Įvykiai
Lietuvių ir vokiečių kultūros dienos Hiutelfelde
Jonas Duoba
Š.m. spalio 1-oje pusėje pietų Vokietijos mieste Hiutenfelde lietuviškosios Vasario 16-osios gimnazijos rūmuose vyko dvi kultūrinio profilio konferencijos. Pranešimai buvo skaitomi ir diskusijos vyko vokiečių kalba.Vienai grupei, kurioje buvo virš 30 žmonių, vadovavo iš Lietuvos kilusių Vokiečių bendruomenės pirmininkas Hardy Mett (jis yra ir bendruomenės leidžiamo žurnalo "Die Raute" (rūta) vyr. redaktorius, ir leidyklos savininkas, pakvietęs į konferenciją Vilniaus vokiečių bendrijos pirmininką Erviną Peteraitį ir straipsnelio autorių bei dar po du asmenis iš Šiaulių ir Kauno vokiečių bendrijų).
Konferencijos pagrindinė tematika: vokiečių kalbos dėstymo problemos-niuansai Lietuvos vidurinėse ir aukštosiose mokyklose po Nepriklausomybės atgavimo ir sovietmečiu (1945-1990 m.); lietuvių ir vokiečių kultūriniai ryšiai; vokiečių parama lietuviams. Kitai grupei, kurioje buvo virš 70 dalyvių, vadovavo gimnazijai priklausančioje pilyje įsikūrusio Lietuvių Kultūros instituto (LKI) ir švenčiančio savo egzistencijos 30-metį jubiliejų, direktorius dr. Vincas Bartusevičius. Konferencijos pagrindinė tematika buvo: Lietuva epochų sandūroje – nuo sovietmečio iki nepriklausomybės. LKI mokslinės veiklos pagrindinis tikslas yra lietuvių išeivijos suartinimas su tėvynainiais Lietuvoje, aptariant susijusias su Lietuva problemas, taip pat čia pritraukiant vokiečius ir kitataučius, besidominčius Lietuvos kultūra.
Pirmoje bendroje sueigoje visus svečius sveikino Lietuvos ambasadorius Vokietijai Mindaugas Butkus, Šiaurės-Rytų instituto Liuneburge direktorius dr. Joachimas Tauberis, rūmų šeimininkė – Vasario 16-osios gimnazijos direktorė dr. Bronė Narkevičienė, Vokiečių iš Lietuvos bendruomenės pirmininkas Hardy Mett, Vokietijos lietuvių bendruomenės pirmininkas Antanas Šiugždinis, Baden-Wurtternbergo federalinės žemės kunigaikštis Inigo von Urachas (kurio senelis po I-ojo pasaulinio karo vos netapo Lietuvos karaliumi Mindaugu II-uoju).
LKI direktorius dr. V. Butkevičius savo pranešime pateikė įdomių faktų ir skaičių iš instituto30-metės istorijos: suorganizuota 30 konferencijų, kuriose 164 pranešimus skaitė 114 prelegentų, iš jų 26 lietuviai išeiviai su 53 paskaitomis, 40 lietuvių iš Lietuvos (45 paskaitos), 48 vokiečiai bei kitataučiai (66 pask.). Nuo 1985 m. kiekvienos konferencijos medžiaga išleidžiama atskira knyga, LKI veikla gerai žinoma viso pasaulio lietuviams.
Vilniaus universiteto istorijos fakulteto docentas dr. Arūnas Streikus savo pranešime "Lietuvos kelias į Sąjūdį: Bažnyčia ir kultūrinis elitas tarp prisitaikymo ir pasipriešinimo" apžvelgė Bažnyčios ir valstybės santykius Lietuvoje nuo 1940 m. iki Nepriklausomybės atstatymo, kad mūsų kultūrinis elitas negalėjo veltis į atvirą kovą su pavergėjais, o daugiau tenkintis gudriomis maskuotėmis ir pogrindine veikla.
LR Švietimo ir mokslo viceministrė dr. Nerija Putinaitė paskaitoje "Sovietmečio atspindžiai dabartinės Lietuvos savimonėje" pažymėjo, jog tikroji Demokratija Lietuvoje sunkiai įsigali dėl to, kad dar daugelio žmonių sąmonėje yra išlikę sovietinės mąstysenos atributų, inertiškumas, dažnas, vietoj konstruktyvaus darbo siekiant pagerinti savo šalies gyvenimą, renkasi emigraciją.
LR Muzikos ir teatro akademijos profesorė Dalia Balsytė kalbėjo apie savo tėvo, vieno įžymiausių pokario laikų lietuvių kompozitoriaus Eduardo Balsio (19 19-1984) kūrybos reikšmė Lietuvos kultūrai. Savo darbinę veiklą jis pradėjo ne nuo muzikos, o nuo mokytojavimo Kretingos gimnazijoje, kur jis nuo 1940 m. dėstė matematiką, fiziką, chemiją, o muzikai atsidavė tik nuo 1945 m., pasibaigus 2-ajam pasauliniam karui. 1950 m. baigė Lietuvos konservatoriją, 1953 m. Leningrado konservatorijos aspirantūrą, dirbo Lietuvos konservatorijos kompozicijos katedros vedėju, 1962-1971 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininku. Nors jo muzikinę kūrybą skirsto į tris periodus, tačiau visai jai yra būdinga gyvumas, natūralumas ir novatoriškumas.
Apie vokiečių kalbos dėstymo padėtį ir perspektyvas Lietuvos mokyklose pranešimus skaitė gimnazijos mokytoje iš Šiaulių Janina Vaitkienė ir Heidelbergo universiteto docentas dr. Klausas Fuchsas, 7 metus dirbęs Kauno Vytauto didžiojo universitete. Pranešėjai pažymėjo, kad didžiausias Lietuvos jaunimo susidomėjimas vokiečių kalba buvo apie 1992-1994 metus, po to jis daugiau užleido pozicijas anglų kalbai, dažnai ir dėl atitinkamos reklamos stokos. Taip pat kalbėta ir apie nesavanaudišką vokiečių paramą Lietuvos vidurinėms ir aukštosioms mokykloms.
Apie diskursyvias strategijas mokykliniuose Lietuvos istorijos vadovėliuose, prisimenant socializmą ir dėstant postsocializmą, pranešimą skaitė Braunšveigo universiteto privatdocentė dr. Barbara Christophe.
Apie vokiečių kalbos dėstymą Lietuvoje vidurinio profilio mokyklose sovietmečiu kalbėjo šio straipsnio autorius. Ypač buvo sunkūs pokario metai 1945-1947, kada trūko vadovėlių, sąsiuvinių, rašymo priemonių, o mokiniai dažnai sėdėdavo šaltose patalpose, apsivilkę paltus ir mūvėdami pirštines. Visų dalykų, jų tarpe vokiečių ir kitų kalbų mokymas buvo labai politizuotas – jei mokytojas per pamoką bent vienu sakiniu nepaliaupsino "šlovingąją" komunistų partiją ar kurį nors jos diktatorių, tai pamoka buvo laikoma niekine. Į vokiečių ir kitų kalbų vadovėlių tekstus būdavo prikaišiojama su socializmo ir komunizmo ideologija siejamų terminų ir idėjų. Mažai būdavo skiriama dėmesio šnekamosios kalbos, komunikabilumo ugdymui, o daugiau skaitymams ir vertimams. Dėstant gramatikos kursą, beveik buvo ignoruojamas konjunktyvas (tariamoji nuosaka) ir jo visų aštuonių formų nuosekli analizė. Daug priklausydavo ir nuo mokytojo asmenybės: ką vienas sugebėdavo duoti per vienus metus, tai kitas tiek neįstengdavo net per du ir tris metus, nes nebuvo vieningų ir nuoseklių reikalavimų.
Apie Lietuvoje veikiančių vokiečių bendrijų kultūrinį darbą kalbėjo Vilniaus, Kauno ir Šiaulių bendrijų pirmininkai (atitinkamai: E. Peteraitis, I. Tylienė ir B. Neniškienė).
Abiejų forumų dalyvius labai maloniai nustebino paskutinę konferencijos dieną abu baigiamieji pranešimai. Baltiečių centro Bonoje direktorius sociologijos dr. latvis Andrejs Urdzė pusantros valandos kalbėjo gražia, taisyklinga vokiečių kalba, apie visų trijų Baltijos valstybių socialinę, ūkinę ir kultūrinę-politinę raidą, joms atstačius nepriklausomybes. Remdamasis statistiniais duomenimis prelegentas įdomiai analizavo tų šalių nepriklausomybės laikotarpio ne tik gražius laimėjimus, bet ir gilias nuosmukio duobes. Išreikšdamas viltį, kad šiuometinė visus sunkiai slegianti ekonominė krizė bus įveikta, dr. A. Urdzė tvirtino, kad Baltijos šalių pasirinktas savarankiškumo kelias yra visai teisingas ir ateityje atves jas į žymiai geresnį gyvenimą.
Prelegentas iš Klaipėdos Maic Witte analizavo pastarųjų 20 metų laikotarpio Lietuvos ir Vokietijos kultūrinius santykius daugiau privatinio lygmens aspektu, pateikdamas faktų apie miestų susiporavimus, įmonių, įstaigų, mokyklų, jaunimo grupių kultūrinius ryšius bei ūkinius kontaktus ir greta daugybės teigiamų bendradarbiavimo pavyzdžių jis nurodė, jog labai apgailestaująs, kad iki šiol nėra įsteigtas joks koordinacinis centras, į kurį patektų visa reikalinga informacija, labai praverčianti ruošiant įvairius projektus bei pranešimus.
Pilies rūmų kambariuose dailininkė ir grafikė Jurgita Nowak-Savickaitė, gimusi 1971 m. Šiauliuose ir gyvenanti Rastatt'e, konferencijų dalyviams surengė savo darbų parodą. Tokias parodas ji rengia kasmet nuo 1994 m. Lietuvoje, Vokietijoje, Italijoje ir pietų Afrikoje. Jos mėgstama tematika yra gamtos peizažai, portretai, aktai, gėlės, gyvuliai, žvėrys, paukščiai, iliustracijos knygoms.
Antrosios konferencijų dienos pavakarę dalyvius nudžiugino įspūdingas meno meistrų iš Vilniaus koncertas: klasikinės muzikos ir lietuvių kompozitorių kūrinius pakiliai atliko solistas Dainius Prūšys (baritonas) ir pianistė profesorė Dalia Balsytė. Jiems aistringai plojo daugiau kaip 100 abiejų konferencijų dalyvių.
Po koncerto ambasadorius Mindaugas Butkus konferencijos dalyvius pakvietė bendrai vakaronei su gausiomis vaišėmis.
Užbaigiant konferencijas, LKI bibliotekai buvo padovanota unikali knyga – komentuotas Wolfenbuttelio postilės leidinys, kurį parengė Frankfurto prie Maino universiteto docentė dr. Jolanta Gelumbeckaitė pagal Hercogo Augusto bibliotekos Wolfenbuttelyje ir Frankfurto/M universiteto projektą. LKI direktoriui dr. Vincui Bartusevičiui knygą įteikė Wolfenbuttelio rotušės tarybos pirmininkas, buvęs Vasario 16-osios gimnazijos mokinys Manfredas Ammonas (žaidęs krepšinį Vokietijos nacionalinėje rinktinėje ir draugavęs su vienu įžymiausių Lietuvos krepšininkų Modestu Paulausku). Tame Wolfenbuttelio postilės leidinyje pirmą kartą skelbiama spalvota originalo dydžio rankraščio faksimilė ir dokumentinis teksto perrašas. Išsamioje įvadinėje studijoje pateikiamas išorinis rankraščio aprašas, teksto sandaros analizė bei jo sukūrimo ir tyrimo istorija. Ši Wolfenbuttelio postilė – tai nežinomo autoriaus 1573 m. sudarytas rankraštinis lietuviškas pamokslų rinkinys "Išguldymas Evangelijų per visus metus". Jis nuo 1648 m. saugomas hercogo Augusto bibliotekoje Wolfenbuttelyje. Šis unikalus rankraštis yra vienas išsamiausių ir svarbiausių lietuvių kalbos dokumentų, liudijančių rašomosios kalbos formavimosi procesą, taip pat ir tai, kad lietuviškai kalbantys žmonės perėmė Vakarų Europos kultūrą sparčiau, negu buvo iki šiol manyta.
Abi konferencijos vyko didelės pagarbos ir tolerancijos įvairių tautybių žmonių ženkle, ką nuosekliai rėmė ir remia Vokietijos valdžia, Bundestagas.
Vasario 16-osios gimnazija buvo įsteigta 1950 metais, todėl šįmet ji šventė savo gyvavimo 60-metį jubiliejų.
II-ojo pasaulinio karo pabaigoje Vakarų Vokietijoje susikaupė virš 65 000 atbėgėlių iš Lietuvos. dauguma jų buvo apgyvendinti pabėgėlių stovyklose. Bet jie nenusiminė, stengėsi vesti organizuotą ir aktyvų gyvenimą: būrėsi į chorus ir šokių ratelius, rengė koncertus, leido savo laikraščius, steigė mokyklas. 1948 m. V. Vokietijoje buvo 158 lietuviškos mokyklos, iš jų net 26 gimnazijos. Tačiau po poros metų prasidėjo masinė lietuvių emigracija į JAV, todėl dėl vaikų stygiaus daugumą lietuviškų mokyklų teko uždaryti. 1950 m. Lietuvių bendruomenės Vokietijoje Taryba nusprendė Dypholce (Diepholz) buvusiose aviacijos dalinių kareivinėse įsteigti vienintelę visai Vokietijai lietuvišką gimnaziją, kuriai 1951 m. per Vasario 16-osios minėjimo iškilmes nutarė suteikti Vasario 16-osios vardą. Kadangi Vokietijos karinė valdžia pareikalavo grąžinti patalpas, tai lietuvių bendruomenė, vadovaujant kunigui Alfonsui Bernatoniui, nupirko Hiutenfelde esančią Rennhof'o pilį ir į ją 1954 m. perkelia Vasario 16-osios gimnaziją. Mokymo bazės ir bendrabučio patalpų remontas bei modernizavimas užtruko iki 1959 m., tam buvo renkamos aukos iš viso pasaulio lietuvių. Nuo 1960 m. Heseno federalinės žemės bei visos Vokietijos valdžia kasmet skiria subsidijų gimnazijos reikalams. 1965 m. užbaigiamas statyti gimnazijai naujas pastatas, o 1972 m. – mergaičių bendrabutis.
1984 m. birželio 6 d. kilęs gaisras stipriai apgadino pilies rūmus, berniukų bendrabutį ir biblioteką. Gaisro pasekmėms likviduoti prireikė penketo metų; tam padėjo Hesseno ir Baden-Wurttembergo federalinių žemių valdžių ir Vokietijos bendrosios federalinės valdžios parama bei lietuvių surinktos aukos.
Nuo įkūrimo pradžios gimnazijos vadovybė ir pedagogų kolektyvas savo pagrindiniais uždaviniais laikė lietuviškų šeimų vaikams skiepyti meilę gimtajai kalbai, teikti jiems aukšto lygio išsilavinimą, ugdyti juos tvirtai įsitikinusiais lietuviais ir dorais pasaulio piliečiais. Bėgant dešimtmečiams gimnazija priimdavo laikmečių iššūkius, keitėsi, tobulėjo ir užsitarnavo gerą vardą bei pripažinimą ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Sovietmečiu ji buvo ryškus lietuviškas laisvės švyturys Vakarų pasaulyje, 1989 m. prasidėjus Sąjūdžio veiklai Lietuvoje, gimnazija tapo svarbia baze Vakaruose naujo lietuvių judėjimo atstovams. Kai 1990 m. Lietuva atsikovojo Nepriklausomybę, gimnazija buvo svarbus Vakarų Europoje ramstis kovoje už tos nepriklausomybės išsaugojimą ir įtvirtinimą.
1999 m. Hesseno federalinės žemės valdžia suteikė gimnazijai statusą, jog į ją gali būti priimamas ir vokiečių jaunimas. Nuo tada gimnazija tampa lietuvių ir vokiečių tautų solidarumo ir tarpkultūrinio bendravimo bei tolerancijos židiniu.
Šiandien gimnazija yra moderni mokymo įstaiga, tačiau išlaikanti per 6 dešimtmečius susiformavusias savo būdingas tradicijas. Mokymo ir auklėjimo procese įgyvendinami dviejų valstybių, Vokietijos ir Lietuvos, mokslininkų, kultūrininkų, politikų, mokinių tėvų ir suinteresuotų piliečių norai ir viltys, siekiant vieningo tikslo – tinkamai paruošti įvairių tautybių jaunimą sėkmingoms studijoms Vokietijos aukštosiose mokyklose, suformuoti jaunuose žmonėse esminius savarankiško gyvenimo ir veiklos įgūdžius šiuolaikinėje visuomenėje.
Su manimi ir mano kolega E. Peteraičiu mielai sutiko pasikalbėti jauna, simpatiška gimnazijos direktorė matematikos dr. Bronė Narkevičienė, prisipažinusi, kad matematiką gali dėstyti net trimis kalbomis – lietuvių, vokiečių ir rusų. Atsakiau, kad tą patį galiu ir aš. Pasak jos, šiuo metu gimnazijoje yra 187 mokiniai, nuo 5-os iki 13-os klasės. Mažiesiems, penktokams-šeštokams, kol dar jie gerai neišmokę vokiečių kalbos, kai kurie dalykai, pvz., tikyba, Lietuvos istorija, geografija, dėstomi lietuviškai, net ir aukštesnėse klasėse paliekamas vienas-kitas dalykas dėstyti lietuviškai. Baigdamas abitūrą, moksleivis, jei nori, gali pasirinkti lietuvių kalbą ir kaip valstybinį egzaminą.
Iš įvairių Vokietijos regionų, taip pat iš užsienio, net Pietų Amerikos, atvykę lietuviškų šeimų vaikai apgyvendinami jaukiuose mergaičių ir berniukų bendrabučiuose – dviviečiuose, o aukštesniųjų klasių mokiniai keliuose net ir vienam asmeniui skirtuose kambariuose. Dauguma kambarių turi savo prausyklas, dušus, karštą ir šaltą vandenį, WC. Bendrabutyje yra skaitykla, dvi patalpos žiūrėti TV laidoms, po salę mankštai ir vaidinimams, kiekviename aukšte yra po jaukią virtuvėlę.
Kiekvienais metais nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens organizuojami krepšinio ir futbolo turnyrai vaikinams ir merginoms lauko sąlygomis, o rudenį ir žiemą, kai būna blogi orai, uždarose patalpose vykdomi stalo teniso ir bilijardo turnyrai.
Rennhofo pilies rūmų gausiomis patalpomis naudojasi ne vien gimnazija, bet ir kitos lietuvių bendruomenės bei Lietuvių jaunimo Vokietijoje sąjungos biurai. 1980 m. įsisteigęs Lietuvių kultūros institutas su moksline biblioteka ir archyvu, Lietuvių Europinis kultūros centras. Beveik kiekvieną savaitgalį pilyje kas nors vyksta: tai koncertai, parodos, seminarai, konferencijos, ką aplanko ne tik gimnazijos moksleiviai ir miesto gyventojai, bet ir savo bei užsienio aukšto rango svečiai – politikai, ministrai, net ir valstybių prezidentai.
Baigę dienos užsiėmimus konferencijose, nakvoti vykdavome į už 5 km esančio Hemsbacho miestelio viešbutį "Seehotel" (ežero viešbutis), esantį prie gražaus ežero, nuostabioje aplinkoje. Į ten ir atgal mus vežiodavo gimnazijos mikroautobusu šmaikštus, draugiškas vairuotojas Ronald Tesnau, kuris tik kitą dieną išsidavė, kad gimnazijoje dirba ne vien vairuotoju, bet dar ir vokiečių kalbos dėstytoju vyresniųjų klasių moksleiviams, be to, labai gerai išmokęs kalbėti lietuviškai. Pajuokaudamas aš sakydavau mūsų grupės draugams iš Lietuvos, kad tai "mūsų draugas Chošnau", o Ervinas man paprieštaraudavo: "tai mūsų Reiganas" (nes JAV velionio prezidento Reigano vardas buvo Ronaldas). Iš jo ir draugiškos lietuvių kalbos mokytojos Bronislavos Lipschis išgirdome nemažai gražių atsiliepimų apie Vasario 16-osios gimnaziją.
Konferencijų salėse ir per pertraukas būdavo malonu susitikti su š.m. liepos 30 d. Vilnių aplankiusios iš Lietuvos kilusių vokiečių bendruomenės nariais, atvykusiais į Hiutenfeldą iš Miuncheno, Štutgarto, Bremeno, Eseno, Hamburgo ir kitų miestų. Teko įsigyti ir naujų malonių pažinčių. Tai "lietuviškų" vokiečių bendrijos pirmininkas Hardy Mett (su kuriuo prieš tai teko bendrauti tik laiškais ir telefonu), Baden-Wurttembergo federalinės žemės kunigaikštis Ingo von Urach'as (draugiškas, kuklus, be jokios arogancijos žmogus, kartu su mumis posėdžiaudavo salėse ir kartu su mumis maitindavosi gimnazijos valgykloje), 90-tus metus einantis Gustav Sedat (kilęs iš Rytprūsių ir gyvenęs Dortmunde, sakė, jog turi kišenėje lūpinę armonikėlę, su kuria sugrosiąs nuostabią melodiją, kurios šiandieninis Lietuvos jaunimas visai nežino, o jis ją grodavęs jaunystėje; sugrojo ją ir dar vieną melodiją salės publikai; pasakiau, jo tai visiems – jauniems ir seniems Lietuvos žmonėms kasdien girdima V. Kudirkos "Tauriška giesmė" – mūsų nacionalinis himnas), ir kt.
Konferencijų dalyviams išvažinėjus link namų, aš ir Ervinas mielai priėmėme mūsų draugų Vokietijoje Hardy Mett ir filosofijos dr. Jono Norkaičio (daugiamečio Vasario 16-osios gimnazijos kuratorijos nario) pasiūlymus dar pasilikti kelioms dienoms ir susipažinti su įdomiais Mannheimo, Bad Mergentheimo (gyvena dr. J. Norkaitis) ir Wurzburgo miestais. Dar būdamas praeitą vasarą Vilniuje dr. J. Norkaitis man sakė, jog kai atvyksiu į Vokietiją, tai jis norės man būtinai parodyti įdomius Wurzburgo ir Bad Mergentheimo miestus. Deja, dr. Joną Norkaitį aplankėme sunkiai susirgusį ir gulintį vienoje iš Wurzburgo ligoninių. Paslaugus taksistas sutiko mus ta proga pavežioti ir po Wurzburgo miestą, parodydamas jo svarbiausius ir įdomiausius objektus. Iš Wurzburgo yra kilęs visų laikų geriausias Vokietijos ir vienas geriausių pasaulyje krepšininkų Dirkas Nowitzkis. Mūsų apsilankymas ligoninėje pas dr. J. Norkaitį labai teigiamai paveikė jo sveikatą. Nuostabi, labai maloni jo žmona medicinos dr. ir vaikų gydytoja (dabar - pensininkė) Birutė Norkaitis mums paskyrė porą dienų susipažinti su gražiu, įdomiu Bad Mergentheimo kurortiniu miestu (25 000 gyv.) Kad mes jaustumės laisviau ir patogiau, Birutė mus apgyvendino įdomiame viešbutyje "Deutsehmeister". Pirmiausia mus labai sudomino viešbutyje pavyzdinga tvarka ir švara, administratoriaus ir darbuotojų išskirtinis dėmesys viešbučio svečiams: jaukiai sutvarkytuose kambariuose ant stalų padėta svečiams bloknotai, rašikliai, planai – kokias miesto įžymybes ir kada patariama aplankyti, vonios kambariuose padėti švieži ir gražiai įpakuoti muilo gabalėliai, šampūnai maišeliuose su atspaustais ant jų viešbučio rekvizitais, o viešbučio restorane – valgykloje gausus delikatesinių valgių pasirinkimas.
Pirmąją mūsų viešnagės dieną Bad Mergentheime mes paskyrėme keletą valandų miesto istorijos muziejui, įsikūrusiam didžiulėje vokiečių Kryžiuočių ordino buvusioje pilyje. Aš ir Ervinas buvome labai maloniai nustebinti, kiek daug istorijos apie Vokietiją telpa šiame unikaliame muziejuje, kad Bad Mergentheimas turėjo didžiulę reikšmę didžiausios ir galingiausios valstybės Europoje gyvenimui ir vystymuisi.
Jau 12-ame amžiuje Bad Mergentheimas buvo žinomas kaip frankų gyvenvietė. Jai Bavarijos kaizeris Liudvigas 1340 m. suteikė miesto teises, Kryžiaus žygių metu, 1190 m. buvo įkurtas vokiečių ordinas, kurio rezidencija tapo Bad Mergentheimas, šią funkciją miestas išlaikė iki 1809 m. Pagrindinis ordino devizas buvo: "gelbėti, ginti gydyti". 13-ame amžiuje tarp Rytų ir Vakarų Prūsijos sričių susikūrė galinga Vokiečių Ordino valstybė, kurią 1809 m. užkariavo ir išardė Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas. Ordino rezidencija buvo perkelta į Vienos miestą , jos egzistencija toliau rūpinosi Habsburgų dinastija. Toliau Ordinas gyvavo kaip religinė vyrų ir moterų vienuolynų sistema.
Buvusi Vokiečių Ordino svarbiausioji pilis ir vadų rezidencija buvo paversta istorijos muziejumi, kurio 3000 kv. m. ekspozicijų plote yra sukaupta daug įdomių eksponatų apie Vokiečių Ordino galią. Daugelyje muziejaus dokumentų aptinkame žodžius "Lietuva" ir "lietuviai". Lankytojų dėmesį patraukia 16-ojo amžiaus pradžioje Bad Mergentheimo kalykloje, kuri buvo Ordino nuosavybė, kaldintas auksines ir sidabrines monetas. Tai dukatai ir taleriai. Vėliau Ordinas įsteigė savo pinigų kalyklas Nurnberge, Wurzburge ir Wartheime. Po stiklu saugomos storos knygos, spausdintos grafišku šriftu 1627 m. ir vėliau. Ordino rezidencija turėjo ir savo biblioteką, kurioje 18 a. pabaigoje buvo sukaupta virš 40 000 knygų.
Pilies patalpų ir jose sukauptų eksponatų gausybė liudija apie Ordino vadų – kunigaikščių prabangų gyvenimą. Istorikai paskaičiavo, kad Bad Mergentheime buvo 18 Ordino vadų rezidencija, kuri šimtmečių eigoje būdavo perstatinėjama ir tobulinama tai Renesanso, tao rokoko, tai klasikiniu stiliumi. Pilies bažnyčia yra tikras rezidencijos brangenybių telkinys. Statant bažnyčią konsultantais buvo pakviesti įžymūs menininkai Baltazaras Noimanas (Balthasar Neumann) ir Fransuo de Kiuvilje (Francois de Cuvillies).
1864 m. baronas (Freiherr) Karlas Jozefas von Adelsheimas pilyje įsteigė savo kolekciją "Senienos", kur buvo surinkta skulptūros ir įvairūs daiktai, gaminti viduramžiais ir Renesanso epochoje iš gipso, stiklo, medžio, dramblio kaulų, marmuro, porceliano ir kt. 1844-1851 m. Bad Mergentheime gyveno vokiečių poetas Eduardas Miorikė (Morike). Pilies bažnyčioje 1851 m. buvo įregistruota jo santuoka su Margareta Špet (Margarethe Speeth), vieno iš Bad Mergentheimo karininkų dukra. Jis taip pat sukaupė pilyje daug eksponatų, o pilies namų apyvokos knygoje aprašoma jo kasdienybė, jo įžymios poemos "Boden ežero idilė" kūrimo niuansai.
Nuo 1986 m. pilis buvo iš pagrindų restauruojama, gražinama. Joje įrengtos dvi prašmatnios salės: "barokinė" (50 vietų) ir "raudonoji" (150 vietų), kurias galima išsinuomoti pobūviams, konferencijoms – seminarams. Šiandien Bad Margentheimas su savo gražiais pastatais, žaliais parkais, patogaus poilsio objektais pakliūva į Vokietijos vertingiausių kurortų dešimtuką. Be įžymios pilies lankytojus čia džiugina dar gražūs parkai, aikštės, laukinių žvėrių sodas, maudykla-baseinas "Solynar", nepaprastai gražios, vaizdingos miesto apylinkės.
Mane ir Erviną labai sudomino Bad Mergentheime vartojami populiarūs terminai "Hochmeister" ir "Deutschmeister". Vokiečių kalbą mokantis lietuvis pirmąjį terminą verstų kaip "aukštameistris", o antrąjį – kaip "vokiečių meistras" arba "vokiečių čempionas". Tačiau, kaip iš palengvo išsiaiškinome, šie terminai yra istoriniai, pirmas jų lietuviškai turi būti sakomas "ordino magistras", antrasis – "Teutonų ordino didysis magistras".
Po Bad Mergentheimo dar šiek tiek susipažinome su dideliu ir įdomiu Mannheimo miestu, dar sugrįžome vienai nakčiai į Hiutenfeldą, o kitą dieną keliavome į oro uostą "Frankfurt/M-Hahn", iš kur 189 vietų laineris Boeing, priklausantis italų aviakompanijai "Ryanair", mus pilnus malonių įspūdžių sėkmingai parskraidino į Kauno aerouostą Karmėlavoje. Mums pasirodė tik kiek keistoka, kad skrendant iš Lietuvos į Vokietiją ir atgal visa informacija, tiek žodžiu, tiek ir spausdiniais, keleiviams nebuvo perteikiama nei lietuviškai, nei vokiškai, o trečiąja kalba – anglų k. Gera, reikalinga ir ši kalba, bet manome, kad tų šalių, su kuriomis siejama kelionė, kalbų nereikėtų ignoruoti. Kai užklausėme, į kurią pusę – Rytus, Pietus ir t.t. yra Hahn nuo Frankfurto prie Maino, tai nei stiuardesė, nei jos talkininkas nieko nežinojo. tik paėmę smulkų žemėlapį išsiaiškinome, jog tai į pietvakarius nuo Frankfurto/M maždaug už 150 km.
Atgal
