Įvykiai
Tarp praeities ir ateities!
Neseniai vykusiame Nacionaliniame bendruomenių konkurse „Tikime laisve“, skirto Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-mečiui paminėti, Žemaičių kultūros draugijos Simono Stanevičiaus bendrija apdovanota atminimo dovanomis, t.y. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-mečio medaliu bei Ministro Pirmininko Garbės raštu.
Kadangi šis renginys sutapo su poeto Simono Tado Stanevičiaus 211-tuoju gimtadieniu, šia proga užkalbinau Žemaičių kultūros draugijos vieną iš Simono Stanevičiaus bendrijos vadovų, lietuvių literatūros mokytoją Antaną Pocių.
Gerbiamas Antanai, Jūsų vadovaujama bendrija garsi ne tik žemaičiuose, bet ir toli už jų. Glaudžius ryšius palaikote su Vilniaus, Vytauto Didžiojo ir Klaipėdos universitetais, Lietuvos istorijos, Lietuvių literatūros ir tautosakos, Lietuvių kalbos institutais. Papasakokite apie bendrijos gimimą. Kokie motyvai nulėmė tokį pasirinkimą?
Visų pirma bendrijos vadovas, seniūnas yra Vilniaus universiteto profesorius Juozas Girdzijauskas. Aš tik jo pavaduotojas. Tiesa, bendrijoje didelis darbo krūvis atitenka Genocido aukų įamžinimo fondo pirmininkui Jonui Valinčiui. Lietuvių literatūros klasiko Simono Tado Stanevičiaus gimtosios sodybos Raseinių rajono Kanopėnų kaime išsaugojimu vidukliškiai ir iš Viduklės kilę patriotai pradėjo rūpintis dar sovietiniais laikais. 1984 m. vasaros pabaigoje (tuomet dirbau Kaune Literatūros muziejaus direktoriumi) kartu su Paminklų konservavimo instituto direktoriaus pavaduotoju Romualdu Kaminsku nuvykome į byrančią poeto sodybą. Sukvietėme vidukliškius inteligentus, surengėme pasitarimą, kuriame nutarėme imtis memorialinės sodybos išsaugojimo ir atstatymo darbų.
Tų pačių metų spalio 27 d. Literatūros muziejaus iniciatyva Viduklėje surengėme S.Stanevičiaus 185 gimimo metinių minėjimą. Jame ypač akcentavome kaip svarbu išsaugoti nacionalinės svarbos objektus. Netrukus buvo atstatyta klėtelė, o joje mokytojos Julijos Norkutės pastangomis įsteigta poeto gyvenimo ir kūrybos ekspozicija. Muziejus tapo svarbiu kultūros židiniu.
Žemaičių kultūros draugijos bendrija įkurta tautinio atgimimo pradžioje 1989 m. liepos 29 d. Viduklėje, iš šio krašto kilusiu bei tenykščių inteligentų iniciatyva. Bendriją pavadinome Viduklės valsčiuje, Kanopėnų kaime gimusio XIX a. Žemaitijos šviesuolio Simono Stanevičiaus vardu.
Manėme, kad jo taurus gyvenimas ir darbai, aukojimasis tautos atgimimo idėjai gali skatinti ir mūsų patriotinius ketinimus. Buvome įsitikinę, kad jo eiliuotoje odėje „Šlovė Žemaičių“ pasakyti žodžiai „Gera tėviškei daryti“ geriausiai nusako mūsų darbų pobūdį.
Iš pradžių manėme, kad apsiribosime Viduklės krašto teritorija, tačiau mūsų veiklos geografija išsiplėtė visoje pietryčių Žemaitijoje. Bendrijos grupės įsikūrė: Viduklėje, Švėkšnoje, Kražiuose, Kelmėje, Jurbarke, Eržvilke, Šilutėje, Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje.
Kvietėme iš Žemaitijos kilusius inteligentus, mokslininkus, studentus, moksleivius aktyviai įsijungti į bendrij, į atgimstančios Lietuvos kultūrinę ir visuomeninę veiklą.
Žodžiu, pagrindinis tikslas buvo: organizuoti Žemaitijos krašto šviečiamąją ir kultūrinę veiklą. Tyrinėti istorijos ir kultūros paveldą, gaivinti žemaičių papročius, tarmę. Rūpintis įžymiųjų žemaičių atminimo įamžinimu.
Mūsų veikla buvo sėkminga, kadangi nestigo idealistų Lietuvoje kultūros ir istorijos paveldui gaivinti.
1999 m. Lietuvoje buvo iškilmingai paminėtas 200-jų S.Stanevičiaus gimimo jubiliejus. Seimo vadovybei pritarus, buvo išskirtos lėšos sodybos tvarkymui. Restauravome namą, gražiai sutvarkėme sodybą. Tiesa, už gautas lėšas minėtam jubiliejui Lietuvos pinigų kalykla nukalė Simono Stanevičiaus jubiliejinį medalį. Atspausdinome sukaktuvių pašto ženklą ir voką. Išleidome monografiją „Viduklė“ ir S.Stanevičiaus surinktų dainų, tautosakos rinktinę „Dainos žemaičių“. O jubiliejiniais metais paskelbto respublikinio moksleivių rašinio konkurso nugalėtojus iškilmingame renginyje, kuris vyko Vilniaus universitete, apdovanojome piniginėmis premijomis.
Noriu grįžti prie pradžios. Tuo metu Raseinių rajone Komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi dirbo Andrius Baranauskas (buvęs praeitos kadencijos Seimo narys). Jam vadovaujant, Raseinių rajone ypač suaktyvėjo kultūrinis gyvenimas. Sutvarkyta Maironio tėviškė, pasodinta apie 100 ąžuolų poeto garbei, minimi rajone gimusių ir augusių žymių žmonių jubiliejai ir t.t. Nemanau, jeigu jis nebūtų norėjęs, vargu ar būtumėte atstatę klėtelę ir įkūrę muziejų. Gerai prisimenu, kaip A.Baranauskas manęs paprašė: „Sofija, kadangi dirbate universitete, pas humanitarus, ar nepadėtumėte gauti iš Universiteto bibliotekos medžiagos S.Stanevičiaus muziejui“. Netrukus atvažiavo atsakinga kultūros darbuotoja Raseinių rajone bei S.Stanevičiaus muziejaus darbuotoja. Neišvažiavo tuščios, o su vertingais eksponatais.
Andrius Baranauskas labai daug prisidėjo prie autentiškos Simono Stanevičiaus tėviškės atkūrimo. Tai praeitis. Tai istorija...
Kokiais pasiekimais bendrija pasitiko savo ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-mečius?
Dvidešimt metų sukaktį šventėme Simono Stanevičiaus mokykloje, Vilniuje (Simono Stanevičiaus gatvėje). Per 20 savo veiklos metų bendrijoje dalyvaujantys mokslininkai, kraštotyrininkai daug tyrinėjo pietryčių Žemaitijos istorijos ir kultūros paveldą, kasmet rengdavo mokslines, kraštotyrines konferencijas, vietovėse, kur yra gyvenęs poetas. Be to, tose mokyklose, kurios susijusios su Simono Stanevičiaus gyvenimu ir kūryba, pasirašėme bendradarbiavimo sutartis, jose įkūrėme jaunųjų „Stanevičiukų“ bendrijas: Viduklės, Kražių gimnazijose, Švėkšnos „Saulės“ bei Vilniaus Simono Stanevičiaus vidurinėse mokyklose. Nutarėme kartu švęsti poeto gimtadienius ir kitus kultūrinius renginius, kurie tapo „Stanevičiukų“ tradicija.
Tiesa, kartu su Raseinių miškų urėdija bei Klaipėdos universitetu Rekreacinės architektūros ir kraštotvarkos katedros mokslininkais bei Raseinių savivaldybe sutvarkėme Pašešuvio kraštovaizdžio draustinyje esantį Molavėnų piliakalnių ir gamtos paminklų kompleksą, dabar jau pritaikytą turizmo ir kultūros tikslams. Taip pat sutvarkėme ir kitą Viduklės krašto gamtos paminklą – buvusį senojo lietuvių tikėjimo šventgirės – Jukainių geomorfologinį draustinį. Šioje šventgirėje surengėme tautodailininkų stovyklą. Stovyklautojai išdrožė miško mitologines skulptūras. Jomis papuošė gamtos pažinimo takus. Be to, pietryčių Žemaitijos istorines vietas bei įžymiųjų žemaičių atminimą įamžino mažosios architektūros paminklais – koplytstulpiais ir kryžiais.
Labai svarbi S.Stanevičiaus bendrijos veiklos sritis – knygų leidyba ir publicistika. Per 20 savo veiklos metų išleista 15 knygų. Tai – Simono Stanevičiaus „Dainos Žemaičių“ priedas – du diskeliai su E.Vyčino ansamblio įdainavimu, monografija „Viduklė“, „Kražių skerdynės“, „Raseinių kraštas“, „Paupys“ ir kt.
Bendrija leidžia metraštį „Aitvarai“. Jau išleista 15 numerių. Metraštyje publikuojami straipsniai istorijos, mitologijos, tautosakos, etnokultūros, paminklosaugos temomis. Straipsnių ir studijų autoriai – akademikai, profesoriai, docentai, rašytojai, poetai, dailininkai. Iki šiol „Aitvaruose“ bendradarbiavo per 100 autorių ir paskelbta apie 200 straipsnių bei atsiminimų.
Kokie planai ateičiai?
Turi pasirodyti profesoriaus Juozo Girdzijausko parengta knyga „Simono Stanevičiaus raštai“. Knyga skirta ne tik poeto gimimo ir kūrybos tyrinėtojams – mokslininkams, bet ir dėstytojams, studentams, mokytojams. Žodžiu, ši knyga vainikuoja Simonui Stanevičiui skirtus darbus jo gyvenimo ir kūrybos įamžinimui.
Dar rašoma knyga, skirta Laisvės kovų laikotarpiui, Kęstučio apygardos vadui. Aprašoma Raseinių ir Tauragės krašto partizanų veikla. Autoriai: rašytojai Eugenijus Ignatavičius, Algis Petrauskas ir prof. Alfonsas Vaišvila.
Kaip minėjau, ir kauniečiai įsijungė į mūsų bendriją, o aš rašau monografiją „Domeikava“. Tai Pakaunės krašto gyvenvietė, turinti didžiausio kaimo statusą Lietuvoje. Domeikavoje persipynusios visų Lietuvos regionų tradicijos.
2012 m. sukanka 200 m. Dionizo Poškaus įsteigtam pirmajam lietuvių etnografijos muziejui – Baubliui, kuris labai išgarsino rašytoją. Šia proga turi pasirodyti profesoriaus Stasio Skrodenio knyga apie Dionizo Poškos asmenybę ir literatūrinę jo veiklą, o mokslininko Virginijaus Pugačiausko knyga apie Napoleono invaziją į Rusiją 1812 metais.
Ruošiame 16-tą „Aitvarų“ numerį. Džiugu, kad mūsų išleistos knygos ir „Aitvarai“ praturtins žiniomis studentus, moksleivius ir visus besidominčius Lietuvos praeitimi.
Ačiū už pokalbį.
Kalbino žurnalistė Sofija Stanevičiūtė
Atgal
