Įvykiai
02 02. Nacionalsocializmo aukų pagerbimas ir pilietiškumo ugdymo pamokos
Irena Tumavičiūtė
1945 m. sausio 27 d. Pirmojo ukrainiečių fronto kariai išvadavo Osvencimo (Aušvico) koncentracijos stovyklas. Nuo 1996 m. tuomečio Vokietijos federalinio kanclerio Romano Herzogo pasiūlymu sausio 27-oji yra nacionalsocializmo aukų atminimo diena. Vyksta renginiai, skirti visų nacionalsocialistinio režimo aukų atminimui: žydų, romų, krikščionių, neįgaliųjų, gėjų, politinių priešų, antinacinio pasipriešinimo dalyvių, mokslininkų, menininkų, žurnalistų, išvežtųjų į priverčiamojo darbo stovyklas, karo belaisvių ir dezertyrų.
Vokietijos Bundestage ir didesniuose miestuose sausio 27 d. kasmet vyksta iškilmingi minėjimai. Kalba buvusių kalinių atstovai – rusai, romai, lenkai. Šiemet pagrindinį pranešimą skaitė žydų kilmės mokslininkė Ruth Kliuger (Klüger). Minėjime dalyvavo Lenkijos ir Prancūzijos jaunimo atstovai. Prieš minėjimą Bundestago pirmininkas Norbertas Lammertas atidarė parodą, skirtą dirbusiems priverstinį darbą įvairiose nacionalsocialistinės Vokietijos kaimiškose vietovėse.
1958 m. sukurtas Fritzo Cremerio paminklas, skirtas Buchenvaldo konclagerio kalinių pasipriešinimui atminti. Šiame lageryje nuo 1937 m. liepos mėn. iki 1945 m. balandžio kalėjo 260 tūkstančių Vokietijos ir daugelio Europos šalių žmonės. Išvadavimo nesulaukė apie 56 tūkstančiai kalinių. Sovietams okupavus Tiuringiją, jame buvo įrengtas NKVD, nuo 1946 m. MVD pavaldus sovietų speclageris Nr. 2, kuriame buvo įkalinami Vokietijos sovietinėje okupacinėje zonoje suimti politiniai kaliniai. Veikė iki 1950 metų. Žuvo ar buvo nukankinti 7000
Daugelyje Vokietijos mokyklų sausio 27 d. buvo apibendrinti nacionalsocializmo aukoms atminti rengtų projektų rezultatai. Į projektus įtraukiamos ir aktualios tautų savitarpio supratimo, pakantumo kitaip mąstantiems temos. Krenta į akis tai, kad istorinis atminimas siejamas su aktualiomis temomis, naujausiais įvykiais.
Pateikiame keletą iš daugybės Vokietijos žiniasklaidoje paminėtų iniciatyvų.
Kiolne (Köln)pagrindiniai renginiai vyko Karalienės Luizės pedagogikos centre. Jo iniciatyva 14 mokyklų mokiniai supažindino su praėjusiais metais atliktais darbais, skirtais nacionalsocializmo aukoms atminti. Projekte dalyvavo skirtingų amžiaus grupių vaikai.
16-metis gimnazistas Robinas Thomas pateikė darbą apie keturių buvusių savo gimnazijos mokinių likimus. Kitos mokyklos moksleivių teatras skaudžia tema prabilo satyros forma. Į inscenizaciją įtraukti ir lytiniai užpuolimai, aptemdę Naujųjų metų sutiktuves Kiolne, satyros forma suskambo ir žinomas merės Henrietės Reker (Henriette Reker) patarimas dideliuose susibūrimuose stengtis būti „ištiestos rankos atstumu“ nuo nepažįstamųjų. (Mūsų skaitytojams priminsime, jog 2015 m. spalio 17 d. Henrietė Reker dėl pabėgėliams palankios jos vykdomos politikos 44 metų neonacio buvo sužeista peiliu. Rinkimai vyko kitą dieną, moteris gulėjo dirbtinės komos būsenos, bet miestiečiai balsų daugumai ją vis dėlto išrinko mere – I.T.).
Vienos gimnazistės nuomone, pamokose ir ruošiantis šiam renginiui buvo labai daug diskutuota aktualiomis temomis, bet prezentacijoje to beveik neliko.
Pastato vestibiulyje ir nacionalsocializmo dokumentacijos centre buvo surengta dailės paroda, kurioje eksponuojami moksleivių kūriniai.
Kiolno vicemeras dr. Ralfas Heinenas sveikinimo žodyje kalbėjo apie šio minėjimo ir renginių ypatingumą, pabrėždamas, jog yra temų, kurios gali paveikti sielą tik įvairiausiomis formomis jas gvildenant: „Svarbiausias dalykas yra širdis, o ji mokosi per patirtį .
Brėmenerenginiai – paskaitos, parodos ir diskusijos, – skirti nacionalsocializmo aukoms atminti, vyko nuo sausio 13-osios. Sausio 27-ąją Bremeno rotušėje vykusiame minėjime mokiniai skaitė nacionalsocialistų nužudytų bremeniečių pavardes.
Reino krašto – Pfalco žemėsparlamentas minėjimą surengė Alzey mieste. Šiame mieste veikusi garsi psichiatrinė ligoninė nuo 1939 m. buvo dalis nacionalsocialistų naikinimo mašinerijos. Joje buvo žudomi pacientai, kurie pagal iškrypėlišką nacionalsocialistinės diktatūros pasaulėžiūrą Vokietijos visuomenei neturėjo jokios vertės.
Pagerbdama nacionalsocializmo aukas, žemės ministrė pirmininkė Malu Dreyer priminė daugiau kaip 500 pacientų iš Alzey, kuriuos šioje ligoninėje nužudė naciai. Ministrė pirmininkė pabrėžė, jog nacionalsocializmo aukos turi teisę į tai, kad mes jų nepamirštume. Aušvico koncentracijos stovyklos išvadavimas yra tinkama data prisiminti visas aukas.
Politikės nuomone, atminimo kultūros puoselėjimas yra įpareigojimas visuomenei ir politikams. Tas įpareigojimas taip pat reiškia, kad reikia demaskuoti dešiniuosius populistus bei užkirsti kelią rasizmui ir dešiniųjų smurtavimui.
„Apie visuomenės kokybę galima spręsti iš to, kaip oriai ji elgiasi su silpniausiais bendrapiliečiais, su ligoniais ir invalidais, taip pat su tais, kurie pas mus atbėga nuo karo. Ne be pagrindo pirmojoje mūsų konstitucijos pastraipoje kalbama apie žmogaus orumo neliečiamybę ir apsaugą“, – kalbėjo Malu Dreyer.
Minėjime grojo Markus Štokhauzenas (Stockhausen), kurio psichine liga sirgusi močiutė buvo nužudyta Hadamaro psichiatrinėje ligonėje (psichiškai neįgalių ligonių naikinimo skyrius pagal eutanazijos programą joje veikė nuo 1941 m. sausio iki 1945 m. kovo mėn.). Muzikantas savo močiutės nėra matęs.
Po pietų parlamente vyko diskusijos dešiniojo ekstremizmo ir pabėgėlių politikos klausimais.
Nacionalsocializmo aukos perspėja dėl dabarties
Ir nedideliuose miestuose vyko minėjimai. Kai kuriuose iš jų buvo reiškiamas susirūpinimas dėl visuomenėje stiprėjančių neapykantos, agresyvumo ir smurto apraiškų.
Bensheimo rajono ugdymo ir mokslo profsąjungos pirmininkas Tony Švarcas ( Schwarz) teigė, jog kai kurie dienraščiai spartina šį procesą – užuot paaiškinę priežastis, jie labiau linkę aprašinėti pasipiktinimo apraiškas. Pykčiui reikia nuleisti garą, o atpirkimo ožiais visada tampa silpnesnieji. Kalbėjusieji buvo vieningos nuomonės, jog veiklos erdvės negalima užleisti dvasiniams kurstytojams, „tai – mūsų skola nacionalsocializmo aukoms“. Stengiantis užkirsti kelią dešiniųjų stiprėjimui, būtina nacionalsocializmo aukų pagerbimo diena.
Nedideliame Friedrichshafeno mieste prie paminklo nacionalsocializmo aukoms kunigas Joachimas Kriogeris (Kröger) perskaitė pareiškimą, kurį pasirašė miesto bažnyčių, visuomeninių organizacijų, savivaldybės partijų atstovai. Jame raginama drąsiai pasisakyti prieš smurtą ir ekstremizmą ir taip pat drąsiai ginti demokratiją. Pareiškime primenamas nacionalsocialistinis režimas, milijonus žmonių privertęs bėgti iš Tėvynės. Mero Andreas Brando kalboje pabrėžiama, jog panašiai kaip ir aniems pabėgėliams šiandienos pabėgėliams reikia pagalbos ir solidarumo karo nepaliestose ar kare nedalyvaujančiose valstybėse.
Pareiškime politikai raginami dėti pastangas, kad Sirijoje ir Irake būtų nutraukti karo veiksmai ir sustabdyta fanatiškų ir žmogų niekinančių „Islamo valstybės“ šalininkų įtaka.
Minėjimas baigėsi bendra malda ir jaunimo muzikos mokyklos pučiamųjų ansamblio atliekamu kūriniu. Jaunimo taryba visus pavaišino karšta arbata.
Nedideliame Pareinės mieste Špajer (Speyer) minėjimą rengė bažnyčių, mokyklų, demokratinių partijų atstovai. Sinagogos bendruomenės salėje buvo prisiminti ir Pfalco regiono dukros ir sūnūs, žuvę 1933-1945 metais. Trijų gimnazijų atstovai uždegė žvakes, pagerbdami nužudytų, nukankintų, paniekintų pasipriešinimo dalyvių, profsąjungų veikėjų, pacifistų, neįgaliųjų, gėjų, menininkų, žydų, romų atminimą.
Čia minėjimas taip pat buvo susietas su aktualiais įvykiais – praėjusiais metais į pabėgėlių centrus buvo pasikėsinta triskart daugiau nei 2014 metais.
Getingene (Göttingen) renginių, skirtų nacionalsocializmo aukų atminimui, ciklą užbaigė pėsčiųjų ekskursija „Pasipriešinimas, rezistencija ir persekiojimas Getingene“. Nepaisant darganoto oro, atėjo apie 40 žmonių. Ekskursijos dalyviai aplankė vietas, susijusias su represijomis, vykdytomis nuo 1933 metų. Jų aukos buvo socialdemokratai, profsąjungų lyderiai, komunistai ir kitų kairiųjų jėgų atstovai ir pasipriešinimo dalyviai. Sustota ir prie namo, kuriame dirbo atvežtieji priverstiniams darbams. Prie buvusio kalėjimo pastato klausytojai sužinojo apie geležinkelininkų antinacinio pasipriešinimo tinklą, apie Jehovos liudytojų pasipriešinimą.
Detmolde, kuriame paskutiniuosius gyvenimo metus kaip pabėgėlis praleido ir mūsų patriarchas Vydūnas, vienos vidurinės mokyklos mokiniai sausio 27-ąją suvaidino spektaklį apie Sofi (Sophie) ir Hansą Šolius (Scholl), kurių vardu pavadinta jų mokykla. Brolis ir sesuo Šoliai, pasipriešinimo organizacijos „Baltoji rožė“ nariai, „už Tėvynės išdavimą“ buvo nuteisti mirties bausme nukirsdinant.
Mokyklos direktorius Kristofas Trapė (Christoph Trappe) sveikinimo kalboje pažymėjo, jog šiuo spektakliu siekiama parodyti, kad 1933 – 1945 m. egzistavo ne tik akla apolitiška masė. Iš praeities reikia mokytis. Atkreipdamas dėmesį į aktualią politinę padėtį ir jo vadovaujamos mokyklos specifiką – mokykloje mokosi vaikai iš 50 valstybių, – direktorius kalbėjo: „Demokratija taip pat reiškia bendrai formuoti visuomenę ir kartu sugyventi, ir taip, kad visiems būtų gerai“.
Minėjimo pabaigoje mokiniai įvairiomis kalbomis ištarė pageidavimus apie nuomonių laisvę, toleranciją ir drąsą. Suskambo dainos įvairiomis kalbomis.
Tai tik žiupsnelis įspūdžių, kaip Vokietijoje buvo pagerbtos nacionalsocializmo aukos.
Ar nereikėtų pasekti Vokietijos pavyzdžiu ir kasmet pagerbti visų nacionalsocializmo aukų Lietuvos žemėje atminimą.Prie straipsnio pradžioje minėtųjų aukų grupių, atsižvelgiant į Lietuvos specifiką, reikėtų dar priskirti nacių nužudytuosius žydų gelbėtojus, taip pat Henriko Zimano banditų apiplėštus ūkininkus, kurie nebegalėjo pristatyti prievolių ir už tai buvo sušaudyti.
Atgal
