Įvykiai
Algimantas Čekuolis: svarbu tai, kas naujai prasideda
Kun. Justas Jasėnas
Lapkričio 26 d. Zarasų viešoji biblioteka pakvietė į susitikimą su žurnalistu, rašytoju, keliautoju Algimantu Čekuoliu. Kiek vėluodamas atvykti iš sostinės dėl prastų oro sąlygų ir iškritusio pirmojo sniego, A.Čekuolis uždusęs pasakė, kad jį televizija išmokė nevėluoti. Į bibliotekos skaityklą susirinkę zarasiškiai tiesiog gaudyte gaudė A.Čekuolio žodžius, žinia, su įdomiu žmogumi miela bendrauti, aptarti įvairias temas, drauge vaišintis arbata ir sausainiais. Svečią pažįstame iš sekmadieninių popiečių per televiziją, o čia pasitaikė gera proga pabendrauti artimiau. Ne vieną žavi A. Čekuolio asmenybė, gebėjimas rasti temų ir įdomiai diskutuoti, domėtis visu tuo, kas aplinkui įvyksta.
Algimantas Čekuolis pasakojo, kad medžiagą televizijos laidoms jis semia iš įvairios pasaulio spaudos, dažnai prie informacijos šaltinių praleisdamas po 14 val. per parą. Svečias sakė, kad visada stengiasi rasti unikalią, įdomią, naują ir aktualią temą, pateikti skvarbų žvilgsnį į problemą. Televizijos darbuotojas sakėsi nenorįs pateikti žinių, o vis ieškantis intrigos, t. y. tokios temos, kuri per 2-3 savaites nepasentų ir nebūtų kitų kolegų jau „pagauta“. Juk įdomu viskas, kas nepaviršutiniška, tik reikia mokėti meistriškai sudėlioti medžiagą. A. Čekuolis sakė, kad vienai laidai parengia 2-3 temas ir vieną turi rezerve. Laidos įrašas visada daromas trečiadienio ryte. Svečias pajuokavo, kad toks darbas neįmanomas be arbatos pertraukėlių (tuomet nefilmuojama, kol žurnalistas ramiai gurkšnoja arbatą), ją jau 14 metų verda žmona, visada paruošianti termosą. Darbas televizijoje, anot pašnekovo, duoda galimybę gyventi, nesustabarėti, nors ypatingos materialinės naudos nedaug. Šiame darbe daug daugiau įtempimo, nuovargio. Laidų, kurias pats jų vedėjas pavadino „pamokslais“ žiūri ir klausosi 166 tūkstančiai žmonių. Nuomonę turi susidaryti patys klausantieji. Nė vienoje laidoje A.Čekuolis sakė neparodąs savo asmeninių įsitikinimų. Svarbiausia nenustoti dirbti, visada judėti, kažką veikti, užsiimti kad ir menkais darbeliais. A.Čekuolis gal juokais, gal rimtai sakė užbaigęs laidų ciklą galėtų dirbti ir kiemsargio darbą, kuris tikrai jo nežemintų, kad tik būtų nors kokia proga judėti, nesėdėti vienoje vietoje. Darbas žmogų pakelia, nėra laiko galvoti apie ligas. Kai dirbi, kaip tik nuo jų ir visokios nevilties giniesi. Galiausiai, esi reikalingas kitiems, tad šį šansą pravartu išnaudoti. Autorius stengiasi savo laidose sugriauti stereotipus, seniai įsigalėjusius mitus, įsitikinimus. Svarbu pateikti vertinimus, remtis keliomis nuomonėmis. Svarbu pasiūlyti, pateikti įrodymus, ar žmonės tikės, ar netikės – jų pačių reikalas. Svečiui labiausiai patinka stebėti ne tai, kas įsisenėję, o tai, kas pradeda darytis, atsiranda, kai nežinai, kaip bus, kaip vertinti.
Kalbėta apie Afganistaną. Mūsų turtuoliai dar neatsidžiaugia pinigais, dar mažai tesupranta apie labdarą, galimybę remti, gerą daryti. Visi esam geri, tik nerandam progų to parodyti. Pats A. Čekuolis, būdamas Savanorių draugijos pirmininku, orientuoja jos veiklą į paramos teikimą tvarkingoms daugiavaikėms šeimoms. Kelių knygų autorius minėjo, kad atsiranda vis daugiau žmonių, įsitraukiančių į savanoriškus darbus, užsiimančių šelpimu. Žmonės duoda savo pinigų labdarai. Amerikoje tapo madinga atiduoti asmeninį turtą, pavyzdžiui, Afrikos žmonėms. Svarbu įgauti ten gyvenančių žmonių pasitikėjimą, pagarbą, susidraugauti. Rytų kraštuose išgertas vienas puodelis arbatos reiškia, kad esi svetimas, antrasis primena, kad jau esi draugas, trečiasis parodo, kad esi šeimos narys. Afganistane pirmiausia reikia kalbėtis su senoliais. Ten yra demokratija, tik nerenkama, ne tokia, kokią mes turime, įsivaizduojame ar bandome žūtbūt primesti kitiems, net nebandydami įsigilinti į kitokią kultūrą, mastymo ir elgesio būdus, supratimą. Afganistane egzistuoja papročių teisė, kuri turi kelių tūkstančių metų tradicijas, yra giliai įsišaknijusi bendruomenių sąmonėje. O keisti mąstymą – sunkiausia, dažnai – tikrai nebūtina. Amerikiečiai labai primityvūs, pats laikas bandyti keisti veikimo taktiką. Žmogaus prigimtis silpna, bet reikia suvokti, kad gėriu padarysime daug daugiau nei blogiu. Jei pasikeistų generolų mąstymas, gal nekiltų tiek bereikalingų įtampų. Štai amerikietis Gregas Afganistane, talibų zonoje, pastatė 147 mokyklas. Žmonės buvo įsitikinę, kad jis neturi blogų kėslų. Taigi gerumas nugalėjo. Žmogus atvyko ne grobti ir žudyti, bet padėti vietiniams. Afganistane neverta kariauti, bet kaip tai įrodyti generolams. Prisiminkime, kad Lietuvos karinis būrys Afganistano Goro provincijoje irgi pradėjo veiklą nuo pagalbos vietiniams, ten pastatė mokyklą. Vieni apie kitus tiesiog mažai žinome.
Kalbėjomės apie dabartinę politinę padėtį Lietuvoje, apie politikų rietenas, kai „groja“ simpatijos – antipatijos, kai stengiamasi apjuodinti kitą, melagingai liudyti... A. Čekuolis pasiilgstąs geros rimtos komunistų partijos, kurios tikrai trūksta, kuri kaip priešpriešinė jėga priverstų mąstyti, stengtis, dirbti, eiti į priekį, o ne snausti. Žemėje už viską atsakingi žmonės. Dalyvavusieji susitikime įsigijo A. Čekuolio knygų, nutyso ilga eilė – zarasiškiai laukė svečio autografų. Dar ilgai nesiskirstyta, diskutuota apie ekonominį sunkmetį, naująją demokratiją, terorizmo grėsmę. A. Čekuolis minėjo, kad nereikia iš valdžios norėti per daug, neverta pervertinti galimybių ir proto, juk išrinktieji žmonės nusileido ne iš dangaus, bet atėjo iš mūsų tarpo ir parodo mūsų mąstymą ir gyvenseną. Išrinkimas nereiškia kažkokio stebuklingo perkeitimo, dangiško nušvitimo ar pan. Baimintasi dėl emigracijos, Lietuvos ištuštėjimo ir išsivaikščiojimo. A. Čekuolis minėjo, kad žmonės visada ilgėjosi, troško geresnio gyvenimo, tai natūralu. Pats gyvenimas juk ir patiriamas tik tuomet, kai susiduriame su sunkumais ir juos nugalime.
Atgal
