Įvykiai
12 16. Gruodžio 17 – oji – tautinės Lietuvos valstybės gimimas
Dr.Algimantas Liekis
Sueina 85 metai, kai seimokratinis Lietuvos valdymas buvo pakeistas į prezidentinį. Ta proga Kaune, istorinėje Prezidentūroje, tautininkai, šauliai organizavo tos datos iškilmingą paminėjimą (vadovas – Algirdas Augustinas Intas). Skaitytojų dėmesiui siūlome tame minėjime perskaitytą dr. Algimanto Liekio pranešimą.
Prieš 85 metus Lietuva, karininkijai remiant, iš parlamentinės – seimokratinės tapo prezidentine Respublika. Tas įvykis vertintas ir vertinamas gan prieštaringai. Vieniems – tai karinis perversmas, kitiems – fašistinis, tretiems – demokratijos priešų ar kitokių sąmokslas ir pan. Vertinimai dažniausiai priklauso nuo pačių vertintojų politinių, ideologinių įsitikinimų, nuo jų vertybinių nuostatų, nuo valstybės vykdomos politikos. SSRS okupacijos metais Gruodžio 17 – oji buvo tik fašistinis perversmas. Vadovėliuose ir istorikų darbuose jis tik taip ir tevadintas, kaip ir visas po jo Prezidento Antano Smetonos valdymas.
Priešas – kas nepritaria
Taip vadinti visus istorikus ir jos mokytojus įpareigojo 1946 m. balandžio mėnesį LTSR Mokslų akademijos sesijoje patvirtinta LKP(b) CK nurodymu instrukcija: kaip sovietinės Lietuvos istorikai ir istorinėje literatūroje privaloma vertinti Lietuvos praeities įvykius ir faktus; tik neigiamai - kas kliudė lietuvių tautai susijungti su „didžiąja rusų tauta“, kas neprisidėjo prie SSRS ir TSKP (b) stiprinimo. Taip turėjo būti vertinami ir visi didieji Lietuvos kunigaikščiai, ir visos pastangos atkurti nepriklausomą, tautinę Lietuvos valstybę.
„Fašistai“ pagal proletariato „mokslą“
Pirmiausia Gruodžio 17 d. įvykius fašistiniais pradėjo vadinti to meto komunistinės organizacijos. Gruodžio 19 d. po Lietuvą išplatintame LKP(b) CK ir komjaunimo CK atsišaukime skaitome: „Susidariusi chuliganų fašistų gauja, pasiremdama saujele sau ištikimų karininkų su Glavecku ir Plechavičiumi priešaky, prieš darbininkus, valstiečius ir visą pažangiąją visuomenės masę, paskelbė savo laikinėją vyriausybę, pamindama savo garbingąją konstituciją po kareivišku batu (...). Komunistų partija ir Komunistinė jaunimo sąjunga šaukia visus savo narius ir prijaučiančius kariškius ir visus Lietuvos gyventojus kovon prieš fašistus glaveckus - plechavičius (...). Visų bendras priešas – fašistai (...). Visi kaip vienas bendron kovon su priešu - fašistais (...). Visi kaip vienas bendron kovon prieš fašistų budelių gaują.“ (LKP atsišaukimai. T.2.V. 1963. 218-219 p.)
O kas pagal komunistus „fašistai” ir „fašizmas”?
„Fašizmas – tai visų reakcingiausia kapitalo interesams tarnaujanti politinė srovė – atsirado 1919 m. Italijoje, Lietuvoje ji ėmė reikštis nuo 1923 m. (...). Vadovauja reakcingiausia politinė grupuotė – Lietuvių tautininkų sąjunga. Šalininkų buvo ir lietuvių krikščionių demokratų partijoje ...“ – tai ištrauka iš LKP istorijos (V. 1974. 80 p.). O štai „Lietuviškoji tarybinė enciklopedija“ (T.3, V. 1978, 442p.) rašo, kad fašizmas - „Tai kapitalizmo krizės laikotarpio politinė srovė, reiškianti reakcingiausių ir agresyviausių imperialistinės ar proimperialistinės buržuazijos sluoksnių interesus. Siekia išsaugoti kapitalistinę santvarką, įvesdama monopolinio kapitalo jėgų teroristinę diktatūrą.
Fašistiniam režimui būdinga kraštutinės prievartos formos prieš darbo žmones, ypač darbininkų klasę, karingasis antikomunizmas, šovinizmas, visiška piliečių visuomeninio ir asmeninio gyvenimo kontrolė.(...). Svarbiausios fašistų idėjos: karinė ekspansija, rasinė nelygybė, klasių harmonija (tautos bendrijos ir korporatyavizmo teorija) , vadų aukštinimas, valstybės visavaldystė (totalinės valstybės teorija).(...). Fašistiniai arba panašūs į juos režimai laikotarpiu tarp I ir II pasaulinių karų buvo įvesti ir kai kuriuose Rytų ir Centrinės Europos šalyse (Austrijoje, Vengrijoje,Lenkijoje, Rumunijoje, Portugalijoje, Pabaltijo valstybėse). (...) . Lietuvoje fašizmas atspindėjo reakcingiausių, labiausiai šovinistinių, grobikiškų stambiosios lietuvių buržuazijos sluoksnių siekimus. Jo pradinė bazė buvo tradicinės stambiojo lietuviškojo kapitalo interesus nuosekliausiai ginančios pažangininkų (nuo 1924 m. tautininkų), krikščionių demokratų santariečių (nuo 1925 m. ūkininkų) partijos, sudariusios Lietuvos tarybos daugumą.(...). Perversmą rengė krikščionys demokratai ir pažangininkai. 1923. III.2 buvo priimtas LKP CK nutarimas , raginantis kovoti prieš fašizmo pavojų. 1923. III, 19 Lietuvos buržuazinės kariuomenės vadų pasitarime siūlyta Lietuvos diktatoriumi skelbti A.Smetoną. Fašistinio perversmo atsisakyta, kai krikščionių demokratų šalininkai 1923 m. laimėjo rinkimus į II Seimą. Bet po 1926m. rinkimų į III Seimą pralaimėjimo ir revoliucinio judėjimo sustiprėjimo reakcingiausios partijos, visų pirma tautininkai, vėl pasitelkė dalį karininkijos ir 1926 m. fašistinį Gruodžio septynioliktosios perversmą, kurį įteisino jo rengėjams nuolaidžiavusi liaudininkų ir socialdemokratų valdžia...“
Ta ilga citata atspindi, kaip SSRS okupacijos metais buvo mėginama „moksliškai“ įrodyti, kad visa, kas buvo daroma lietuvių Tautos ir nepriklausomos Lietuvos labui, daryta tik tam, kad „buržujai“ dar smarkiau galėtų engti „darbo liaudį“.
Pasidavę įtaigai
Beje, daug kas ir iš lietuvių išeivijos JAV ir kitose šalyse irgi smerkė Gruodžio 17 – ąją arba vengdavo pareikšti savo nuomonę, nors „fašistiniu“ ir nevadino. Štai, pavyzdžiui, „Lietuvių enciklopedijos“ XXII tome (JAV, 1960 m., 340 p.) skaitome: „Perversmas – tai priverstinis politinis veiksmas, kuriuo pašalinama legali vyriausybė, paneigiant konstitucinę tvarką ir nuostatus (...). 1926. XII.17 perversmas buvo svarbus reiškinys Lietuvos nepriklausomybės laikmety, kuris baigė demokratinį – parlamentinį laiko tarpą (1919 - 1926) ir pradėjo kitą – autoritetinį – diktatūrinį (1927 - 1940). (...). Tuo būdu vietoj buvusios parlamentarinės santvarkos gimė iš tikrųjų autoritetinis režimas, kad ir nepakeistos Konstitucijos rėmuose. Tačiau naujosios vyriausybės linkmė negalėjo susiderinti su konstitucine santvarka ir ši turėjo būti nusmelkta. Seimo paleidimas (1927.IV), nepaskelbus naujų rinkimų, kaip reikalavo Konstitucija, buvo pirmas formalus naujo politinio kurso žingsnis (...). Tuo būdu galutinai įsigyveno vienos partijos režimas. Tik nuo 1939m. į ministrų kabinetą įėjo ir pozicijos partijų (krikščionių demokratų ir liaudininkų) žmonės.“
Iš esmės ir šis vertinimas mažai skiriasi nuo okupuotos Lietuvos komunistinių vertinimų, nes neatsižvelgiama ir į tas sąlygas, dėl kurių Lietuvos patriotai ryžosi pakeisti esamą valdymą, nors ir vadinamą demokratiniu – parlamentiniu į prezidentinį valdymą. Sovietmečio vertinimas, suformuotas SSRS okupacijos metų istorikų, filosofų – H.Zimano, S. Atamuko, I. Lemperto, LTSR ir Partijos istorijos institutų mokslininkų, gyvas dar ir šiandieną nepriklausomoje Lietuvoje. Vis dar daug kas, kalbėdamas ar rašydamas apie Gruodžio 17 – ąją, įvardina jei ne fašistų, tai demokratijos smaugėjų pergalės dieną. Štai, pavyzdžiui, straipsnyje apie Gruodžio 17 – ąją („Naujasis židinys“, 2006 m, Nr. 9- 10, 389 – 395 p.) skaitome, kad jau „1923 – 1924 m. Lietuvoje reiškėsi fašizmas“. Ir šiandienos mokykliniuose vadovėliuose dažniausiai rasime teigiant apie „1926 m. gruodžio 17 d. įvykdytą fašistinį perversmą“, po jo sekusį demokratijos užgniaužimą ir pan. Beje, ir Vasario 16 – osios Akto signataras prof. Steponas Kairys savo atsiminimuose parašė: „Atkūrėme Lietuvą demokratiškos respublikos pavidalu, bet nesugebėjome apginti laimėtos laisvės …“ (S. Kairys. Lietuva budo. Niujorkas, 1956 m., 15 p.).
Matas – vertybinės nuostatos
Kol kas nėra ir platesnės studijos (kitais metais turėtų pasirodyti šių eilučių autoriaus knyga, kad užpildytų tą spragą), kurioje būtų argumentuotai išanalizuotas 1926 m. gruodžio 17 d. valdymo sistemos pasikeitimas iš seimokratinės į prezidentinį, to priežastys ir pasekmės. Žinoma, tokiame darbe vertinimai priklauso nuo pačio vertintojo vertybinių nuostatų. Taip, pavyzdžiui, komunistams istorikams pažangiu atrodė 1940 m. Lietuvos įjungimas į SSRS sudėtį – okupacija ir aneksija, vykdyta rusifikacija, kaip ir lenkų šovinistų J.Pilsudskio įvykdyta Rytų Lietuvos okupacija, visa, kas padėjo Lietuvą įjungti į Lenkiją, sulenkinti lietuvių tautą.
Bet mes, kuriems rūpi mūsų Tautos – lietuvių, mūsų valstybės – Lietuvos praeitis ir ateitis, privalome į praeitį, dabartį ir į ateitį žvelgti tik pro savo Tautos ir nepriklausomos Lietuvos prizmę, teigiamai vertinti tai, kas padėjo stiprinti mūsų Tautą ir jos valstybingumą, lietuvių kalbą ir kultūrą.
Valstybė sukuriama ir žlunga, bet jei Tauta, sukūrusi tą valstybę, išlaiko savo tautiškumą, tautinę savimonę, atėjus progai ji ir vėl atkurs savo valstybę. Tai patvirtina ir mūsų istoriją. Nors ir ilgam buvome netekę valstybingumo, nors mūsų Tautos šviesuomenė susižiedavusi su Lenkija buvo atsisakiusi savo gimdytojos - lietuvių tautos ir perėmė svetimą kalbą ir kultūrą, bet tautiškumą išsaugojusi lietuviška išlikusi valstietija po baudžiavos panaikinimo, pakilo ir ėmėsi kurti demokratinę, teisinę, tautinę Lietuvos valstybę tik etninėse lietuvių tautos žemėse. Kovai tada visus jungė „lietuvis“, „Lietuva“, tik lietuvių valdomos demokratinės valstybės vizija.
Kai svarbiausia - partijos „garbė“
Laimėjus Nepriklausomybės gynimo frontuose, Steigiamajame Seime priėmus svarbiausius valstybei valdyti įstatymus ir Lietuvos valstybės Konstituciją, prasidėjo jos įgyvendinimo procesai, tuomet ypač suaktyvėjo partijų kova dėl teisės būti valdančiosiomis. Bet kadangi, kaip Steigiamajame, taip Pirmame ir Antrame seimuose, daugumą juose turėjo krikščionių demokratų partijos blokas, nepaisant didelių ginčų, kartais prieinančių iki muštynių Seime, įstatymai ar nutarimai būdavo priimami krikščionių demokratų balsų dauguma. Tik ta dauguma neskubėjo įgyvendinti daugelio Konstitucijoje žmonėms garantuojančių teisų ir laisvių.
Nuo Nepriklausomybės karo metų toliau visame krašte tebeveikė karo padėtis, dėl ko viešpačiais buvo tapę karo komendantai ir viršaičiai. Veikė ir griežta cenzūra. Taip, pavyzdžiui, 1923 m. lapkričio mėnesį cenzūros ir Kauno karo komendanto mjr. V. Braziulevičiaus nurodymu į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą dviem mėnesiams buvo uždarytas buvęs pirmasis Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona už tai, kad savo redaguojamame „Vairo“ žurnale paskelbė prof. A.Voldemaro straipsnį, kritikuojantį tuometinę valdžią, jos pataikavimą lenkams ir kitoms tautinėms mažumoms, mažai kovojančią dėl amžinosios lietuvių sostinės Vilniaus ir jo krašto išvadavimo nuo okupantų lenkų. Dėl tokios valdžios neteisybės pirmajam Prezidentui Antanui Smetonai, lapkričio 14 d. Kauno Valstybės teatre vykstant S.Kymantaitės – Čiurlionienės spektakliui „Aušros sūnus“, staiga parteryje atsistojo žinomas veikėjas, rašytojas, kunigas J. Tumas – Vaižgantas ir kreipėsi į ložėje sėdintį Respublikos Prezidentą A.Stulginskį, sakydamas: „Čia mes žiūrime „Aušros sūnus“. O kalėjime sėdi pirmasis Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona. Mes prašome čia esantį poną Respublikos Prezidentą pasirūpinti paleisti mūsų buvusįjį Prezidentą“.
Prezidentą tai matyti įžeidė, ir jis, ir dar kai kurie Vyriausybės nariai pakilo ir išėjo iš teatro. Prie J. Vaižganto mėgino prieiti policininkas, kad areštuotų, bet žiūrovai pakilo ir neprileido. O po spektaklio rašytoją į namus palydėjo būrys civiliai persirengusių karininkų, kad policija nesuimtų pakely. Netrukus A.Smetonai sumokėjus 2000 Lt baudą, jis buvo paleistas iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo.
Atgal
