Įvykiai
09 18. Paminėtas Jūrės miestelio 100-metis
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Rugpjūčio 22 d. vyko Jūrės miestelio 100-mečio skirti renginiai prasidėję Šv. Mišiomis Jūrės Dievo Gailestingumo koplyčioje, beje ir pati koplyčia minėjo 10-tį metų, kaip buvo pašventinti jos pamatai. Toliau šventę pratęsta prie Geležinkelio stoties, vėliau – nukeliauta į bendruomenės namus. Renginys užbaigtas literatūriniais – muzikiniais numeriais ir brangiai kainuojančiais fejerverkais miestelio stadione.
Būtina pastebėti, kad iš oficialiųjų asmenų – vienintelis Europos Parlamento narys Rolandas Paksas atsiuntė sveikinimą, kuriame Jūrės miesteliui dėkojo už moralinių vertybių puoselėjimą bei diegimą jaunajai kartai, kuri yra ateities valstybės pagrindas. Deja tiek Seimo nariai, tiek savivaldybės pirmieji asmenys neparodė dėmesio – vasara atostogų metas.
Šv. Mišios
Šv. Mišias Dievo Gailestingumo koplyčioje aukojo trys kunigai: Kazlų Rūdos bažnyčios klebonas teol. lic. Renaldas Janušauskas (jis pasakė pamokslą), kun. Ignas Plioraitis iš Marijampolės ir koplyčią aptarnaujantis Veiverių Šv. Liudviko bažnyčios klebonas kun. Kęstutis Vosylius. Melstasi už gyvuosius ir Amžinybėn išėjusius jūriečius, už čia palaidotus rusų ir vokiečių karius, kitų tautų belaisvius, žuvusius per abu Pasaulinius karus, už visus, susirinkusius į Jūrės jubiliejinę šventę.
Deja, tenka apgailestauti, kad renginio organizatoriai nepaliudijo didesnės pagarbos Pirmajame pasauliniame kare žuvusiems kariams – kapinėse neauga jokia gėlytė, nebuvo ir nuneštų gėlių, nebuvo netgi pakviesti atvykusieji bei vietiniai aplankyti kapines ir bendrai pasimelsti.
Prie kryžiaus, kurį pašventinus prasidėjo Koplyčios statyba. Iš kairės: prof. Juozas Banionis, Dievo Gailestingumo koplyčios zakristijonas Algis Juronis, kun. Ignas Plioraitis ir doc. dr. Irena Ramaneckienė. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės albumo
Prie Jūrės geležinkelio stoties kalbėjo pirmoji geležinkelio stoties budėtoja Valda Stanevičienė, jautriai perskaičiusi savo poezijos posmų, skirtų Jūrės geležinkeliui. V. Stanevičienė jūriečiams gerai žinoma ir vadinama „sava poete“. Kalbėjo ir buvusi geležinkelio stoties viršininkė latvė Dzidra Sergūna, kuriai dirbant Jūrės geležinkelio stotis buvo pripažinta geriausiai besitvarkančia visoje Vilniaus apygardoje.
2002 m. Jūrės geležinkelio stoties gyvenvietei suteikus miestelio statusą, 2008 m. lapkričio 19 d. LR Prezidentas Valdas Adamkus dekretu patvirtino miestelio herbą (autorius Arvydas Každailis). Tai sidabriniame lauke išdidžiai stovintis juodas ožys, tarp kurio ragų raudonas jurgino žiedas ilgu žaliu kotu su keliais lapeliais. Reikia pažymėti, kad pagrindinis herbo idėjos skatintojas – jūrietis, LEU prof. istorikas Juozas Banionis.
Prisiminus geležinkelio stoties istoriją, šventės dalyviai keliavo į Jūrės kultūros namus – laisvalaikio salę.
Trečioji šventės dalis
Kultūros namų perpildytoje salėje (daug kam teko ramstyti pasienius ar stovėti tarpduryje) išklausyti du pranešimai: prof. Juozas Banionis kalbėjo apie Jūrės miestelio istoriją, o dr. Aldona Vasiliauskienė supažindino su Jūrės šventovės istorija, tačiau svarbiausią dėmesį skyrė svarbiausiam šio miestelio žmogui, daug nuveikusiam, kad atsirastų ir Dievo Gailestingumo koplyčia, kad senoji, istorinę vertę turinti geležinkelio stotis nebūtų paversta naujais UAB-ais – jo atliktų darbų nebesuskaičiuoti.
Jūrės miestelio istorija
Prof. J. Banionis savo pranešimą iliustravo žemėlapiais, nuotraukomis, archyviniais dokumentais, liudininkų prisiminimais. Šventės dalyviai įdėmiai klausė įtaigaus profesoriaus balso, aiškinančio ir papildančio demonstruojamas nuotraukas. Kruopščiai surinktos ir moksliškai išdėstytos nuotraukos, buvo visiems prieinamos: visi atidžiai žiūrėjo ieškodami savęs ar pažįstamų, buvusių ar ir dabar esamų pastatų.
Profesorius Jūrės miestelio istoriją pradėjo nuo rytiniame miestelio pakraštyje esančių kapinių. Jose po 1915 m. liepos–rugpjūčio mėn. vykusių žiaurių kautynių palaidota per 80 abiejų pusių – Vokietijos ir Rusijos armijų žinomų ir nežinomų karių. Pagarbą žuvusiems liudija nuožulnūs betoniniai kryželiai, ir profesoriaus iniciatyva aptvertos kapinės (pastarąjį faktą mokslininkas nutylėjo).
Jūrės Dievo Gailestingumo šventovėje miestelio 100-mečio jubiliejui aukojamos šv. Mišios. Iš kairės: kun. Kęstutis Vosylius, kun. teol. lic. Renaldas Janušauskas, kun. Ignas Plioraitis
Prie caro laikais nutiesto Kauno – Virbalio geležinkelio vokiečiai 1915 m. steigė lentpjūves, kuriuose įdarbindavo karo belaisvius, uždarytus lageryje netoli Papilvio kaimo, o traukinių stotelė buvo pavadinta Papilvio vardu. Antrojo dešimtmečio pabaigoje vietovė pervadinta Jūrės (tai gerokai nutolęs kaimas ir to paties pavadinimo upelis) geležinkelio stotimi. Jūrė buvo vadinta Jūrės miesteliu, Jūrės geležinkelio stotimi, Jūrės gyvenviete, Jūrės kaimu, Jūrės geležinkelio stoties kaimu.
Kapinės ir lentpjūvė –Jūrės pradžia – 1915 metai.
Mokslininkui – pedagogui itin aktuali jaunimo ugdymo tema – kaip pasiruošę jie ateina į aukštąsias mokyklas. O kas bus ateityje su Jūrės jaunimu, nebeturinčiu čia vietoje jokios savos mokyklos, netgi buvusių patalpų. Juk miestelio augimą, kaip teigė prelegentas prof. J. Banionis, liudija mokykla. Pradžios mokykla įsteigta 1925 m. buvusiame karo belaisvių, vėliau perkelta į miškininkams priklausiusį baraką, o 1931 m. Marijampolės apskrities rūpesčiu pastatyta nauja dviaukštė mokykla. Ji augo ir plėtėsi: 1971 m. tapo septynmete, dar vėliau – aštuonmete. Tada mokyta net keturiuose pastatuose, o atėjus nepriklausomybei 1991 m. pradinės mokyklos pastatas parduotas už vieną litą (iškaba paslėpta ir išsaugota istorijai), mokykla įkurdinta „alytnamyje“, o 2011 m. Jūrėje uždaryta mokykla. Profesorius rodė ašarą spaudžiančią nuotrauką – pulkelį mokinių (galėjo būti iki 10, kitaip būtų nesankcionuotas mitingas) susirinkusių prie Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos pastato su plakatais, prašančiais neuždaryti mokyklos. Bet jų niekas neklausė ir nenorėjo girdėti. Nuo mokyklos nukabinta net Lietuvos vėliava, likosi viena iškaba, o mokiniai suvaryti į seniai užsakytą geltonąjį autobusiuką...
Ekrane buvo rodomos ir kitos žmonių gerovei tarnavusios įstaigos, kurios pastaruoju metu viena po kitos buvo uždarytos. Profesorius šiuos vaizdus komentavo su graudžiu virpuliu.
Mokslininkas J. Banionis su širdies skausmu kalbėjo „Jūrėje mokyklos nėra. Greit liks tik viena koplyčia, nes jos neparduosi kaip kadaise mokyklos už vieną litą, dabar eurą... Vietovės, kur nėra žmogaus gyvenimui reikalingų švietimo, kultūros ir kitų kasdieninėms reikmėms būtinų institucijų, pasmerktos degradavimui“.
Dievo Gailestingumo šventovė Jūrėje
Dr. Aldona Vasiliauskienė, vartydama spirale įrištą rankraštinio darbo 167 psl. variantą „Jūrė: miestelio kūrimo istorija“, apgailestavo, kad vis tik neįgyvendinta leidinio sudarytojo Juozo Banionio ir straipsnius rašiusiųjų (prof. J. Banionis, dr. A. Vasiliauskienė, G. Narbutienė ir V. Raulynaitienė) bei daugelio jūriečių, aukojusių senąsias fotografijas, pasakojusių atsiminimus, svajonė – miestelio 100-mečio jubiliejui išvysti knygą, nes medžiaga buvo pilnai parengta ir laiku pateikta. Juk ženkliai didesnius jubiliejus švenčiantys ne miesteliai – bažnytkaimiai, o miestai, neturi leidinių, tad Jūrė būtų galėjusi pasididžiuoti. Šiuo atveju prof. J. Banionis gebėjo sutelkti žmones, pasiaukojančiai dirbusius ir norėta, kad į tą pasiaukojimą būtų atsiliepta ir atsakingų už leidinį asmenų pasiaukojimu. Dr. A. Vasiliauskienė vylėsi, kad į tai atkreips dėmesį Kazlų Rūdos savivaldybės administracija ir suras lėšų ne tik knygos leidybai, bet ir autorių paskatinimui – jų honorarams.
Dr. A. Vasiliauskienė, papasakojusi apie ilgas, ne vienus metus užsitęsusias mokslininko Juozo Banionio darbo dienas archyvuose, ieškant 1937 m. rugsėjo 28 d. Kazlų (taip tuomet vadintas oficialiai, trumpinimo sumetimais Kazlų Rūdos administracinis vienetas) valsčiaus tarybos posėdžio, kuriame nutarta patenkinti Jūrės stoties 23 šaulių būrio raštą – prašymą buvusios turgavietės aikštės rytinėje dalyje, skirti 35 arų žemės sklypą Jūrės šaulių įgulos bažnyčios statybai. Tuomet, gavus dokumentus, buvo pradėtos kaupti statybinės medžiagos, tačiau statybą nutraukė karai ir okupacijos... O sovietmečiu, kad ta bažnyčiai skirta žemė nebūtų panaudota ir išdalinta sklypais, jūriečiai 1985 m. įveisė pušynėlį – parką.
Ir tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę jūriečiai vėl pradėjo svajoti apie bažnyčią. Mokslininkas J. Banionis 1997 m. sausio 15 d. laišku kreipėsi į Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Vargdienių seserų vienuolyną Putname (JAV), kviesdamas Jūrėje buvusiose pradinės mokyklos pastate įsikurti seseris vienuoles, prašydamas patarimų ir paramos.
Seserys, negalėdamos padėti materialiai, jūriečių troškimą turėti savo šventovę, palaikė maldoje. Prof. J. Banionis sako: „Reikia pasidžiaugti, kad seserų vienuolių malda lydėjo sėkmingas dokumentų paieškas, lėšų telkimą ir pačią koplyčios statybą“
Tik 2000 m. Lietuvos valstybės centriniame archyve buvo surastas minėtas valsčiaus posėdžio protokolas.
Čia 1915 m. Pirmajame pasauliniame kare vokiečiai palaidojo žuvusius vokiečius ir savo priešus – rusus
Turint dokumentus, 2001 metais Kazlų Rūdos parapijos klebonas Tadas Vallianas (Tadeus Vallian), padedant Savivaldybės tarybai ir ypač tuometiniam savivaldybės merui Valdui Kazlui, bažnyčios statybai sugrąžino kadaise išskirtą sklypą. 2003 m. vasario 26 d. Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos posėdyje nuspręsta patvirtinti parengtą detalųjį planą 15000 kv. m sklypui suformuoti parko teritorijoje ir koplyčios statybai Jūrės miestelyje (Kazlų Rūdos seniūnijoje).
Atsižvelgiant į Jūrės miestelio gyventojų prašymą, 2004 m. spalio 11 d. Vilkaviškio vyskupijos kurija Kazlų Rūdos savivaldybei, leido statyti koplyčią (dokumentą pasirašė Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila ir tuometinis Vilkaviškio vyskupijos generalvikaras teol. dr. kun. Arūnas Poniškaitis (dabar titulinis Sinos vyskupas, Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras).
Pagal vyskupijos siūlymą būsimos šventovės projektinius brėžinius parengė marijampolietė architektė Rima Žvaliauskienė. Įvairiausių institucijų svarstymai ir leidimai saugomi prof. J. Banionio asmeniniame archyve, aplankas, skirtame Jūrės miestelio koplyčiai).
Dar 2002 m. Jūrės miestelio katalikų pastangomis (pagrindiniai iniciatoriai prof. Juozas Banionis, girininkas Juozas Neverauskas ir mokytoja Ona Stankevičienė) susikūrė 12 asmenų darbo grupė (ją patvirtino parapijos klebonas kun. T. Vallianas): Juozas Banionis, Zita Dilienė, Vidmantas Čekaitis, Algimantas Antanas Juronis, Juozas Neverauskas, Kastytis Pikūnas, Vaidas Stanaitis, Ona Stankevičienė, Vitas Svajūnas, Džiuljeta Šopienė, Natalija Varnagirienė, Ona Ūsienė. Iniciatyvinės grupės idėjiniu vadu tapo Kazlų Rūdos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios altarista kun. Ignas Plioraitis, kuris Šventovės kūrimą pasiūlė pradėti nuo kryžiaus pastatymo būsimajame šventoriuje. 2004 m. lapkričio 6 d. klebonas T. Vallianas pašventino tautodailininko Vyto Apučio sukurtą kryžių.
Kiekvienam iniciatyvinės grupės nariui teko dalytis bendra rūpesčių našta, prisiimti įsipareigojimus ir asmenine auka pradėti šventovės kūrimo darbus.
2005 m. birželio 30 d. užbaigti Koplyčios techninio projekto darbai, o 2005 m. liepos 15 d. Jūrės koplyčios pamatai (šventino Vilkaviškio vyskupijos kancleris mons. kan. Juozas Pečiukonis, apeigose dalyvavo Kazlų Rūdos parapijos klebonas Tadas Vallianas ir kun. Ignas Plioraitis bei gausiai susirinkę miestelio gyventojai.
Jūrės šventovei neatsitiktinai pasirinktas Dievo Gailestingumo titulas (dėl koplyčios vardo nemaža tarėsi prof. J. Banionis ir kun. I. Plioraitis).
Dievo Gailestingumo šventovės statybai, vėliau puošybai ieškota mecenatų: sulaukta įvairių akcinių bendrovių, vietinių gyventojų, savivaldybės bei Lietuvos vyriausybėsparamos, Vyskupijos kurijos dėmesio: įgytas varpas, elektriniai vargonai, nutapytos Dievo Gailestingumo paveikslo, esančio Vilniuje, ir Švč. M. Marijos paveikslo, esančio Marijampolės Mažojoje Bazilikoje, kopijos, išdrožtas kryžius altoriui, parūpintos Kryžiaus kelio stotys, šventovė papuošta skulptūromis ir vitražais.
Dr. A. Vasiliauskienė papriekaištavo prof. J. Banioniui už tai, kad jo lėšomis (apie 6 000 lt) įgytame ir šventovei padovanotame varpe neįrašytas mecenato vardas – tai jau istorinis netikslumas. Tačiau istorikas J. Banionis būdamas vienas pagrindinių koplyčios statybos iniciatorių tapo puikiu pedagogo, mokslininko pavyzdžiu, liudijančiu kilnias mokslo ir religijos sąsajas bei tyrinėtojo dėmesį ir rūpestį savo vaikystės miesteliu.
Šventovė augo kaip ant sparnų: 2005 m. liepą pašventinus pamatus, jau iki vėlyvo rudens iškilo bažnyčios sienos, o 2006 m. pavasarį uždengtas stogas ir pradėti vidaus įrangos darbai. Jie užbaigti tais pačiais metais. Be to, 2006 m. sudėtos durys, įstatyti langai. 2007 m. ankstyvą pavasarį pradėti apdailos darbai. Tikslinti altoriaus projektai, baldai, galvota apie vitražų įrengimą. 2007 m. prieš pat Velykas – Didįjį Šeštadienį į bokštą buvo įkeltas minėtasis varpas. 2008 m. gegužės 31 d. Jūrės Dievo Gailestingumo koplyčia (ketvirtoji Lietuvoje) buvo pašventinta.
2013 m. gegužės 31 d. kukliai prisimintas koplyčios pašventinimo penkmetis.
2015 m. minint Jūrės miestelio 100 metų jubiliejų ir koplyčios pamatų pašventinimo 10-metį, verta prisiminti ir koplyčios pašventinimo iškilmes, kuriose dalyvavo vyskupas ir 8 kunigai, o pamokslo mintys ir po 7-erių metų liko aktualiomis.
Jūrės Dievo Gailestingumo koplyčios šventinimas
Prieš 7 metus, t. y. 2008 m. gegužės 31 d. Jūrėje buvo pašventinta koplyčia. Koplyčios šventinimo šv. Mišių aukoje dalyvavo Vilkaviškio vyskupas JE Rimantas Norvila, tuometinis vyskupo generalvikaras teologijos daktaras mons. Arūnas Poniškaitis (dabar Vilniaus vyskupas augziliaras) kunigai: Tadas Valianas, Gintautas Kuliešius, Romas Budrevičius, Vidmantas Striokas, Antanas Kereišis, garbės kan. Raimundas Žukauskas, altarista kun. Ignas Plioraitis, du diakonai (Gediminas Keršys ir Linas Baltrušaitis) ir klierikas Voldemaras Smulskis.
Pamokslo metu JE vyskupas R. Norvila kalbėjo, kad ši dieną, kai pašventinama Dievo Gailestingumo koplyčia itin svarbi, nes Viešpats artimai įsikuria čia gyvenančių žmonių tarpe. Vyskupas pravedė gražias paraleles tarp Evangelijos ir koplyčios pašventinimo dienos. Marijai apsilankius, Elzbieta pajunta didelį džiaugsmą ir išaukštinimą – čia irgi išaukštinimas – Viešpats apsilanko ir ypatingu būdu įsikuria Jūrėje gyvenančiųjų tarpe. Priminęs prieškario šventovės istoriją Jo Ekscelencija pažymi, kad šis šiandienos džiaugsmas buvo išgyventas mintyse, apmąstymuose, darbuose ir tai labai svarbu ypač mūsų dienomis, kai daugelis paskendę materializme ir nutolę nuo dvasingumo.
Dievo Gailestingumo titulas suteiktas Koplyčios statybos iniciatyvinės grupės ir vyskupijos vieningu susitarimu ir tai ypatingai svarbu – tai Viešpaties prabilimas į žmogų, kuriame rusena tikėjimas, svarbus ir savas tikinčiajam. Pačiu šventinimu suaugama su Dievo namais. S. Faustina kalbėjo, kad Dievas prabyla į žmogų suteikdamas jam vilties ir paguodos.
Šiuose namuose, kalbėjo vyskupas, bus galima semtis gailestingumo ir skleisti jį – tapti gėrio apaštalais. Tai itin svarbi ir šiandieną reikalinga misija. „Tikiu kad ši Dievo Gailestingumo koplyčia bus šviesos, vilties ir palaimos židiniu čia gyvenantiems ar besilankantiems žmonėms“ – sakė vyskupas.
Šv. Mišių metu giedojo choras „Viltis“ iš Kazlų Rūdos (vadovė Salomėja Vitukynienė). Šventoriuje prieš šv. Mišias ir po jų grojo Kazlų Rūdos socialinės paramos centro pučiamųjų orkestras „Parama“ (vadovas Rimantas Gelgota).
Po šv. Mišių pasirašytas Koplyčios pašventinimo aktas. Šventoriuje Kazlų Rūdos klebonui G. Kuliešiui įteiktas simbolinis koplyčios raktas, išklausytos sveikinimo kalbos (programą vedė Romualdas Liutkus), itin daug prisidėjusiems įteiktos specialios padėkos. Kiti apdovanoti šiai progai pagamintais medaliais bei išleistais spalvingais bukletais, kuriuose ir koplyčios statybos istorija, ir žinios apie Dievo Gailestingumo kultą, ir aukotojų bei rėmėjų sąrašai.
Belieka tik apgailestauti, kad renginio Jūrės 100-mečiui organizatoriai primiršo šventovės pamatų pašventinimo 10-mečio jubiliejų – o tai juk labai svarbu dvasingumo augimui ir brandai. Pažymėjus šią datą, buvo galima suteikti žodį ir daug Jūrės tikintiesiems nusipelniusiam Kultūros namų salėje kukliai prisiglaudusiam kun. Ignui Plioraičiui. Gerai dar kad prof. J. Banionis, pastebėjęs tarpduryje stovėjusi kun. Kęstutį Vosylių (kaip minėta, salė buvo perpildyta), papildydamas renginio vedančiąją, pakvietė kunigą tarti žodį.
Kultūros namų salėje bei fojė veikė kelios parodos. Tad prieš pranešimus bei po jų renginio dalyviai domėjosi nuotraukomis, ieškojo žinomų, jau išėjusių amžinybėn jūriečių.
Baigiamoji Jūrės 100-čiui skirto renginio dalis
Ketvirtoji šventės dalis vyko stadione. Koncertavo „Jūrės seklytėlė“ (vadovė V. Raulynaitienė), „Pasaulio lietuvių dainų šventėse“ apdovanota diplomais, įvertinta ir Padėkos raštais, merginų šokių kolektyvas „Perla“, senjorai iš Kazlų Rūdos, deklamuoti jūriečių bei kitų poetų posmai...
Stadione iš prekiautojų buvo galima įsigyti duonos, pyragų, sūrių, vaistažolių, gydomųjų žolių pagrindu pagamintų tepalų, nėrinių bei mezginių, veikė laimingos loterijos...
Jūrės bendruomenės namų sakėje godžiai klausoma prof. J. Banionio pranešimo
Koncertavusieji kolektyvai buvo apdovanoti jūriečio keramiko Rimanto Dukavičiaus spalvotais, įdomaus stiliaus angeliukais, vazomis bei suvenyrinėmis lėkštėmis su Jūrės herbu – juodu ožiu...
Meniniams kolektyvams, valdžios atstovams buvo įteiktos padėkos. Valdžios atstovams padėkose rašyta „už problemos Jūrėje sprendimą“. Deja, likosi neaišku, kokia ta problema ir ar ji jau išspręsta. Galbūt tokiomis padėkomis tikėtasi, kad Kazlų Rūdos savivaldybės valdžia, kai jiems bus nuvežtos ir perduotos padėkos, suras lėšų knygos apie Jūrę išleidimui, gal kokiems kitiems kultūriniams reikalams, o gal, kad būtų atkreiptas į vienintelį savivaldybėje turintį miestelio statusą – Jūrę – didesnis dėmesys...
Džiaugiasi ir straipsnio autorė sulaukusi padėkos „Už Jūrės miestelio istorinių faktų sklaidą“.
Iš toli atvykusius ir per dieną gana praalkusius svečius gelbėjo labai skani moliūgų sriuba, kuria vaišino buvusi Kazlų Rūdos vicemerė Ramutė Vinikienė. Dabar ji gebėjo suburti minėtos savivaldybės senjorus į gražų kolektyvą, kuris Jūrės 100-mečiui atliko keletą muzikinių numerių.
Vakare laukė bendras vaišių stalas, kur skanauta sveikuolio duonos (šeimininkė Birutė Gavinavičienė), naminių lašinukų bei kitų skanumynų, poškėjo fejerverkai. Be abejo, tai gražu – tačiau kai kurie žmonės abejojo jų tikslingumu: „Šitiek pinigų išskrido į orą! Geriau būtų kam nors protingiau panaudoję...”
Šimtmečio šventė baigėsi. Džiugu, kad šventę televizijos kameroje užfiksavo Marijampolės televizijos operatorius – redaktorius Vidas Čekaitis. Tai liks istorijai.
Gaila, kad į šventę buvo atsiųsti „Suvalkiečio“ laikraščio jauni žurnalistai – praktikantai, kurie neįsigilinę, nepasikonsultavę su Jūrės istoriją gerai žinančiu ir, drįstu sakyti, pagrindiniu šventės organizatoriumi prof. Juozu Banioniu, deja, jis liko nuošalyje. Jaunieji žurnalistai savo rašinyje pridarė klaidelių, dėl kurių nepatogu atvykusiam į Jūrę, o vietiniams– kelia šypseną (pavyzdžiui, „likimo išsibūrimas“)
Artės kiti jubiliejai. Tikėkime, kad organizatoriai, tie patys, o gal ir nauji, pabuvos panašiuose renginiuose kitur, pasisems patirties, įsigis miestelio vėliavą (o gal ji jau ir yra, tik slepiama, nes nei bažnyčioje, nei bendruomenės salėje neteko Jūrės vėliavos matyti, taip kaip ir Lietuvos valstybinės vėliavos) su kuria galės keliauti iš vienos renginio vietos į kitą ir vėliava taps būtina tokių svarbių renginių ir puošmena, ir subrendusios Jūrės liudytoja. Reikia tikėti, kad organizatoriai ateityje gebės pagerbti ir garbius į šventę atvykusius dvasininkus – nestokos jiems bei kitiems svečiams dėmesio.
Atgal
