Įvykiai
11 08. Pirminį susidvejinimą reprodukuojantys veidrodžiai
Jeanui Pauliui Sartre‘ui skirta konferencija
Dr. Elina Naujokaitienė
2011 metų lapkričio 5 d. Lietuvos Kultūros tyrimų institute Lyginamųjų kultūros tyrimų skyriuje įvyko konferencija, pavadinta „Neklasikinė ir XX a. filosofija“. „Egzistencializmo idėjų sklaidą XX a. humanistikoje ir mene“ svarstė Vytautas Martinkus, Eugenijus Žmuida, Antanas Andrijauskas, Stanislovas Mostauskis. Šie autoriai akcentavo šaknų netekusių žmonių padėtį, kai nusilpnintos gimtosios kalbos savaime neprigyja kaip okupantų rožės. Nomadinė kultūra kaip slavų niekur neleidžia sukurti mokytojų ir mokinių tradicijų, tiktai palieka vietos draugams. Po Každailio, Švėgždos, Truikio, Juozo Girniaus, Vyčino, Žibunto Mikšio, Petro Repšio. Kaip daktarai gali pasisodint širdį. Įsiutinti pušį? Taip pat ir E. Žmuidos sartriškasis Nyka. Remigijus Vaitkus aptarė psichoanalitinį regresą, kuris gydo ir emergence kine, reiškiantį pasinėrimą į antiką. Kamufliuoti tėvystės simuliakrai tarsi išmetami kaip laisvę atimanti galimybė ir regimybė. Neįmanomumas kurti tėvų namuose. Gal tai svarbu - kaip slaptos studijos? Niekas nuo kvapo dar nepralobo. Kirkegoro agresyvumas kaip ir Paskalio - tas pats preegzistencialistinis ir ginamai patriotinis. Mindaugas Peleckis svarstė apie Heideggerio primatus, neišeinančius iš namų. Transcendentinis ad-Din Muhammad Shirazi - toks pat kaip ir Sartre‘as, neatsiejamas nuo orientalistikos. Sufijų misticizmo, atsisakęs ašarinių teologijų. Tokias paskaitas kadaise galėjo skaityti Algis Uždavinys. Kas nenori į Galilėją, gali stovėti kaip rapsodas ir šluostytis ašaras sau. Musulmoniška egzegezė Lietuvoje artima Sigitui Gedai. Taip pat ir Jurgai Ivanauskaitei su jos lamaizmu. Bei Šambala. Je veille sur ton sommeille. Pabučiavus kreiduotą lentą matome repšišką kasdienybės ritualą su medžiu, šaknimis į viršų. Aukštose akademijos tradicijose kaip kalba šneka sapnas. Nestabilus sunorminto egzistencializmo laikas. Elina Naujokaitienė konferencijoje gvildeno tuos pačius egzistencializmo aspektus kaip ir Vidas Dusevičius, Žilvinas Svigaris, Daiva Treznevičiūtė, Eglė Dean, Tautvydas Vėželis, Agnė Kulbytė, Rasa Kavaliauskaitė, Justina Zilinskaitė. Meile kaip sparnais apsigaubęs pats Dievas į šių žmonių namus nevaikšto. Kartu su žmogumi sukurtas žmogus šių autorių pranešimuose kaip su Sartre‘u ir Avicena. Žydų era islamizme it komunizmą dainuojantys prêtres. Kaip Geiša atrastas Krėvės kremblys. Pomirtinio pasaulio dievas turi negalimą konceptualizuoti egzistenciją. Jei yra revoliucija, tai turbūt kažkas meldėsi ir už ją. Kokie žodžiai su pauzėmis segmentuojami induizme? Idealios moters provaizdis – muhametas. Nėščia gėlė. Pripažintas nekaltas prasidėjimas. Sušukuotas a mille facette ežys laka pieną iš rankos su duonos trupiniais su medumi. Kur nuskrido rašalinė, ar grįš plunksna? Litterature non académique atrodo kaip différence su viena f, bet išbrauktu erotiniu faktoriumi, kur išgąstingai skaitoma. Tautvydas Vėželis išnagrinėjo Heideggerio ir daosizmo dvasines korespondencijas. Divine sublime fetišizmas su stalkeriškais Jurgos Ivanauskaitės dienoraščiais. Fenomenologinė mintis, žaidžianti su graikų metafizika. Vakarų minčiai imlūs žmonės lieka ES primesto imperinio etnocentrizmo pozicijose. Azijacentrinis mąstymas. Europoje jau nuo prof. P. Zabulio laikų. Vakarietiškos tradicijos, nykstančios muzikos erdvėse. Gilsonas, Cezanne‘as. Giacometti, vis tas pats allure abstraktus ekspresionizmas. Kritiniais taškais baigiasi meditatyvūs. Kai menininkų gyvenime primena liepsnojančius laužus. Nepriklausomų žmonių žudynės, intelektualų atsakomybė prieš tautą. Trahison des clercs, sugriautas ryšys su jaunimu. Beresnevičiaus grįžimas prie šaknų ir versmių. Bejėgis srautas emigracijoje. Represijų mechanizmas su dar blogesne komercializacija, tai pamąstymai ir tiek. Tas saugos mechanizmas ES laisvėje palieka kultūras ir multikultūriškumą be tradicijų ir tąsos. Lietuviai, patekę į britų metropolijas, blogesnėje padėtyje nei prancūzai, kuriems nutautėjimo pavojus negresia. Ar katalikai galvoja, kad jiems niekas negresia ar kad jų neįmanoma asimiliuoti? Niekas nemaitina kalbų pakirstomis šaknimis. Lietuvių kalba pasirodo it egzotinis archaizmas. Kosmopolitizacijos sąlygomis lietuvių kalbą išlaikė keli inteligentai ir būrelis gydytojų. Miestų kultūroje lietuvių kalba atrodo kaip prastuomenės kalba. Ne tokia kaip vivo per lei ar adagio. Kalba „deriovnia“, bet dabar ir kaimo etniniuose miestuose nėra. Nelinčiuojama žmonių sveikata su politika. Kėdainio lietuviškos kultūros salelės. Prarastas kaimas, rate, pour les deracinees. Petro Repšio laikai Kauno Meno mokyklos maišto laikais. Lietuvių elitas dar bendravo su prancūzų intelektualais. Dichavičius, Leonavičius su nutrūkusiomis tradicijomis. Patologizuotas genialumas, Jasperso ekskliuzyvinė padėtis. Repšys, kuriantis meditacijose. S. Gedos superfigūra, degradavę hipiai Vienožinskio mokykloje. Maskvos archyvai ir itališki beverčiai foliantai. Gimbutienės, Greimo nektaro asilai, Truikio dievai ir žmonės. Dobužinskio ir Rakauskaitės laikai. Vydūno dvasinė malda susitelkti kūrybai. Filosofų namai - Dievo namai. Operos solistų gyvenimai su jų biografijų sintezėmis Paryžiuje – giluminės egzistencinės rytietiškos išstojusiųjų linijos. Sovietinė ir dekonstrucionistinė orientalistika, dievas ir egzistencializmas, tai kas buvo, kas bus. 15, 20, 30 metų vizija į priekį. Kaip pats Dievas atskleidžia savo tautą. Vido Dusevičiaus aptartas germaniškas vitalizmas, Ortegos y Gasseto organonas, lyginant su sartriškuoju, lenkų, lietuvių universitetai. Kaip kartu su lietuvių kalba paleistas teisėsauginis mechanizmas...
Atgal
