmonės prie Marijos skulptūros uždegė žvakutes, kurias sudėliojo kryžių forma, pademonstravo savo vienybę ir brolišką solidarumą, kurio taip trūksta daugelyje kitų ypač lietuvių ir lenkų santykių sričių. Vytautas Oškinis grojo fleita, garsi visuomenės veikėja, ne kartą Vilniaus krašte pelniusi Mis Lenkės titulą, bajoraitė Apolonia Skakowska perskaitė savo eiles apie Dievą, patriotizmą ir Katynę.
Po pusvalandį trukusios Katynės aukų pagerbimo ceremonijos, Šv. Rapolo bažnyčioje vyko pamaldos už Katynės aukas. Šv. Mišias aukojo kunigas Tadeusz Jasinski, kuris ypač nuoširdžiai kalbėjo apie Katynės aukas, drauge meldėsi ir sakė, kad ši tragedija tai grubus Tarptautinės teisės pažeidimas. Renginio dalyviams linkėjimus perdavė ir LR vidaus reikalų ministras Artūras Melianas, kuris dėl laiko stokos šiame renginyje dalyvauti negalėjo.
