Įvykiai
12 12. Antanui Žukauskui - 90
Rimantas Narbutis
Šaulių kuopos vadas
Baisogalos (Radviliškio r.) parapijos bažnyčioje iškilmingai paminėtas Antano Žukausko jubiliejus. Minėdami jubiliato sukaktį norime prisiminti sudėtingus gyvenimo vingius, kurie įtakojo asmenybės formavimuisi, jo gyvensenai ir darbams.
Antanas Žukauskas gimė 1924 m. lapkričio 10 d. Stungurių kaime, tuometiniame Viduklės valsčiuje (dabartinė Raseinių r. Viduklės sen.), smulkaus ūkininko šeimoje. Šeimoje buvo šeši vaikai, du broliai ir keturios seserys, Antanas buvo ketvirtas vaikas. Kadangi vyresnysis brolis buvo silpnos sveikatos, Antanui anksti teko dirti ūkio darbus, baigė tik keturis mokyklos skyrius. Po karo, siekdamas išvengti karinės tarnybos, įsidarbino geležinkelyje, buvo pasiųstas į Klaipėdos kraštą prie geležinkelio atstatymo darbų. Kartą grįžę Viduklėje su draugu buvo liudininkai, kaip į kariuomenę paimti naujokai susimušė su stribais ir jiems gerai įkrėtė į kailį. Nors Antanas muštynėse nedalyvavo, buvo suimtas, uždarytas į kamerą, ten prabuvo savaitę laiko. Greitai įvyko teismas, naujokus mušeikas nuteisė po 5 metus kalėjimo. Tiek pat siūlė ir A.Žukauskui, tačiau jį užtarė teismo tarėja, tad gavo 1 metus lygtinai.
Buvo neramūs pokario laikai. Sodyboje dažnai apsilankydavo partizanai, juos pamaitindavo, suteikdavo nakvynę. Vietiniai partizanai buvo gerai pažįstami. Vieną žiemos naktį užėjo didelis, maždaug 40 vyrų nevietinių partizanų būrys, kurie paprašė pravesti per Žemaičių plentą, Antanas juos saugiai palydėjo. Dažnai naktį ateidavo stribai arba rusų įgulos kareiviai, ieškodavo partizanų. Prisiminė, kad turėjo labai protingą šunį, pagal kurio lojimą galėdavo nuspėti, kas atėjo: jei šuo amtelėdavo keletą kartų ir nutildavo – atėjo partizanai, jei įnirtingai lodavo – tai kareiviai arba stribai.
Antanas Žukauskas
Jauniausioji sesuo Veronika, buvo partizanų ryšininkė, draugavo su miške besislapstančiu Navicku, už kurio vėliau ištekėjo. NKVD įtarė, kad ji bendrauja su partizanais, dažnai sulaikydavo, tardydavo. Seseriai nieko kito nebeliko, kaip pasitraukti į mišką. Sesuo žuvo per susišaudymą su kareiviais. Antano tėvas važiavo į Raseinius, valdžios prašė, kad leistų dukrą palaidoti, tačiau kūno neatgavo, stribų buvo slaptai palaidota bendrame kape. Netrukus po sesers žūties šeima (tėvas, motina ir abu sūnūs) buvo ištremti į Sibirą, Irkutsko srities Čeremchovo rajoną, Krancovka gyvenvietę. Dvi tremtinių šeimos, 9 žmonės apsigyveno viename kambarėlyje, trūko maisto, neturėjo kuro krosniai. Vėliau įsidarbino lentpjūvėje, dirbo prie statybų. Šiek tiek uždirbdavo, tapo lengviau gyventi. Kitais metais buvo sukurta brigada, kuri Krancovkoje tiesė, asfaltavo kelius, ten Antanas su broliu išdirbo iki tremties pabaigos. Į Lietuvą grįžo 1957 m. pavasarį, tremtyje prabuvę 7 metus. Grįžus į tėviškę, vietinė valdžia priregistravo tik 2 mėnesiams, ilgiau apsistoti neleido, todėl Antanas išvyko į Radviliškio rajoną, į Šiaulėnus, kur dirbo sesers vyras. Įsidarbino Šiaulėnų malūne. 1959 m. vedė, o 1960 m. šeima persikėlė į Baisogalą. Susilaukė sūnaus ir dukters. Dirbo Baisogalos malūne, vėliau lentpjūvėje.
Į Šaulių sąjungą įstojo 1995 m. sausio 30 d. Jos veikloje dalyvavo ir dalyvauja pagal išgales ir dar šiandien.
Todėl kuopos šauliai, bendruomenė, seniūnija didžiuojasi turėdama savo gretose nuostabų žmogų, šaulį, pilietį, kuris yra tikras lietuvių tautos sūnus.
Atgal
