Įvykiai
Minaičiai. Tikroji istorija pamažu atsiveria
LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16-osios Deklaracija
Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė
1949 m. vasario 2-22 dienomis į Radviliškio rajone vyko vyriausių Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Jo metu buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS), sudaryta LLKS vadovybė, apibrėžta sąjūdžio politinė programa, numatyta ginkluotojo pasipriešinimo taktika ir strategija, sąjūdžio politinė, ideologinė, organizacinė veikla, sukurtas LLKS statutas.
Vasario 16-ąją buvo pasirašyta Deklaracija, kuri įteisino LLKS kaip visuotinio organizuoto ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą įtvirtino kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje. Signatarai pasisakė už tai, kad, atkūrus Nepriklausomybę, Lietuva būtų demokratinė respublika, už tai, kad suvereninė Lietuvos valdžia priklausytų tautai, už laisvus, visuotinius, demokratinius, lygius ir slaptus rinkimus į Seimą. Deklaracijoje atsispindėjo politinė išmintis, valstybinis brandumas, nepalaužiamas tikėjimas laisvos Lietuvos ateitimi, kilnus įsipareigojimas laisvės ir demokratijos vertybėms.
LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16-osios Deklaracijos signatarai
Deklaraciją pasirašė aštuoni signatarai: LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas ir LLKS Tarybos nariai: Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gružas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronius Liesis-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Petras Bartus-Žadgaila. Nė vienas jų nesulaukė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Kiekvieno jų gyvenimo istorija yra apsisprendimo, prisiimtos atsakomybės už visos Lietuvos likimą, pilietiškumo ir patriotiškumo pavyzdys.
Memorialas
Sovietmečiu apie partizanų suvažiavimą ir LLKS Tarybos Deklaraciją informacija buvo stropiai slepiama. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, Seimas, įvertindamas LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui, 1999 m. sausio 12 d. priėmė įstatymą dėl Lietuvos laisvės kovo sąjūdžio Tarybos 1949 m vasario 16 d. Deklaracijos, kuriuo šiam dokumentui buvo suteiktas Lietuvos valstybės teisės akto statusas.
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, Sajų Sodyba Balandiškio kaime ir Miknių sodyba Mėnaičių kaime, kur 1949-aisiais vyko partizanų vadų suvažiavimas, didesnio dėmesio susilaukė tik pastaraisiais metais. Mėnaičių kaime esančio bunkerio, klėties ir paminklo atstatymo darbai buvo pradėti 2010 m. pavasarį. Memorialo įkūrimo iniciatoriai – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Radviliškio rajono savivaldybė ir LLKS.
Lietuvos kariuomenės dienos išvakarėse, lapkričio 22 d., Mėnaičių kaime Radviliškio rajone buvo atidengtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16-osios Deklaracijos paskelbimui skirtas memorialas. Pagerbti Deklaracijos signatarų atminimo atvyko LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, Europos Parlamento narys profesorius Vytautas Landsbergis, Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Arvydas Pocius, signataro Adolfo Ramanausko-Vanago dukra, Seimo narė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, Atkurto LLKS tarybos pirmininkas Jonas Čeponis, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė, Radviliškio rajono savivaldybės meras Antanas Čeponis, užsienio ambasadų atstovai, kiti svečiai. Renginyje taip pat dalyvavo Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopa, Lietuvos karinių oro pajėgų orkestras, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos choras „Kariūnas“.
Pateikiame signataro Adolfo Ramanausko-Vanago dukters, Seimo narės Auksutės Ramanauskaitės-Skokauskienės memorialo atidengimo iškilmėse pasakytą kalbą:
„Jūsų ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, garbingieji renginio svečiai, kariškiai, visi brangūs geros valios žmonės,
Man labai malonu sveikinti Jus artėjančios Lietuvos kariuomenės dienos proga čia, šioje nepaprastoje vietoje, kur sovietmečiu, daugiau nei prieš šešiasdešimt metų buvo susirinkę vyriausi Lietuvos partizanų vadai – Lietuvos kariai, – kur buvo pasirašytas istorinis dokumentas – 1949 m. LLKS Tarybos Deklaracija. Vienas šios Deklaracijos rengėjų-signatarų yra mano tėvelis, Pietų Lietuvos srities partizanų vadas, šiame suvažiavime tapęs pirmuoju LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotoju, o vėliau ėjęs ir pirmininko pareigas.
Artėjant suvažiavimui, Adolfas Ramanauskas kaip vadas jau turėjo daug partizaninio karo patirties – ketverius metus visa savo esybe buvo atsidavęs laisvės kovai. Kartu su juo to paties tikslo – laisvės Lietuvai – siekė ir partizanė, jo žmona, besilaukianti naujos gyvybės, kuriai buvo lemta išlikti ir šiandien stovėti prieš jus.
Partizanai. Kokie jie buvo žmonės?.. Nepaprasti savo pareigos Tėvynei supratimu ir jos realizavimu, gyvenimo vertės suvokimu. Paprasti, švelniais jausmais šeimoms, mylimosioms, paliktiems artimiesiems, meile Tėvynei, meile Dievui.
Didžiulė meilės jėga – meilės žmogui, Tėvynei, Dievui. Ji davė stiprybės kovose prieš okupantų gausybę ir prieš mūsų tautos parsidavėlius, kurie niokojo visa, kas lietuvių tautai kilnu ir šventa, trypė mūsų vertybes, žudė ir trėmė nekaltus žmones.
Laisvės kovotojai, pasirinkę viltį, pasiryžimą ir narsą, ėjo į žūtbūtinę kovą, tvirtai tikėdami, kad Lietuva bus laisva. Kad bus laisva, jeigu jie patys ir nesulauks jos laisvės. Dauguma jų ir nesulaukė. Nesulaukė jos nė vienas 1949–ųjų Deklaracijos signatarų. Sulaukėme mes. Sulaukiau aš, vieno iš signatarų dukra, praėjusi tą juodų audrų kelią, kurį man, partizanų vaikui, sovietmety lėmė likimas.
Džiaugiuosi, kad Lietuva laisva, kad sovietmety klastota laisvės kovų istorija atsiveria tiesa, kad šiandieną čia kartu su mumis laisvos Lietuvos Respublikos prezidentė, aukščiausi mūsų valstybės vadovai, kad šį renginį transliuoja Lietuvos nacionalinė televizija. Džiaugiuosi, kad ši istorinė vieta tampa žinoma, gražiai tvarkoma, kad sodybos šeimininkų dukra, radusi partizanų dokumentus, manimi pasitikėjo ir perdavė juos saugoti, kad sulaukiau tokio laiko, kai galėjau juos patikimai atiduoti valstybiniam saugojimui. Džiaugiuosi, kad tie dokumentai, ano laiko liudininkai, partizanų žodžiais tariant „kai širdis vien Tėvyne gyveno“, būtinai ras vietos ir čia rengiamame muziejuje, kur juos galės pamatyti daugybė žmonių.
Baigdama norėčiau perskaityti žuvusio laisvės kovotojo, partizano, kunigo Justino Lelešiaus-Grafo tragiškais partizaninio karo metais užrašytus žodžius: „Praslinks kiek laiko, jūsų, gyvųjų, širdys bus kupinos džiaugsmo, juokas netilps lūpose ir džiugins jūsų ausis švelniausi muzikos garsai... Jūs užmiršite mus, bet mes, žūstantieji, jūsų prašome: mylėkite Tėvynę taip, kaip mes mylėjome. Neapvilkite mūsų.“ Tuo prašymu noriu ir baigti. Ačiū.“
Atgal
