Įvykiai
05 08. Docentui daktarui Liubomirui Viktorui Žeimantui - 85 metai!
Ipolitas Skridla. Nuotraukos iš šeimos albumo
Šį pavasarį žurnalistikos patriarchui docentui daktarui Liubomirui Viktorui Žeimantui sukako 85 metai. Šią gražią sukaktį jubiliatas pasitinka kūrybiniuose ieškojimuose, prie naujos knygos rankraščio.
Liubomiras Viktoras Žeimantas gimė Dzūkijoje, tuometinės Seinų apskrities (dabar Lazdijų rajono) Dumblių kaime. Augo Vilniuje ir mokėsi Vilniaus pirmojoje berniukų gimnazijoje.
Anksti pradėjo dirbti. Pirmas nuolatinis darbas - Mokslų akademijos centrinėje bibliotekoje. Čia dirbdamas baigė vidurinę mokyklą, pradėjo studijuoti Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete bibliotekininkystę. Tačiau iš antrojo kurso buvo pašalintas, nes dėl darbo turėjo praleidinėti karinius užsiėmimus ir todėl „prasikalto" tuomet dar Vilniaus universitete veikusiai karinei katedrai, kuri jautėsi, ypač studentų - vyrų atžvilgiu, net visagalė.
Vėliau buvo studijos Maskvoje. Apie tai jubiliatas prisimena: „Kartą „Komjaunimo tiesos" (dabar “Lietuvos rytas”) darbuotojo paragintas parašiau straipsnį. Atrodo, įtikau. Į mane atkreipė dėmesį. Vėliau susilaukiau pasiūlymo pasimokyti žurnalistikos Centrinėje komjaunimo mokykloje Maskvoje. Baigus ją, buvau paskirtas į „Komjaunimo tiesą", kur mane, miesto vaiką, tuometinis laikraščio redaktorius Albertas Laurinčiukas atidavė į valstiečių jaunimo skyriaus vedėjo Jokūbo Kaminsko globą".
Šiame jaunimo laikraštyje L. V. Žeimantui sekėsi. Jis greitai tapo skyriaus vedėju, vėliau - laikraščio redaktoriaus pavaduotoju. Šis nuoseklus kopimas karjeros laiptais buvo lydimas neakivaizdinių aukštųjų žurnalistikos studijų, kurias jis baigė 1965 metais.
„Komjaunimo tiesa" buvo jaunimo laikraštis, kuriame stengtasi darbuotojus turėti jaunatviško amžiaus. „Senių" dėl amžiaus nieks ypatingai negujo lauk, bet po truputį spaudė žvalgytis į suaugusių leidinius. Aukštojo mokslo diplomas ir ilgoka, nuo 1955 m. darbo praktika redakcijoje leido Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedrai juo susidomėti ir 1967 metais pasiūlyti L. V. Žeimantui katedros asistento darbą. Šioje katedroje jis išdirbo daugiau kaip dvidešimt metų. 1971 m. apgynė disertaciją, 1973 m. tapo docentu, 1975-1984 m. buvo Žurnalistikos katedros vedėjas. 1971–1976 m. dar antraeilėse pareigose dirbo ir VU Istorijos fakulteto prodekanu. 1979 metais jam suteikiamas Lietuvos nusipelniusio žurnalisto vardas. Kaip žurnalistikos teoretikas, paskelbė straipsnių žurnalistikos istorijos ir teorijos temomis, buvo tęstinio “Žurnalistikos”almanacho redakcinės kolegijos narys. Jis aktyviai dalyvavo visuose žurnalistų renginiuose, buvo laukiamas ir mėgiamas žurnalistų. Maloniai šiltu žodžiu apie Libomirą Žeimantą atsiliepia bendradarbiai ir buvę jo studentai.
Liubomirui Viktorui Žeimantui (sėdi centre) – 85-eri. Kolegų ir draugų būryje
Vėliau jį vėl paviliojo praktinė žurnalistika. 1987-1992 m. jis buvo žurnalo „Lietuvos ūkis" vyr. redaktoriumi. Tuomet man, kaip Lietuvos laikraščių ir žurnalų susivienijimo “Periodika” direktoriui, teko daug bendrauti su sukaktuvininku. Jis buvo iniciatyvus, naujovių ieškantis redaktorius. Su malonumu pritariau jo idėjai žurnalą leisti ir anglų kalba.
1992 metais, jau būdamas pensininkas, dirbo leidybos redakciniame centre „Lietuvos auto." 1993 m. buvo pakviestas atkurti „Geležinkelininko" laikraštį, kurio vyriausiuoju redaktoriumi išdirbo iki 1996 m., kol jau visiškai išėjo į užtarnautą tikrą pensiją.
L. V. Žeimantas, dirbdamas „Geležinkelininke", susidomėjo geležinkeliais. Išleido kelias solidžias knygas, skirtas Lietuvos geležinkelių istorijai - „Lietuvos geležinkeliai. Nepriklausomo darbo dešimtmetis: 1991-2001" (2001), „Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelis" (2003) ir „Liepojos-Romnų geležinkelis" (2005).
Sukaktuvininkas savo jubiliejų pasitiko užbaigęs dviejų tomų knygą „Nepriklausomos Lietuvos geležinkeliai 1919-1940", toliau tyrinėja Lietuvos geležinkelių istoriją ir visuose Lietuvos kampeliuose turėdamas daug mokinių, dabartinių žurnalistų. Palinkėkime jam tvirtos sveikatos, neišsenkančios kūrybinės energijos ir laimės gyvenime.
Atgal
