Interviu su įdomiu žmogumi
12.14. Renata Raliukonienė: Mano kūrybos horizontai Interviu su įdomiu žmogumi
Vyr. redaktorė Rasa Pilvelytė kalbina menininkę Renatą Raliukonienę, kuriančią abstrakčiąją ekspresionistinės stilistikos tapybą, eksperimentuojančią su naujausiomis technologijomis (Resin art). Menininkė Austrijoje rengia asmenines parodas, dalyvauja grupinėse parodose, yra Eferdingo miesto meno gildijos narė. Nuo 2008 metų gyvena ir kuria Austrijoje
Šiais metais dalyvavote ypatingame renginyje, skirtame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 100-mečiui. Vilniaus Rotušėje buvo atidaryta pasaulio lietuvių menininkų kūrybos paroda „Pasaulio Lietuva: Kūrybos horizontai". Kokie jausmai kaskart aplanko, grįžtant į gimtąjį Vilnių?
Vilnius visada buvo ir bus mano širdies miestu. Grįžti ir pristatyti savo kūrybą Vilniaus Rotušėje tokia reikšminga proga mūsų šaliai tarp daugelio kitų pasaulio lietuvių menininkų buvo ypač malonu.
Jau 10 metų gyvenate Austrijoje, kaip atsidūrėte šiame Alpių krašte?
Į Austriją atvedė futbolas. Mano vyras (futbolininkas Julius Raliukonis) tuomet pasirašė sutartį su vienu iš Austrijos futbolo klubų. Gyvenome kalnuose, pro langus matėme besiganančias karves su skambančiais varpeliais po kaklais, o žiemą sniego būdavo tiek, kad nesimatydavo sūpynių kieme.
Renata Raliukoniene su vyru Juliumi Raliukoniu
Kalnai, sniegynai, pasakiško grožio ežerai – tokie vaizdai būna tik atvirukuose. Kadangi vyrui futbolo karjera nesustojo, čia likome ilgam. Tuo tarpu aš pajutau didžiulį norą piešti. Dabar galvoju, kad tai likimas.
Kuo užsiėmėte, kai dar gyvenote Lietuvoje? Ar menas ir tuomet buvo šalia?
Dabar, atsukus laiką atgal, matau, kad turėjau įvairiausių kitų užsiėmimų, domėjausi mada, grožio pasauliu, dirbau prestižiniuose Vilniaus salonuose, tokiuose kaip mados namai „Nijolė", parfumerijos gigantė „Kristiana". Dalyvavau tuomet labai populiariuose grožio konkursuose, esu laimėjusi „Misis Lietuva 1998" rinkimuose pirmosios vice misis titulą. Tad ir tuomet menas buvo, tik kitaip.
Ką Jums reiškia Menas dabar?
Kaip jau minėjau, viskas apsivertė atvažiavus į Austriją. Dabar gyvenu kūryba, tai mano gyvenimo būdas, išraiška, savirealizacija, terapija. Menas dar žavus tuo, kad per parodas atsiduri viename rate ir su kunigaikščiais ir su miestų merais, politikais, susipažįsti su įdomiais žmonėmis.
"Woodoo". Akrilas ant drobės.Eksponuotas Vilniaus Rotušėje. 2018
"The wind rises". Akrilas ant drobės. Eksponuotas kasmetinėje meno parodoje Eferdinge, Austrijoje.2018
"Water sounds". Akrilas ant drobės.Eksponuotas kasmetineje parodoje Austrijoje. 2018
Visada prisistatau, kad esu iš Lietuvos, iš Vilniaus, nes daugelis iki šiol galvoja, kad Lietuvos sostinė yra Ryga ir mes kalbame rusiškai! Todėl kantriai aiškinu, kad turime savo kalbą, kad esame be galo kūrybinga ir unikali tauta. Taigi per meną vykdau švietėjišką misiją, pristatau mūsų šalį.
Kur ieškote įkvėpimo savo paveikslams?
Įkvepia, žinoma, gamta. Austrijoje ji labai puiki, taip pat įtakoja žmonių emocijos, nuotaikos, o dažnai būna, kad pasiimu tuščią drobę, spontaniškai neriu į tą stebuklų pasaulį ir nardau tol, kol išgaunu harmoniją, man patinkantį vaizdą. Daug eksperimentuoju. Kartais prie paveikslo dirbu visą dieną, svarbu, kad niekas neblaškytų.
Kaip po vienu stogu sugyvena futbolas ir menas?
Pasirodo, labai draugiškai. Namuose mūsų temos yra ir futbolas, ir menas. Aš visuomet turiu savo nuomonę apie futbolą, palaikau vyro treniruojamą komandą stadione, o Julius yra mano kūrybos kritikas.
Visas mano asmenines parodas organizuojame kartu. Beje, austrai labai domisi menu, lankosi parodose, kiekvienas miestelis turi savo meno draugijas. Norėtųsi, kad ir Lietuvoje būtų panašiai, juk kas mes be kultūros?
Planai ateičiai? Galbūt surengsite parodą ir Vilniuje?
Šiai dienai turiu kvietimų dalyvauti Londono galerijose, neseniai gavau pasiūlymą iš „Art Fair" Milano kasmetinės meno mugės. Manau, kad viskas priešaky, na, ir Vilnius būtinai!
Dėkoju už pokalbį. Iki susitikimo Vilniaus meno galerijose!
Atgal
