Įvykiai
04 22. Žvilgsnis į Dzūkiją
Lidija Veličkaitė
Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje Tėvynės pažinimo draugijos (TPD) Vilniaus skyrius kovo 26-ąją dieną surengė naujos Juozo Kuckailio knygos „Dzūkai 2“ sutiktuves. Žurnalisto, biografo, tautotyrininko Juozo Kuckailio tai jau septinta išleista knyga. Be jų 1980 -1989 m. sudarinėjo užsienio lietuviams leidžiamą kalendorių. Nuo 1999 m. pasinėrė į artimą širdžiai „Leipalingio kalendoriaus“ leidimą.
TPD Vilniaus skyriaus pirmininkė Birutė Mikulytė pasveikino visus susirinkusius į renginį – pasidžiaugti naujai išleista knyga, prisiminti įžymų lietuvių dailininką ir kompozitorių Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, minint jo šimtąsias mirimo metines, kitas leidžiamas knygas apie Dzūkiją ir TPD pirmininko dr. Kazio Račkausko svarbią informaciją apie draugijos veiklą.
Knygos „Dzūkai 2“ autorius Juozas Kuckailis daugiausia rašo apie Dzūkijos vietovę, kuri yra maždaug tarp Druskininkų ir Lazdijų, už Nemuno, vadinama Užnemune. Pats autorius gimęs Lazdijų rajone, Taikūnų kaime. Jam gimtinė, tėviškė – pats mieliausias, pats svarbiausias Žemėje kampelis, be kurio sunku būtų įsivaizduoti ir savo gyvenimą. Čia gyveno tėvai, čia prabėgo vaikystės dienos, jaunystės svajonės ir viltys. Autoriui kiekvienas žmogus, kuris rašo apie tėviškę, yra kaip brolis ar artimas giminaitis.
2006 m. Juozas Kuckailis išleido knygą „Dzūkai“, kurioje pasakojama apie buvusią Seinų apskritį, šiame krašte vykusias laisvės kovas, jų didžiavyrius, Leipalingio krašto ir platesnių apylinkių dzūkus, jų nuveiktus darbus įvairiuose baruose. Autorius sako, kad susikaupė nemažas pluoštas įvairių pasakojimų apie Dzūkiją ir kaip tąsą pirmos knygos, antrąją pavadino „Dzūkai 2“. Knyga pradedama straipsneliu „Dzūkiškos pabiros“, istoriškai aiškinantis, kas ta Dzūkija ir kas tie dzūkai. Vokiečių kalbininkas baltistas Georgas Neselmanas (1811-1881) pirmą kartą paminėjo Dzūkijos vardą 1845 metais. Paskui XIX a. antroje pusėje plačiau imta šitas terminas vartoti. Ir po truputį jis prigijo, nors pačių dzūkavimo faktų užfiksuota dar 1644 m. Konstantino Sirvydo „Punktuose sakymų“.
1862 m. Vilniuje buvo išspausdintas pirmas elementorius dzūkų tarme, tačiau dvikalbis - lietuvių-lenkų kalba. Jį parengė Valkininkuose dirbęs kunigas Pranciškus Vaicekauskis, bet tikriausiai jo tikslas buvo lietuvius dzūkus sulenkinti.
1907 m. Vincas Krėvė-Mickevičius ir Liudas Gira Vilniuje įkūrė Dzūkijos mylėtojų draugiją. Jie buvo užsimoję leisti dzūkų tarme leidinėlius. Dar po kelių metų, 1910 m., laikraštyje „Viltis“, redaguojamame Antano Smetonos, pats autorius išspausdino diskusinį straipsnį, klausdamas, ar dzūkams reikia laikraščio ir elementoriaus dzūkų tarme? Dailininkas Antanas Žmuidzinavičius labai aršiai jam atkirto, kad nereikia nei elementoriaus, nei laikraščio. Reikia daugiau dzūkams skirti mokytojų, kad pradėtų skaityti lietuviškas knygas. O kad dzūkai geriau suprastų literatūrinę kalbą, leidžiant knygas, papildyti jas įdomiausiais dzūkų tarmės žodžiais.
Autorius rašo apie Lietuvos (o nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universitete 1923 m. veikiančią studentų dzūkų draugiją, kurios veikloje dalyvavo Vincas Krėvė-Mickevičius, Antanas Žmuidzinavičius. V.Krėvė-Mickevičius siūlė užmiršti pavadinimą dzūkai, o vadinti dainaviais. Tai yra istorinis dalykas ir būtų priimtinesnis, bet niekas į tai neįsiklausė iki šių dienų.
Knygoje daug pasakojimų, vienas iš jų - apie senąją jotvingių žemę, Leipalingį, kuris prieš septynerius metus minėjo 500 metų jubiliejų. 1503 m. Leipalingio dvaras buvo pirmą kartą paminėtas istoriniuose šaltiniuose. Nuo to laiko pradėjo kurtis ir miestelis. 250 metų Leipalingį valdė didikai Sapiegos, po to perėmė Masalskiai. Vilniaus vyskupas Ignas Masalskis buvo vienas paskutiniųjų, kaip tada sakydavo, turtų savininkas Leipalingyje.
Knygoje rašoma apie Kapčiamiestį, patį piečiausią Lietuvos miestelį, apie Simną, apie žmones, kilusius iš Dzūkų krašto ar su juo susijusius. Prisimenamas garsus kunigas kanauninkas Juozapas Laukaitis. Jis Leipalingyje dirbo tik du su puse metų 1910-1912 m., bet išjudino visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą. Leipalingio parapija, turėjusi apie 6 tūkstančius gyventojų, pradėjo keistis. Naujasis klebonas jau 1910 m. pabaigoje įkūrė „Žiburio“ draugijos, veikusios tuose kraštuose, skyrių, kurio uždaviniai buvo švietimas ir labdara. Jo iniciatyva įkurtas „Žiburio“ knygynas (taip tada vadinosi bibliotekos). Klebono paskatinti žmonės pradėjo keltis į viensėdžius.
Iš to krašto kilęs garsus grafikas Mečislovas Bulaka, išgarsėjęs grafikos raižinių ciklu Jono Biliūno „Liūdnai pasakai“, už kurį 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje pelnė aukso medalį. Įdomi jo gyvenimo istorija. Mečislovas Bulaka gimė 1907 m. Kapčiamiestyje. Tėvas Albinas buvo siuvėjas. Motina – Viktorija Pilecka (Pileckaitė), atrodo, buvo lenkė. 1911 m. šeima persikėlė gyventi į dabartinės Lenkijos pusę netoli Seinų. Tėvas greitai mirė. Su motina, paklaidžioję po įvairias apskritis, vėl grįžo į gimtinę – Leipalingį. M.Bulaka save kildina iš totorių didikų šeimos ir sako, kad jo senelis prie Gargždų gyvenęs, o po 1863 m. sukilimo persikėlęs į Dzūkiją.
Leipalingio įžymybė buvo Stasys Dabušis – keistokas ir originalus kalbininkas ir vertėjas. Jis sukūrė mūsų kalbai daug naujadarų, kurie mums atrodo lyg nuo amžių vartoti: darbuotojas, aklavietė, sąveika, santuoka, veikėjas ir kt. Kai kurie jo sukurti žodžiai neprigijo: kaliošus norėjo pavadinti purvabridžiais, suknią – apsagalu, genijų – didžkūriu. Prieškariniuose leidiniuose rasime įrašų, kad kalbą taisė Stasys Dabušis. Dar jo nuopelnas, kad ėmėsi mokslo populiarinimo veikalų ir nemažai jų išleido: „Spaudos išradėjas Jonas Gutenbergas“, „Elektra ir jos burtai“, „Šimtajėgis žmogus“ ir dar keletą. Tuo laiku tai buvo svarbu, nes tokių knygų lietuvių kalba nebuvo. Ir dabar fizikos istorijoje jis minimas kaip fizikos terminų įkūrėjas. Jo nuopelnas ir Lietuvos filosofijos srityje – išvertė rusų filosofo Vladimiro Solovjovo labai didelį veikalą – „Šventosios istorijos filosofija“. Versdamas jis kūrė lietuviškus filosofinius terminus, tuo parodydamas savo kūrybinius sugebėjimus. Visų jo nuopelnų neišvardinsi, reikia paimti knygą ir perskaityti. Kažkada St.Dabušio jaunystėje pasakyta mintis: „Su mumis lenktyniauja trys šimtai milijonų kaimynų, kai mūsų, lietuvių, tėra tik trys milijonai, tad kiekvienas lietuvis turim atidirbti už šimtą vyrų“. Ir jis pats dirbo po 15-16 valandų per parą.
Dar pasakojama apie kalbininką Stasį Šerkšną, baigusį Vytauto Didžiojo universitetą, mokėjusį daugelį kalbų ir buvusį vieną produktyviausių Lietuvos vertėjų. Knygoje rasime garsios Čiurlionių giminės žmogų Balį Čiurlionį – povadeninių statybų pionierių, jūrų kapitoną Aleksandrą Rasiulį, rašytoją Stasį Ivošiškį – Leskaitį, garsios apysakos „Nusidėjėlė“ autorę-rašytoją Karolę Pažėraitę.
Viename iš knygos skyrių rašoma apie rusų sovietinę okupaciją, laisvės kovas ir jų herojus – karininko A.Juozapavičiaus tėvūnijos vadą Siaubą-Antaną Grušauską, Dainavos apygardos Šarūno rinktinės vadą Kariūną-Benediktą Labėną ir kitus. Knyga baigiama pasakoti prisiminimais iš asmeninio archyvo.
Apibūdindamas J.Kuckailio knygą „Dzūkai 2“ enciklopedininkas Jonas Varnauskas sakė, kad knyga parašyta moksliškai, naudotasi ne tik žmonių pasakojimais, bet ieškota medžiagos archyvuose, vietinėje ir užsienio spaudoje, enciklopedijose. Kiekvienas pasakojimas aprašomas naudojantis keletu šaltinių. J.Varnauskas sako, kad amžininkų prisiminimai yra labai svarbūs, gal net svarbesni negu seniausi archyvai. Skaitant Juozo Kuckailio knygas stebina Dzūkijos smėlynų „derlius“ – kiek šioje vėjų pustomoje žemėje išaugę įžymių žmonių. Kaip rašo savo knygos pabaigoje J.Kuckailis, jis mokėsi jūrininkų mokykloje, iš kur kaip buržuazinį nacionalistą – liaudies priešą išvijo, nes su kitais studentais dainavo lietuviškas dainas. Jei būtų buvęs jūrininkas ar kapitonas, apiplaukęs apie žemę du ar keturis kartus, gal būtų neparašęs nei knygų, nei išleidęs daugybės kalendorių. Leipalingis neturi nei dviejų tūkstančių gyventojų, o ten kiekvienas, ne tik leipalingietis, bet ir apylinkių gyventojas, jei tik kepurėlė išlindusi iš žolės – Juozas žino – ir jau kalendoriuose parašo. Juozo Kuckailio šeima, kaip ir kitų dzūkų šeimos išliko daugelio atsitiktinumų dėka, nes gana dažnai į jų namus užeidavo ir partizanai, ir stribai.
Daugelio knygų „Kūrėjų pėdsakai“ autorius Benjaminas Kondrotas priminė, kad įžymus lietuvių dailininkas ir kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kurio šimtą metų nuo jo mirties minime, yra pats didžiausias dzūkas. Jo tėvas - buvęs vargonininkas - gimė Leipalingio valsčiuje, laisvo valstiečio lietuvio Stasio Čiurlionio šeimoje. M.K.Čiurlionis gimė 1875 m. Varėnoje. Po to tėvai persikėlė į Ratnyčią, vėliau į Druskininkus. Benjaminas Kundrotas perskaitė savo rašinį apie M.K.Čiurlionį, senokai išspausdintą knygoje apie Druskininkus. Nors rašyta jau seniai, bet autorius sako, kad mintys dar nepaseno.
Žurnalistas ir rašytojas Jonas Laurinavičius papasakojo, kad apie Dzūkijos kraštą vienu metu yra leidžiamos trys stambios monografijos: „Aukštadvaris“, „Semeliškės“ ir „Onuškis“. Vienas iš knygos apie Onuškį sudarytojų yra Jonas Laurinavičius. Onuškis – jo kraštas, jo gimtinė, čia viskas svarbu ir jautru. Jis prašo žmonių, kurie turi žinių apie buvusį Onuškio valsčių, atsiliepti. Pats kraštas įdomus, turtinga istorija, iš jo kilę daug žymių žmonių.
Tėvynės pažinimo draugijos pirmininkas dr.Kazys Račkauskas pasidžiaugė Vilniaus skyriaus veikla, vairuojama pirmininkės Birutės Mikulytės – pernai metų audėjų paroda – žvilgsnis į vieno nedidelio krašto - Kaišiadorių - talentingus žmones, o metų pabaigoje buvo proga susipažinti su žemaičių tarme. Šiandieną, pristatydami Juozo Kuckailio knygą, stabtelėjome ties Dzūkija, laukiame susitikimo su Sūduva ir kitais kraštais.
Didžiausias pirmininko rūpestis – pradėtas leisti „Tautotyros metraštis“, kurio pirmas tomas tuoj pat pasirodys, o antram tomui vėl reikia rengėjų ir redaktorių. Metraštis publikuoja praėjusių metų tautotyrininkų darbo vaisius. Jam išleisti reikia tartis su straipsnio autoriais, sukomplektuoti medžiagą, redaguoti, pasirūpinti prenumerata, pinigų paieška, spaustuve, kad būtų pasiektas galutinis rezultatas. Šio didelio darbo dalyviai pluša be atlygio.
Pasisėmę įvairiapusiškų žinių, renginio dalyviai prie kavos puodelio dar ilgokai dalijosi įspūdžiais, apsupę knygos autorių Juozą Kuckailį.
Atgal
