Įvykiai
08 08. Sugadinta šventė Didžiasalio kaime
„Dieve, laimink Motiną Žemę !“
Ričardas Simonaitis
Ansamblio „Garšva“ meno vadovas
Kada kas nors kam nors sugadina gerą nuotaiką - visada ieškomos priežastys ir laukiama atsakymo į klausimą, kas kaltas. Šiuo atveju iškilo klausimas, kas prisidėjo prie šventinės nuotaikos sugadinimo šventėje, kurios taip visi laukė. Tiek bendruomenės nariai, tiek svečiai ir draugai metus laiko ruošėsi šiam įvykiui. Visi puoselėjo geras mintis, linkėjo naujų idėjų autoriams ir geros kloties visiem, bet staiga pasipylė keisti akibrokštai.
Pirmojo kryžiaus šventinimo apeigos. Nuotraukos Jono Baltakio
Žinojau visą pasiruošimo eigą, gerai pažinojau bendruomenės pirmininką, kuris savo darbais tikrai puoselėjo idėją suartinti žmones bendriems kūrybiniams darbams, ateityje vystyti bendruomenės veiklą ir pan., tačiau nuo sovietinių laikų besaikis degtinės vartojimas tapo ir šiandien nevaldomu reiškiniu, kuris užnuodijo žmonių protus. Taip įvyko ir Didžiasalio šventėje. Kaip bebūtų keista, kad praėjus dvidešimt penkeriems nepriklausomybės metams žmonės negali atsisakyti alkoholio vartojimo. Mažai kas supranta, kad naudojant šį gėralą žmogus tampa besmegeniu, veiksmai tampa nenormalūs, žmogus darosi nevaldomas, dažnai atlieka juodžiausius darbus, pats nesuvokdamas, kodėl taip elgiasi. Tokios mintys kilo dalyvaujant Didžiasalio kaime vykusioje šventėje, kurioje buvo pasiruošta šventinti du kryžius.
Šventės organizatoriai buvo trys Didžiasalio bendruomenės vadai: tai bendruomenės pirmininkas Benediktas, kaimo seniūnas Pranas ir verslininkas Kazimieras. Fotografijoje jie užfiksuoti visi trys kartu. Juos nufotografavo fotografas žurnalistas Jonas Baltakis. Būtent jie ir organizavo šių dviejų kryžių gamybą, jų šventinimą. O kaip tai vyko pabandysiu paaiškinti eilės tvarka.
Bendras vaizdas prie antrojo kryžiaus
Žinia, kad liepos 4-tą dieną Didžiasalio kaime ruošiamasi šventei buvo paskelbta gerokai prieš metus. Tikslas buvo pašventinti du kryžius, kuriuos pagamino meistras Benediktas Martinkėnas. Jau rašiau, kad jis yra ir Didžiasalio kaimo bendruomenės pirmininkas. Taipogi jis yra ir Vilniaus folklorinio ansamblio „Garšva“ dainininkas. Būtent jo dėka ir mūsų kolektyvas dalyvavo šioje iš pirmo žvilgsnio gražioje šventėje.
Ruoštis šiai šventei mūsų kolektyvas irgi pradėjo iš anksto. Kartu su Benediktu buvo atrinktos dainos, giesmės. Benediktas pageidavo vieną giesmę sugiedoti po pirmojo kryžiaus pašventinimo, kuris yra pastatytas važiuojant keliu Švenčionys-Ceikiniai ir ant kurio yra išskaptuoti žodžiai „Dieve, laimink Motiną Žemę“. Kitą giesmę turėjome giedoti pašventinus antrąjį kryžių, kuris yra pastatytas kaimo vidury ir jame išskaptuoti dar gražesni žodžiai „Jėzau, pasitikiu tavimi“. Taigi, jau tie šventi žodžiai turėjo apgaubti šventumo aureole visus dalyvius. Pradžioje taip lyg ir buvo, tačiau vėliau viskas pradėjo keistis. Bet apie tai truputį vėliau.
Pagal išankstinį grafika ansamblis „Garšva“ įtemptai ruošėsi repetuodamas dainas ir numatytas giesmes. Bendruomenės pirmininkas Benediktas Didžiasalio kaime organizavo kryžių gamybą, intelektualams pavedė sukurti Didžiasalio vėliavą, herbą ir himną. Kartu su kaimo seniūnu Pranu ir verslininku Kazimieru organizavo kitus darbus, t.y. kvietė numatytus meninius kolektyvus, svečius, draugus, skaičiavo, kiek ši šventė kainuos pinigėlių. Žodžiu, šitiems darbams atlikti buvo pajungta dauguma Didžiasalio kaimo bendruomenės narių.
Šventė buvo numatyta liepos ketvirtą dieną keturioliktą valandą. Svečiai iš Vilniaus atvyko valandą anksčiau. Svetingumu pasižymintis bendruomenės pirmininkas Benediktas svečius, t.y. draugus, sutiko gausiai nukrautu stalu. Suprantama, kad svečiai buvo vaišinami degtine. Man, kaip nevartojančiam alkoholio, teko garbė atsisakyti šio gėrimo. Tačiau visi kiti kolegos, draugiškai pasijuokę iš mano nuogąstavimų, prisilaikydami senų tradicijų, nevengė ragauti, nepagalvoję, kad lauko termometras tą dieną rodė daugiau nei trisdešimt penkis laipsnius karščio. Šeimininkas irgi ragavo ir, žmogiškai tariant, atsipalaidavo nuo jį slėgusios įtampos ir atsakomybės. Atsivėrė jo širdis - ir sako man, kad daugiau tokių švenčių neorganizuos, kadangi tai kainuoja daug sveikatos. Ir dar pareikšdamas, kad tas mano seniūnas nesugebėjo suorganizuoti net kaimo kapelos. Supratau, kad žmogui gal ir nesisekė. Pradžioje viena kapela atsisakė dalyvauti, vėliau antra atsisakė, o trečios ieškoti nebuvo ir laiko. Nuogąstavo, kad kas dabar palinksmins žmones.
Didžiasalio kaimas
Atėjo laikas vykti į pradinį tašką, tad visa Vilniaus svečių komanda pėsčiomis, t.y. apie pusės kilometro kelio ruožą nužirguliavo pėsčiomis.
Apsišarvavę vandens buteliukais ir lietsargiais nuo kaitinamos saulės į šventę ėjo ir bendruomenės nariai. Jų susirinko tikrai daug. Ypač malonu buvo matyti besibūriuojantį jaunimą. Gražiai pasipuošusios merginos, vaikinai būriavosi šalia.
Visi laukė Ignalinos mero ir kunigų pasirodymo, kurie gerokai pavėlavę, skubos tvarka pasakę keletą žodžių ir pašventinę pirmąjį kryžių paprašė visų eiti prie antrojo. Taigi nuskubėjome prie antrojo kryžiaus, kuris stovėjo kaimo vidury. Čia lapuočių medžių priedangoje buvo kiek vėsiau, tad ir kalbų buvo daugiau. Pasisakė meras, seniūnas ir bendruomenės pirmininkas, kuris netikėtai atgavęs amą pasakė labai reikšmingą kalbą savo bendruomenės nariams. Kartu su Benediktu pradėjom giedojom šventą giesmę „Marija, Marija“. Dauguma mums pritarė. Kadangi ant kryžiaus buvo užrašas „Jėzau pasitikiu tavimi“, o melodiją žinojau, tad nelauktai visiems ir sugiedojau šiuos šventus žodžius ir po to paprašiau visų dalyvių sustoti bendrai nuotraukai - paaiškinau, kad geriausiai atmintį saugo ne žodžiai, kurie greitai užsimiršta, o užfiksuotas vaizdelis - lieka visam gyvenimui. Pasiūliau visiems sustoti arčiau kryžiaus, nurodžiau, kur turi atsistoti trys kunigai ir vadai, meniniai kolektyvai ir paprašiau tai padaryti per dešimt sekundžių. Mano paties nustebimui - tai buvo ir padaryta labai operatyviai. Tačiau vėliau sužinojau, kad aš per daug sau leidau, kadangi mano įsikišimas labai nepatiko vienam iš organizatorių. Taigi, vargu bau, užsitraukiau nemalonę, kuri pasireiškė vėliau ne mano naudai.
Po to bendruomenės pirmininkas visus dalyvius pakvietė šventai maldai į lauko sąlygomis pastatytą altorėlį. Beje, mišioms dar nepasibaigus ant stalų buvo nešamos vaišės, t.y. valgymai ir gėrimai, ir žmonės pakankamai pralinksmėjo.
Pasibaigus mišioms buvo šventinama Didžiasalio kaimo vėliava, kurioje atsispindėjo keturi elementai – laimės pasaga viršutinėje dešinėje herbo pusėje, žemiau - trys rugių varpos. Kairėje pusėje apačioje vietą atrado dalgis, kuris reiškė giltinę, ir viršutinėje pusėje žuvis. Klebonas pajuokavo, kad trūksta tik vienos detalės – agurko. Būtų visai tinkama užkanda, pasigaminus samanės iš rugių varpų. Visiems dalyviams skaniai pasijuokus, vėliava buvo pašventinta.
Šventės iniciatyvinė grupė. Iš kairės bendruomenės pirmininkas Benediktas, seniūnas Pranas ir verslininkas Kazimieras
Matydamas, kad bendruomenės nariai pakankamai įkaušę, klebonas, pasitaręs su savo kolega vikaru, garsiai visiems pranešė, kad rytoj, t.y. liepos penktą dieną atšaukiamos šventos mišios: „Leidžiu visiems išsimiegoti, kadangi ženklai rodo, kad nebūsite pajėgūs atvykti į bažnyčią“. Džiugus pasitenkinimo šurmulys nuvilnijo per bendruomenę.
Po vėliavos pašventinimo prasidėjo meninė dalis. Gražiai dainavo moterų ansamblis, puikiai grojo armonikieriai.
Koncerto vidury į sceną buvo pakviesta sena mokytoja, Didžiasalio kaimo istorijos žinovė, kuri perskaitė šiurpias žinias, kaip jų kaimą terorizavo kryžiuočių voros, vėliau buvo pasirodę švedų kariai, dar vėliau rusų, vokiečių ir lenkų armijos. Skaitė su visomis datomis - kada ir kas lankė šį kraštą. Buvo įdomu išgirsti šias tiesas. Šiomis žiniomis norėjau pasidalyti ir su „Lietuvos aido“ skaitytojais. Po renginio sutikęs mokytoją prisistačiau, kas esu, ir paprašiau šių žinių: ar negalėtų man juos perduoti. Deja, jau buvau pavėlavęs, kadangi šį raštą jau buvo atidavusi kitam redaktoriui, tačiau sutiko parašyti naują ir po kelių valandų galėsianti atnešti. Apie dvidešimtą valandą mokytoja savo žodį tęsėjo ir sutikusi mane norėjo perduoti. Bet čia įvyko keistas incidentas. Kur buvęs, kur nebuvęs prieš mūsų akis išdygo verslininkas Kazimieras ir pareikalavo iš mokytojos atiduoti šiuos raštus jam. Mokytoja paaiškino, kad jie yra skirti ne jam ir nedavė jų Kazimierui. Tada jis puolė mokytoją ir bandė išplėšti raštą iš jos rankų. Pirmą kartą jam tai nepasisekė padaryti, kadangi mokytoja spėjo perduoti juos man. Stebėdamas šią situaciją, nesupratau, kodėl šis verslininkas taip įžūliai reikalavo šių raštų. Bandžiau paaiškinti šią situaciją, paskui apeliuoti į jo sąžinę, tačiau mačiau, kad jo dvasinė būsena nepanaši į normalaus žmogaus. Antrą kartą jis puolė jau mane ir, deja, jam pasisekė išplėšti šį raštą iš mano rankų. Vargšas net nugriuvo ant žemės, plėšdamas iš mano rankų dokumentą. Mokytoja stovėjo žado netekusi ir persigandusi pradėjo visa drebėti iš baimės. Sutrikusi žodžio negalėjo ištarti. Akyse pasirodė ašaros, o verslininkas Kazimieras, kurį man Bendruomenės pirmininkas buvo pristatęs kaip bendruomenės narių gerbiamą žmogų, be jokio sąžinės graužimo pareikalavo mums dingti jam iš akių. Likęs jo rankose raštas buvo suglamžytas, sumaigytas. Matydamas tokią klaikią prievartą irgi pasimečiau. Atsiprašiau mokytojos, suprantama, su draugais išvažiavome į Vilnių.
Nesigilindamas ir nesiaiškindamas tos situacijos supratau tik vieną - žmogus yra padauginęs alkoholio ar tiesiog gavęs saulės smūgio dozę, kuri paveikė jo psichiką. Norėčiau manyti, kad kaimo seniūnas, bendruomenės pirmininkas ir jos nariai turėtų išsiaiškinti, kas buvo atsitikę verslininkui Kazimierui ir kodėl taip išgąsdino savo mokytoją. Manyčiau, kad verslininkas Kazimieras bent atsiprašytų savo aukos, t.y. savo mokytojos. Verslininką Kazimierą galiu suprasti tik vienu aspektu, kurio niekaip negaliu pateisinti, kad jis dažnai dalinai finansuoja įvairias šventes, tačiau nemanau, kad jis įgauna teisę elgtis nepadoriai. Didžiasalio kaimo bendruomenė neturėtų lankstytis prieš žmogų, kuris savireklamos sumetimais nori pasirodyti esąs labai dosnus, protingas ir galingas. Deja, gyvenimas rodo ką kitą. Geru verslininku būti yra gerai, turėti daug pinigų irgi yra neblogai, tačiau privalu turėti ir šiek tiek vidinės kultūros. Tokie artimų žmonių užpuldinėjimai ir įžeidimai ateityje neturėtų pasikartoti.
Ar teisingas yra liaudyje paplitęs posakis, kad kiekviename kaime visada yra vienas kvailelis ir... viena paleistuvė? Kvailelį mes suprantame kaip žmogų, kurio smegenų žievė yra neišsivysčiusi, jis negali logiškai mąstyti, tačiau kaimo bendruomenė paprastai juo rūpinasi, jam padeda, niekas iš jo nesišaipo, nesijuokia. Deja, gyvenimas rodo ir kitus aspektus, kada protingi žmonės daro kvailystes. Viena tokių kvailysčių padarė ir bendruomenės pirmininkas, mano geriausias draugas Benediktas, sugalvojęs prieš pat išėjimą į sceną sukergti du skirtingus kolektyvus į vieną, manant, kad dainininkai gali gerai dainuoti ir be jokios išankstinės repeticijos. Dažniausiai tai tampa „chaltūra“. Tokią „chaltūrą“ išgirdome atliekant Didžiasalio kaimui skirtą himną (Žodžius ir melodiją yra parašęs P.Balčiūnas). Gal tie žodžiai ir tinkami kaimo bendruomenei kaip humoras, tačiau dainos atlikimas, manau, pašiurpino visus. Nesuprantu, kaip galėjo išeiti į sceną ir dainuoti himną, kurio niekas nežinojo nei žodžių, nei melodijos. Štai vienas posmelis iš dainos „Salos kaimo himnas“:
Čia dūminės pirtys kvepėjo skilandžiais
Ir dūmas samanės prie upės Švintės.
Tai mano gimtinė, tai tėviškė mano,
Pavadinta senolių Didžiąja Sala.
Labai buvau nustebintas, kad įdomų humorą pavertė „chaltūra“, t.y. niekalu. Atsakymas tik vienas – visi atlikėjai buvo pagėrę ir nejautė jokios atsakomybės už savo veiksmus.
Sukergto ansamblio dalyviai
Dabar kyla klausimas, kodėl visa tai rašau į spaudą. Atsakau, kad organizuojant šventę bent organizatoriai turėtų būti blaivūs.
Vartydamas senus „Lietuvos aido“ laikraščius, radau įdomią 205 m. vasario 10 dienos Nr.34-36 paskelbtą žinutę, kad prieš šimtą metų Kupiškio miestelyje 1914 m. sausio 19 d. buvo visuotinis metinis „Blaivybės“ skyriaus susirinkimas („Viltis“.1914. Sausio 30 (vasario 12) Nr.24. P.2), į kurį atvyko 60 narių.Vienas narių (spaudoje įrašyti jo inicialai „V.K.“) aiškino, kad reikia ne tik negerti alkoholio, bet ir iš viso visuomet būti blaiviems – blaiviai gyventi.
Dievulėli mano, kaip tinka šie žodžiai Didžiasalio kaimo gyventojams ir švenčių organizatoriams. Ši tiesa ir po šimto metų dar turi galioti.
Ar ateityje Didžiasalio bendruomenė toliau girtuokliaus, ar vadovai išdrįs eiti į sceną neblaivūs, suprantama, kad parodys ateitis. O kunigams irgi būtų pravartu sužinoti apie vyskupo Motiejaus Valančiaus mokymą. Manyčiau, kad klebonas padarė didelę klaidą, leidęs toliau girtuokliauti. Juk galėjo ir galbūt privalėjo paaiškinti, paraginti daugiau nebegerti, nes rytoj parapijiečių laukia šventos mišios. Ne, kunigas nuėjo kitu keliu. Ar teisingai klebonas pasielgė, suprantama, kad ne man spręsti, kaip reikia ganyti savo aveles, tačiau iš pilietinės pusės raginti blaiviai gyventi turėtų būti pareiga kiekvieno kunigo. Jeigu to nedarys arba nedaro kunigai, tada vyskupo M.Valančiaus mokymas eina perniek. Susimąstykime visi, kurie skaitys šį straipsnį.
Atgal
