Įvykiai
06.06. Tylioji rezistencija, arba apie Tėvą – paprastą stalių
Česlovas Iškauskas
Sunku paaiškinti, kodėl prieš Tėvo dieną staiga atsirado degantis norą rašyti apie savo Tėvą. Gal kažką panašaus perskaičiau, gal susapnavau (o juk jį sapnuoju dažniau negu švelnią, kiek liūdnoku veidu į mane žvelgiančią Mamą). Gal paskatino keturių dešimtmečių sukaktis, kai jo netekau.
Eilinis didvyriškumas
Betgi jis niekuo neypatingas: paprastas amatininkas, miestelio stalius, kitaip sakant, dailidė, visą gyvenimą, kaip ir jo tėvas bei mano senelis Juozas, atidavęs staliorystei. Iš tėvų paveldėta sena sodyba panemunės miestelio pakrašty buvo ir jo gyvenimo būstas, ir meistro dirbtuvė, ir prie butelio susėdusių vyrų diskusijų klubas. Šalia jos visada būdavo privežta sausmedžių, didžiulių rąstų, kartais ąžuolinių, iš kurių Tėvas žmonėms sugebėdavo padaryti duris, langus, stalus, lovas ar kitą kokį rakandą. Ant išdžiūvusių rastų savo buveinę susikurdavau ir aš. Ach, kaip būdavo malonu apkabinti įšilusį kvepiantį medį!
Tas skiedrų kvapas jo dirbtuvėje kitame namo gale mane persekioja iki šiol. Jis per asla grįstą prieangį prasiskverbdavo ir į gyvenamąją pastato pusę ir persmelkė mano sąmonę visam laikui. Tas obliuojamų lentų kvapas gydė nuo visokių ligų, traukė prie namų ir, jeigu norite, formavo jauno žmogaus meilę savo kraštui, kurį tada suvokiau tik kaip kiemą, pilną vaisių sodelį, vaizdingą miškais ir upių vingiais papuoštą mažytę Visatą.
Tėvai sode, apie 1939 m.
Tėvas gimė sunkiu metu – 1914 metais. Daugelis karo užkluptų varganų žmonelių vilkstinėmis bėgo nuo fronto: vieni, praradę sudegintus namus, kiti bijodami kaizerio kariaunos ir pavilioti Rytų vilionių, treti tiesiog manę Rusijos platybėse rasiantys kokį nors pragyvenimo šaltinį… Lietuva tada buvo labai vargana. Ne dažnas rado, kiti gi – prarado ir sveikatą, ir gyvenimą. Septynmetei močiutei iš Mamos pusės, bėgant nuo fronto į Rusijos gilumą, pajudėjusio traukinio ratas nutraukė ranką virš alkūnės, ir aš sustingęs stebėdavau, kaip ji viena ranka prilupa katilą bulvių septynių žmonių šeimai. Taip vienarankė išaugino keturias dukteris, nors pati buvo našlaitė, paauginta sulenkėjusia Jono Baleišos pavarde batsiuvio…
Štai kur lietuvės moters didvyriškumas.
Tėvas nuo septynerų ganė karves ir jau valdė plūgą. Nors šeimoje iš viso buvo penki broliai (du – kitos), Vladui teko sunki dalia. Šliejosi prie savo tėvo, irgi staliaus. Išmoko medžio apdorojimo gudrybių. Mokėsi tik du skyrius. Bet iš jo meistriškų brėžinių – kaip pagaminti apvalų stalą, sutverti spintą ar sujungti lovos dalis, suklijuoti langą ar karšto vandens puode išriesti slidžių galus – galėjo pasimokyti ir jaunesni…
Be didelio mokslo skaitė daug. Laisvą valandėlę jau sėdi su knyga. Miestelio bibliotekoje jam jau nerasdavo knygų. Mėgo apie keliones, gamtą, žvejybą, mat, buvo įgudęs žvejys, Nemune traukdavęs „rogutėmis“ (kokia tai žvejo įranga, norintiems paaiškinčiau) riebius ūsorius…
Pavasarininkai – reiškė pavasarį
Buvo aktyvus pavasarininkas. Kaip nurodo žinynai, tai katalikiška, daugiausia kaimo, kultūrinė jaunimo organizacija „Pavasaris“, veikusi 1912-1940 m. Cariniais laikais pirmuosius slaptus būrelius sudarė skaitantieji žurnalą „Pavasaris“. Šių būrelių iniciatoriai – kunigai J. Totoraitis, P. Dogelis, steigėjai – ateitininkai, katalikai mokytojai. Būreliai daugiausia steigti prie slaptai veikiančių jaunimo draugijų „Žiburys“, „Žagrė“ ir M. Valančiaus „Lietuvių katalikų blaivybės draugijos“ skyrių. Iki 1914 m. pavasarininkų būreliai veikė Marijampolėje, Miroslave, Radviliškyje, Seinuose, Surviliškyje, Šeduvoje, Šiauliuose, Vabalninke, Valkininkuose, Varėnoje. Karo metu pavasarininkų veikla nutrūko, o atkūrus neprikloausomybę atgijo.
Pavasarininkai turėjo būti susipratę katalikai, mokėti taisyklingai kalbėti ir rašyti lietuviškai, neemigruoti, pirkti lietuvių parduotuvėse, dėvėti savo darbo drabužius, mokytis lietuvių dainų, pasakų, padavimų, patarlių. Pavasarininkai švęsdavo religines šventes, dalyvaudavo rekolekcijose, rengė paskaitas apie dorovę ir auklėjimą, statė kryžius, tvarkė apleistas kaimų kapinaites (pirmieji ėmėsi prižiūrėti Nepriklausomybės kovose žuvusiųjų karių kapus), organizuodavo sporto varžybas.
Beje, tikraisiais pavasarininkų organizacijos nariais galėjo būti nesusituokę 15–40 metų asmenys.
Laikraštyje „Universiteto žurnalistas“ Eglė Zubriūtė, tyrinėjusi ateitininkų ir pavasarininkų veiklą, prieš trejus metus rašė, kad šios organizacijos ugdė jaunuolius patriotine dvasia, būrė juos vienam tikslui – tėvynės išsaugojimui. Pasirinkti skirtingi būdai, kurie skatino tautiškumą, tačiau rezultatas buvo tas pats – puoselėta ir išsaugota lietuvybė. Jaunas ateitininkas Tomas Pilkis didžiuojasi praeityje organizacijų narių padarytais darbais: „Šių žmonių indėlis – laisva Lietuva. Tarpukariu jie nesitikėjo, kad jų lauks tokie išbandymai, bet, atėjus laikui, jų širdys nesudrebėjo“.
Tėvas įėjo į pavasarininkų miestelio kuopą, kurią globojo bažnyčia. Dabar žvelgiu į tų laikų keliasdešimties pavasarininkų nuotrauką, darytą kokiais 1934 m. Kas jį skatino tokiai veiklai? Mano klasės bičiulis Justinas Adomaitis, 2002 m. parašęs knygą apie miestelį (2019 m. išėjo solidesnis šio autoriaus leidinys „Abipus Peršėkės“) pasakoja, jog visi penki broliai aktyviai dalyvavo miestelio bendruomenės ir jaunimo organizacijų veikloje. Vladas buvo veiklus pavasarininkų organizacijoje.
Tėvas nedaug pasakodavo apie savo gyvenimą ir šį laikotarpį. Matyt, joje jis turėjo dar ir tokią užduotį: stalius dirbdavo medinius kryžius. Pastatytų parapijos kapinėse už upelio jų buvo nemažai, dar ir mano laikais. Daugelis jų buvo nemokami, nes taip pasitarnaudavo bažnyčiai ir pavasarininkams.
Lietuvos kareivis ir ne jo karas
Paskui tėvas išėjo į Lietuvos kariuomenę. Turiu išleistuvių nuotrauką, darytą 1935 m. Tos išleistuvės, rašo J. Adomaitis, buvo įsimintinos. „Vyko specialios pamaldos bažnyčioje, kunigas Juozapas Rudaitis sakė pamokslą, paskui parapijos salėje visi susirinko pokalbiams ir linkėjimams bei bendrai nuotraukai. Pavasarininkų vadovas Juozas Dranginis prieš 17 metų prisiminė, kad po iškilmingos dalies jaunimas dainavo, fotografavosi šventoriuje. Merginos būsimam kariui į atlapą įsegė rudeninį jurginą…“, – rašė autorius.
Tarnavo artilerijos pulke prie Marijampolės ir Kauno. Didžiuojuosi savo Tėvu: nuotraukose, ar prie pabūklo, ar pulko valgykloje jis pasitempęs, uniforma tarsi nulieta, vyrai jau subrendę, žvalūs, pečiuiti. Pasakodavo, kaip gausiai kareivius matino: sviestas, sūris, mėsa, bulvės, kiaušiniai – viskas, ką tuo metu valgė geri ūkininkai, kurie ir tiekdavo maisto produktus Lietuvos kariuomenei.
Grįžęs 1938 m. vedė jauną šešiolikmetę Mariją iš neturtingos šeimos, kurioje be mano būsimos Mamos, buvo dar keturios panelės. Iki vestuvių mergina tarnavo pas vietinį žydą: skalbdavo, atlikdavo kitus namų ruošos darbus, gamindavo valgį, prižiūrėjo vaikus ir senukus. Pramoko keletą jų kalbos žodžių. Mama sakydavo: tie žydai man buvo geri…
Miestelyje jų buvo nemažai. Štai 1923 m. sausio 1 d. iš 4739 gyventojų žydų buvo 567, t.y. apie 9-oji dalis. Tėvai pasakodavo, kad su žydais sugyvendavo puikiai. Tiesa, kartais apšaukdavo žydukus negražiai, pasakodavo, jog jie su macomis geriantys vaikų kraują, išgautą ridenant vinių prikaltą statinę, ir visokius niekus. Tačiau pogromų prieš juos nebūdavo.
Karas pro miestelį praslinko ramiai. Frontas vieną savaitę nugriaudėjo į Rytus, kitą – į Vakarus. Baigiantis karui Tėvas sodely iškasė bunkerį, kur, abipus Nemuno griaudint pabūklams, visi sulįsdavo. Ten priglaudė ir kaimyną Simanaitį, kuris dar buvo nespėjęs pasistatyti savo namo. Vienintelis pavojus kilo Mamai: verdant valgį, į krosnies „kaktą“ caktelėjo paklydusi kulka. Vos keli centimetrai virš galvos.
Pokaris laužė ir „neutralius“
Bet štai sugrįžus „išvaduotojams“ tų pavojų žymiai padaugėjo. Nuo 1944 m. vasaros Tėvas buvo priverstas slapstytis nuo sovietinės karinės tarnybos. Ateina dienai švintant miestelio įgaliotinis, tikėdamasis užtikti Tėvą namuose, ir tardo Mamą: kur Vladas, kada grįš, kodėl nežinai, kodėl neįteikei kvietimo atvykti… Paskui pakelia trimetį vyriausiąjį brolį, tardo šitą…
O Tėvas į artimiausius kaimus – neva dirbti, bet dažniausiai kažkur slėpėsi, kol šauktinių mobilizacijos banga praeis. Turbūt sovietinėje valdžioje vyrai turėjo savo informacijos šaltinius…
Vis dėl iki karo pabaigos likus kokiai savaitei, ir vyrams jau nesitikint, kad juos sučiups, Tėvą sugavo. 1945 m. gegužės pradžioje jis buvo išvežtas į Europon nutolusią fronto liniją. Kaip kaimiečiui jam dvi savaites Vengrijoje užnugary teko vežimu vežioti maisto produktus. Netrukus sugrįžo. Sovietai mėgino šią tarnybą panaudoti propagandinis tikslais: va, girdi, paprastas lietuvis mušė priešą… Tėvą Pergalės švenčių proga kviesdavo į minėjimą vykdomajame komitete, bet šis neidavo. Kartą dovaną už „tarnybą“ – raudoną albumą – jam atnešė į namus. Iki šiol jis guli tuščias…
Kadangi Tėvo troba buvo miestelio pakrašty, į ją užsukdavo ir „miškiniai“, ir stribai. Tėvas itin neprijautė nė vieniems, tačiau iš lietuviškų „liaudies gynėjų“ vis juokėsi: suplyšę, apdriskę, girtuokliai, o net nežino, už ką kariauja… Nekaip atsiliepdavo ir apie gretimai gyvenantį brolį Vincą, taip pat stalių, kuris iškart po karo sutiko dirbti apylinkės pyliavų surinkėju. Sako, kad įtiktų valdžiai, lange net Stalino portretą buvo įsidėjęs.
Kaip ir dažna lietuvių šeima, už savo „neutralumą“ taip pat teko sumokėti lageriais. Tėvas buvo geras muzikantas, gražiai grieždavo armonika, tad dažnai kviesdavo į kaimo linksmybes, vestuves. Vienose tokiose vestuvėse Puzonių kaime, už Nemuno, vestuvininkai žarstekliu nudobė itin uolų miestelio stribą. Nors Tėvas buvo tik už kluono sargyboje, kad kas nors egzekucijos neužtiktų, po trumpo teismo gavo aštuonerius metus sunkiųjų darbų lagerio.
Kalėjo Kazelsky, netoli Maskvos. Aš gimiau, kai Tėvo jau nebuvo. O grįžo jis amnestuotas po to, kai 1953 m. mirė Stalinas. Iki šiol išlikęs baisus vaizdas: pabudina mane naktį kažkoks apžėlęs, išsekęs vyras ir, palinkęs virš lovos, sako: aš gi tavo Tėvas… Mama sakė, ilgai klykiau.
Tiesa, jai tie treji metai be duondavio buvo vargo metai. Trys vaikai, močiutė be rankos, o sovietinė valdžia jos priešo šeimai malonių nedalijo… Eina vyriausiasis brolis per buvusio aerodromo plynę pas ūkininką pieno, šalta, gūdi žiema, rankos užgrumba, sysioti užsinorėjęs net klyno atsisegti nespėja, ir viskas prišala…
Paskui gyvenimas lyg ir susilygino, susiklostė: geras meistras buvo visur paklausus, Mama irgi ėmė verstis „bizniu“: supirkdavo vilną ir veždavo į Kauną. Bet valdžia tai vertino kaip spekuliaciją, ir netrukus verslas baigėsi. O iš aštuonių arų pasodybinio sklypo daug naudos neišsunksi.
Tylusis pasipriešinimas
Šis pasakojimas ne apie kokį žymų veikėją, uolų kovotoją už laisvę ar antisovietinį aktyvistą. Tėvas buvo paprastas tarnautojas, puikus medžio ir statybų meistras, geras muzikantas ir žvejys, ypač mėgdavęs skaityti knygas, kartu su vyrais juokdavęsis iš sovietinių vadovų bukumo, tačiau vengdavęs viešai pasakoti apie savo gyvenimo sunkumus, nes tai galėjo pakenkti jo vaikams – trims sūnums, iš kurių šiandien esu telikęs vienas… Tokių buvo dauguma. Tylioji rezistencija.
Tėvas išėjo vos 64-rių, Mama – 56-rių, vidurinysis brolis – 35 – rių. Taigi.
Ir vis dėl to kodėl apie Jį rašau? Nemažai pasakojama apie iškilius tautos žmones, didvyrius, laisvės kovotojus, disidentus, vadus. Šlovė jiems. O mano atminty – gyvas Tėvo, eilinio, darbštaus, paprasto Lietuvos vyro, paveikslas. Ar dėl to jis mažiau nusipelnęs? Prisitaikėlis? Pasyvus? Kolaborantas? Ar ne tokie išlaikė sovietinius retežius, ar ne jų gilumoje radosi tylus pasipriešinimas okupacinei sistemai?
Atleiskit – neatsakysiu. Neseniai savo jausmą išreiškiau eilėmis…
Labas rytas, mano Tėve,
Koks Tu senas, Dieve Dieve,
Koks Tu tikras, netašytas,
Kietas skirpstas už sodelio.
Jau seniai Tu ant kalnelio,
Už išdžiūvusio upelio,
Bet sruvena Tavo kelias
Manimi lyg ilgesys…
Labas rytas, mano Tėve,
Rankos sunkios ant varstoto,
Kvepia skiedros plaukuose,
Kad nors kiek dar pakilotum
Obelin sunkion mane…
Per anksti šaukei jį, Dieve,
Per anksti. Nesušilau
Jo grubiam delne,
Dar ne.
Labas rytas, mano Tėve.
Atgal
