Įvykiai
12 30. Užsienio lietuvių susivienijimams reikia daugiau dėmesio
Sausio 3 d. savo 70-mečio sukaktį švenčia Alfonsas Kairys – žymus visuomenės veikėjas, kalbininkas, ,,Lietuvos aido“ korespondentas.
Kitais metais ketinama atkurti Tautinių mažumų departamentą. Kokios, jūsų galva, turėtų būti iš dalies atgimsiančio Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie LR Vyriausybės darbo kryptys?
Šio departamento veiklai skyriau daugelį metų, visus gražiausius ir prasmingiausius sumanymus. Pabrėžiu - padaryta skaudi klaida, kad Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie LR Vyriausybės buvo ne reorganizuotas (nors dokumentuose įvardijama būtent taip), o sugriautas, išdraskytas, sujauktas. Ir dar. Kai kurias Tautines mažumas kuruojantis dabar Kultūros ministerijos Tautinių mažumų skyrius savo kompetencijoje neturi lietuvių, gyvenanačių Rytų Lietuvoje, kaip tautinės mažumos, palaikymo programos...
Kokie veiklos rodikliai lydėjo Jus į sėkmę?
Dirbau Lietuvos LR Švietimo ministerijos Mokyklų valdybos inspektoriumi, Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti referentu švietimui ir kultūrai. 1994 m., reorganizavus Valstybinę komisiją Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti į Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, o vėliau - į Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, iki 2005 m. - šio departamento Užsienio lietuvių skyriaus vyriausiuoju specialistu, vėliau Darbo su užsienio lietuvių bendruomenėmis poskyrio vedėju, o dar vėliau - Rytų Lietuvos programų poskyrio vedėju.
Dirbdamas Švietimo ministerijoje ir kitose valstybės institucijose, rūpinausi Rytų kraštų, ypač Karaliaučiaus krašto, lietuvių bendruomenėmis, lietuvių kalbos ir etnokultūros fakultatyvų, lietuviškųjų klasių steigimu, Rytų Lietuvos poskyryje - tautinės darnos išsaugojimu Šalčininkų, Vilniaus, Trakų, Ignalinos rajonuose, Visagino apylinkėse. Visur darbas buvo įdomus, nes teko bendrauti su šimtais, o gal ir tūkstančiais žmonių: gyventi jų bėdomis, džiaugtis mažais ir dideliais jų laimėjimais. Man regis, minėto departamento darbą iš dalies sėkmingai tęsia lietuvių švietimo draugija ,,Rytas“ (pirm. Algimantas Masaitis).
Kokias įžvalgas palikote kuruodamas užsienio lietuvius?
Sakiau ir sakysiu, kad visuomeniniams ambasadoriams – užsienio lietuvių susivienijimams - reikia daugiau dėmesio. Būtina ir jų tarpusavio vienybė: ne nuo draugijų, bendrijų, asociacijų gausumo priklauso jų veiklos. Esti gausių ir nesutariančių tarpusavyje ir yra neskaitlingų, tačiau įspūdingai garsinančių Lietuvą.
Apie ką Jūsų knygos, straipsniai?
Straipsnių sąrašas pasipildo kas savaitę. Vis naujos mano mintys randa vietos „Vorutoje“, „Lietuvos aide“, „Švietimo naujienose“. Ačiū jų redaktoriams ir komandų nariams.
Važinėdamas po Rytų kraštus, susitikdavau su gražių ir svarių minčių turinčiais lietuviais: taip gimė knyga - almanachas „Balsai iš toli“. Joje 23 Baltarusijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Ukrainoje gyvenančių ir kuriančių proza, poezija. Knygą padėjo sudaryti poetas Antanas Andrijonas, na o du Rytų Lietuvos mokytojų kūrybos almanachus - „Ties rugsėjo taku“, „Ties spalio taku“ sudarėme kartu su su poetais Romu Vorevičiumi, Albertu Skyreliu. Būtų gimęs ir trečiasis, bet departamento sugriovimas ‚,užgriovė“ tą mintį.
Knyga „Laiko išsklaidyti“, išėjusi 1997 m., skirta tiems, su kurias drauge kurtos pirmosios lietuvių bendruomenės užsienyje: Rusijos Federacijoje (Karaliaučiaus srityje, Maskvoje, Sankt Peterburge, Samaroje, Omske, Tomske...), Moldovoje, Gruzijoje, Latvijoje, Estijoje. Penkerius metus rūpinausi lietuviais, gyvenančiais Rytų Lietuvoje: parama ugdymo įstaigoms, atskiriems žmonėms. Na ir knygos pavadinimas su tuo susijęs - „Penkeri metai su Rytų Lietuva“. Tai lyg ir mano ( supraskite - departamento) vadovaujamo poskyrio ataskaita kiekvienam Rytų Lietuvoje gyvenančiam. Esu išspausdinęs per 150 straipsnių Lietuvos ir užsienio lietuviškoje spaudoje lituanistikos, užsienio lietuvių švietimo klausimais („Lietuviškumui palaikyti“, „Mūsų svečiai“, „Kas į Prūsijos žemę?, „Padėkime Karaliaučiaus krašto lietuviams“, „Černiachovske galima rengti lietuvių kalbos mokytojus“, „Atgaja“ laukia“, „Jie gyvena Mažojoje Lietuvoje – Karaliaučiaus krašte“, „Karalių (Karaliaučiaus) mieste“, „Mokytoja, poetė, vertėja Karaliaučiaus žemėje“, „Romai, kas jie“ ir kt.).
Esate Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Lietuvos edukologijos universitete pedagogams skaitote kalbos kultūros paskaitas. O kokia etika vadovaujasi šiuo laikmečiu žurnalistas?
Pagrindinis žurnalistikos etikos tikslas yra ne tik nustatyti žurnalistinės veiklos kriterijus, bet ir jų laikytis. Europos Tarybos rezoliucija „Dėl žurnalistinės etikos" įpareigoja visas žiniasklaidos priemones imtis efektyvių priemonių deramam žurnalistinės etikos lygiui palaikyti“. Tai neatsiejama ir nuo kalbos kultūros esmės.
XVI žurnalistų sąjungos suvažiavime, įvykusiame š.m. lapkričio 22 d., priimtame nutarime sakoma: „Žurnalisto profesija apima teises ir įsipareigojimus, laisves ir pareigas. Be įstatymų nustatytų teisių ir įsipareigojimų viešosios informacijos rengėjams tenka ir etinė atsakomybė piliečiams bei visuomenei. Ši atsakomybė ypač pabrėžtina dabar, kai informacija ir komunikacija atlieka labai svarbų vaidmenį žinių visuomenėje formuojant piliečių asmenines nuostatas bei informuojant visuomenę.
„Lietuvos aido“ redakcijos vardu sveikinu jubiliejaus proga. Ilgiausių Metų!
Kalbėjosi mgr. Romas Adomas Vorevičius
Atgal
