Įvykiai
05 15. Prasmingų jubiliejų puokštė
„Lietuvos aido“ vyriausias redaktorius Algirdas Pilvelis
Tėvas Stanislovas viename savo pamokslų „Apie pakeltas galvas“ kalbėjo, kad amžių amžiais buvo ir, matyt, bus dvi žmonių grupės: vienų veidai nuolat pakelti į dangų, antrieji juos kiek pašaipiai vadina svajotojais, t. y. tokiais, kurie mintyse projektuoja, kuria gražius, trokštamus dalykus, save aukoja nematerialiems dalykams. Tie, kurie moka išlaikyti pakeltas galvas, t. Stanislovo žodžiais tariant, yra tartum šviesos laidininkai, kuriais Dievas siunčia savo šviesą į šią pilką ir nuobodžią žemę, kurie praskaidrina šalia esančiųjų dienas arba primena kitiems Anapilin išėjusiųjų vardus ir jųjų darbus, skirtus visų gerovei ir / ar dvasinei ramybei.. Tokiai žmonių-laidininkų grupei be jokios abejonės priklauso ilgametė Valstybės laikraščio „Lietuvos aidas“ bendradarbė, istorijos mokslų daktarė Aldona Vasiliauskienė. Skaitytojai įsidėmėję šią pavardę, nes kiekvienąsyk jos straipsniai blyksteli nauja informacija. Mat, mokslininkė tyrinėja lietuvių ir ukrainiečių istorinius ryšius, bažnyčių, parapijų istorijas, rašo apie lietuvių ir ukrainiečių dvasininkus, itin daug dėmesio skiria Lietuvių katalikų mokslo akademijai (LKMA) bei jos nariams, 1617 m. Vilniuje įkurto Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino istorijai, šio ordino garsinimui, apžvelgia jam organizuojamas konferencijas tiek Lietuvoje, tiek ir Ukrainoje. Tad neatsitiktinai dr. Aldonos Vasiliauskienės straipsnių, gausiai iliustruojamų nuotraukomis, „Lietuvos aide“ skaičius jau peržengė 350 ribą. Būtina pabrėžti, kad pirmasis straipsnis „Nepamirškime savo mokytojų! Profesoriui Broniui Dunduliui – 85-eri“ mūsų laikraštyje išspausdintas 1994 m. lapkričio 17 d. (Nr. 225, p.14), t. y. kiek daugiau negu prieš 20 metų. Gražiai apvalus skaičius.
2015-ieji metai mokslininkei dr. A. Vasiliauskienei ypač išskirtiniai jubiliejų gausa – jų daugiau kaip dvylika. Retam kam iš mūsų pasitaikantis toks reiškinys.
Aldona gimė 1945 m. liepos mėnesį, lygiai prieš septyniasdešimt metų, Svėdasų parapijos Galvydžių kaime, tik tėtį Vladą Pajedą (1912–1982) pirmąsyk pamatė 1956 metais, kai jis sugrįžo iš Sibiro lagerių. Ir mamos rankų kasdiene šilima negalėjo mėgautis. Vaikystės džiaugsmą užgožė rūstus istorijos sūkuriai.1944 m. gruodžio 22 d. buvo suimti partizanų būrio „Nepriklausoma Lietuva“ vadai ir organizatoriai, tarp jų ir Vladas Pajeda su dviem jaunesniais broliais Petru (1916–1945) ir Antanu (1914–1982). Trijų sūnų tėvas, Aldonos senelis, Juozas Pajeda (1875–1960) irgi buvo suimtas, be gailesčio sudaužytas, bet po kelių dienų paleistas. Tėtis Vladas Pajeda nuteistas 15 m. lagerio ir 5 metams be teisių. Todėl ši šeima atsidūrė pirmuosiuose tremiamųjų gyventojų sąrašuose. Per 1948 m. trėmimą Onai Žiogūnaitei-Pajedienei (1918–1999) su mažyte dukrele Aldona pavyko pabėgti nuo „kelionės“ į amžino įšalo žemę. Palikusi mergaitę savo tetos Viktorijos Žiogūnaitės ir Skapiškio kanauninko Nikodemo Kasperiūno globai, mama ilgą laiką slapstėsi nuo tremties į Sibirą.
1964 m. J. Tallat-Kelpšos muzikos technikume baigusi liaudies instrumentų studijas (kanklių specialybę), Aldona-Vladislava Pajedaitė pradėjo pedagoginį darbą. 1994 m. sausio 6 d. jai buvo suteikta istorijos mokytojo metodininko, o 1999 m. kovo 29 d. – istorijos mokytojo eksperto kvalifikacija. Taigi, šiandien stovima ant 50-ųjų pedagoginio darbo metų slenksčio, bet ryšiai su mokyklomis dar nesutraukyti. A. Vasiliauskienė glaudžiai bendrauja su jomis, net ir neturėdama pamokų. Išskirtinėmis jos biografiniame kontekste tapo Rietavo „Aušros“ katalikiška mokykla (deja, jau uždaryta), Bazilionų (Šiaulių r.) bei Skapiškio (Kupiškio r.) mokyklos. Mokslininkės-pedagogės indėlis Bazilionų mokyklai kilniai įvertintas vietos bendruomenės: 2013 m. gruodžio 19 d. mokykloje atidaryta vardinė „Dr. Aldonos Vasiliauskienės klasė“. Retas kuris Lietuvos mokslininkas galėtų pasigirti esąs analogiškai pagerbtas.
Prieš 40 metų Aldona Vasiliauskienė su pagyrimu baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. Diplomas su pagyrimu – retas įvykis neakivaizdinių istorijos studijų tąsoje. Nuo 1975 m. buvusi absolventė pradėjo dirbti tame pačiame universitete iš pradžių vyr. laborantės, kiek vėliau – jaun. mokslinės bendradarbės ir vyr. mokslinės bendradarbės pareigose. Kartu dirbdama ir pedagoginį darbą, A. Vasiliauskienė Vilniaus universitetui atidavė 30 metų. Dar vienerios brandžios sukaktuvės.
Medžiagos apie Antrąjį Lietuvos Statutą rinkimo tikslais nuo 1985-ųjų, taigi, prieš 30 metų, pradėjo važinėti į Ukrainą. Ieškodama moksliniam darbui reikalingų dokumentų nuorašų, mėnesių mėnesius triūsė įvairiose bibliotekose, muziejuose, archyvuose. Aktyviai dalyvaudama Ukrainoje organizuojamose mokslinėse konferencijose, apie jose gvildenamas temas ir problemas pradėjo publikuoti informacinius straipsnius Lietuvos periodikoje. Tad 2015-ieji žymi 30 metų tarpsnį nuo dr. A. Vasiliauskienės darbo pradžios periodinėje spaudoje. Per šį laikotarpį publikuota apie 1500 straipsnių daugiau kaip 80 pavadinimų laikraščiuose bei žurnaluose.
Darbas Ukrainos archyvuose pagreitino disertacijos rengimą. 1990 m. A. Vasiliauskienė apgynė disertaciją „Antrojo Lietuvos Statuto nuorašai senąja baltarusių kalba (paleografija, chronologija, diplomatika)“. Disertacijos pagrindu Lvovo nacionalinis Ivano Franko universitetas ukrainiečių kalba 2004 m. išleido monografiją (176 p.). Būtina akcentuoti du svarbius šio įvykio dalykus. Tai pirmoji knyga, kurioje analizuojamas Antrasis Lietuvos Statutas, savo laiku buvęs itin svarbus dokumentas Ukrainos žemėse ir galiojęs jose iki XIX amžiaus vidurio, ir tai pirmoji humanitarinio profilio lietuvių mokslinė knyga, išleista ukrainiečių kalba.
1990 m. vasario 17 d. Vilniaus universiteto Teatro salėje buvo sušaukta Lietuvių katalikų mokslo akademijos Steigiamoji konferencija. Atkurtoji Katalikų akademija įregistruota atitinkamose valdžios institucijose. Dr. A. Vasiliauskienė, vaikystėje augusi dvasininkų apsuptyje, neatsitiktinai, atkūrus Katalikų akademiją, įsijungė į jos gretas. 1992 m. ji įkūrė Istorijos mokslų sekciją, kuriai daug metų teko vadovauti. Nuo 1992 m. mokslininkė ėmė tyrinėti Katalikiškąjį intelektinį sąjūdį Lietuvoje, jį vienijančios svarbiausios institucijos LKMA istoriją bei jos narių veiklą, Lietuvos bei Ukrainos mokslininkų ryšius. Per 25-erius veiklos Katalikų akademijoje metus įvairiuose mokslo leidiniuose (Lietuvoje, Ukrainoje, Amerikoje ir kitur) išspausdinta arti 200 straipsnių.
Daug LKMA narių yra kilę iš Utenos krašto. Tad įvairių jubiliejų proga organizuodama LKMA garbių narių – profesorių bei dvasininkų paminėjimus, A. Vasiliauskienė jau 25-eri metai garsina Utenos kraštą. 2015 m. balandžio 21 d. Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje, pristatant mokslininkės monografiją „Vasilijaus Zinko studija „Sesuo Rafaila“: istorinis biografinis kontekstas, moksliniai komentarai ir teologinė terminologija“ (Roma, Analecta. t. 53, 2014, 680 p.) jai buvo įteikta tokio turinio padėka: „Humanitarinių mokslų (istorija) daktarei, Nusipelniusių žmonių Utenos kraštui nominantei Aldonai Vasiliauskienei už 25-čio darbą, atiduotą garsinant Utenos kraštą ir jo žmones, ryšių su Ukraina stiprinimą ir plėtrą bei pedagoginę veiklą, besitęsiančią jau 50 metų“.
Antrą padėką tądien įteikė „Utenio“ laikraščio vyr. redaktorius Donatas Čepukas, monografijos sutiktuvių dalyviams pateikdamas tokią žinią: „Dvidešimties metų bendradarbiavimo „Utenio“ laikraštyje proga nuoširdžiai dėkoju dr. Aldonai Vasiliauskienei už daugybę rašinių apie iškilius Katalikų Bažnyčios dvasininkus su nuotraukomis ir archyviniais dokumentais bei kitų publikacijų spausdinimą „Utenyje“. Jos publikacijos laikraštyje tapo reikšmingu indėliu į Lietuvos Katalikų Bažnyčios istoriją, svariai papildė spaudos dvasinę tematiką“.
Dr. A. Vasiliauskienė 20 metų (dar vienas dėmesio vertas apvalus skaičius) bendradarbiauja Lietuvos ir pasaulio politikos bei kultūros naujienų laikraštyje „Voruta“, yra redakcinės kolegijos narė.
1994 m. minint iškilaus lietuvių tautos sūnaus Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio 110-ąsias gimimo metines, pradėtos organizuoti mokslinės-praktinės konferencijos, parašyti pirmieji arkivyskupo gyvenimo, aukojimosi ir kančių temomis straipsniai. Tad dr. A. Vasiliauskienė jau 20 metų garsina Dievo tarno M. Reinio vardą ne tik Lietuvoje, Ukrainoje, bet ir Rusijoje. Dera pastebėti, kad ji pirmoji ir kol kas vienintelė, patekusi į buvusio ypatingo griežtumo kalėjimo – Vladimiro prie Kliazmos centralo – archyvus ir galėjusi susipažinti su kalinio M. Reinio byla. Keturių kelionių metu ji nemaža nuveikė tame kančių mieste įamžinant M. Reinio vardą. (Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės lotynų apeigų katalikų bažnyčios – vienintelės katalikų bažnyčios Vladimire sienas papuošė M. Reinio portretas, kitas portretas pakabintas kalėjimo (centralo) muziejuje, kapinių memoriale atidengta M. Reiniui atminimo lenta, Dievo tarno arkivyskupo M. Reinio memorialinė lenta pakabinta ir minėtoje bažnyčioje, trijose konferencijose skaityti pranešimai, kuriuose nagrinėta M. Reinio veikla, pasiaukojimas ir Dievo meilės liudijimas, Vladimiro brolių Stoletovų universiteto mokslo darbuose išspausdintas straipsnis).
Dar du svarbūs dr. A. Vasiliauskienės jubiliejai susieti su ukrainistika: ji viena – „Lietuvių ir ukrainiečių istorikų asociacijos“ kūrėjų (2000 m. pabaiga), jau 15 metų jos prezidentė. Savo tyrimų tematika asociacija pasirinko Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino istoriją ir nuo 2001 m. ėmėsi organizuoti tarptautines mokslines konferencijas Lietuvoje (jų jau buvo 6) ir Ukrainoje (5), būtent, tose Ukrainos vietovėse, kurios istoriškai susietos su Lietuva.
Darbo ukrainistikos tematika, konferencijų bei mokslinių ryšių plėtotės rezultatas – dvi bendradarbiavimo sutartys. Viena – tarp Metropolito Josifo Veljamino Rutskio Filosofijos- Teologijos studijų Bazilijonų instituto ir Šiaulių universiteto, pasirašyta 2004 m. rugsėjo 17 d.; kita bendradarbiavimo sutartis sudaryta 2005 m. gegužės 25 d. tarp Šiaulių universiteto ir Lvovo nacionalinio Ivano Franko universiteto. Tai pirmosios Lietuvoje tokio pobūdžio sutartys, kurių įgyvendinimui svarbūs dr. A. Vasiliauskienės darbai: paskaitos, Lvovo universiteto dienų Šiaulių universitete ir Šiaulių universiteto dienų Bazilijonų institute Briuchovičiuose organizavimas, įvairūs Šiaulių universiteto pedagogų ir studentų susitikimai minėtose Ukrainos aukštojo mokslo institucijose.
Reikšmingiausias visų minėtųjų trijų mokslo institucijų bendradarbiavimo rezultatas – kolegialiu rūpesčiu Romoje išleista aukščiau minėtoji dr. A. Vasiliauskienės monografija „Vasilijaus Zinko studija „Sesuo Rafaila“: istorinis biografinis kontekstas, moksliniai komentarai ir teologinė terminologija“.
Dr. A. Vasiliauskienės visos darbuotės kontekste išskiriamos mokslinės, organizacinės ir šviečiamosios veiklos kryptys. Jos veiklos indėlis itin akivaizdus pedagoginio ugdymo srityje, kad jaunimas pakiltų į dvasingumo bei žmoniškumo aukštumas. Visuomenės vidinio tobulėjimo lėšomis gausina rajonų bei miesteliųbibliotekas, muziejus. Trečia, ji yra asmenų įamžinimo komisijų (prel. M. Krupavičiaus, arkivysk. M. Reinio), Beatifikacijos komisijų (Dievo tarnų kun. Alfonso Lipniūno ir Barboros Žagarietės) narė.
Mokslinės veiklos kontekste irgi išskiriamos trys pagrindinės tyrimų kryptys ir objektai. Pirmoji – Antrojo Lietuvos Statuto nuorašų tyrimai. Antroji – Lietuvių katalikiškasis intelektinis sąjūdis bei svarbiausia šį sąjūdį vienijanti institucija – Lietuvių katalikų mokslo akademija (istorija, asmenybės). Trečioji tyrimų kryptis – Lietuvių ir ukrainiečių istoriniai, kultūriniai ryšiai bei Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino istorijos tyrinėjimas. Akivaizdu, kad dr. A. Vasiliauskienės veiklos kryptys laukia atskiros detalios analizės, išryškinančios čia išvardytus šįmet jos minimus įvairiausius jubiliejus.
Tai, ką dr. Aldona Vasiliauskienė nuveikė garsindama Lietuvą ir jos žmones, puoselėdama lietuvių ir ukrainiečių istoriškai susiklosčiusius tarpusavio ryšius, kelia mūsų galvas aukštyn ne tik iš noro pasidžiaugti jos veiklos rezultatais, bet ir siekti pagal savo išgales tapti Dievo šviesos laidininkais pačiais įvairiausiais aspektais.
Atgal
