Interviu su įdomiu žmogumi
08.18. GYVENU LIETUVAI Interviu su įdomiu žmogumi
Šiemet švenčiame Lietuvos šimtmečio jubiliejų. Ta proga žurnalistė Sofija Stanevičiūtė kalbina Lietuvos ambasadorių Rumunijoje ir Bulgarijos Respublikai buvusį Lietuvos kariuomenės vadą, Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordininką bei įvairiais medaliais apdovanotą dimisijos generolą leitenantą ARVYDĄ POCIŲ
.jpg)
Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Arvydas Pocius (2009-2014)
-Sakoma, didele gyvenimo dalimi žmogaus gyvenimas priklauso nuo tėvų.
Gerbiamas Generole, papasakokite apie savo pradžių pradžią – šaknis
-Gyvybę mums visiems duoda tėvai ir jų bei Dievo dėka gyvename šiame pasaulyje.
Taigi, esu dėkingas savo mamai Bronislavai ir tėčiui Alfonsui Pociams, kad gimiau 1957 m. gegužės 14 d. Klaipėdoje. Abu tėvai buvo kilę iš Žemaitijos, kur ilsisi ir visi kiti mano protėviai. Nuostabią vaikystę praleidau gyvenant Melnragėje prie Baltijos jūros, kuri iki šiol sukelia nepaprastai malonius prisiminimus, nostalgiją bei pagarbą jai. 1975 m. baigiau Klaipėdos 18-ąją vidurinę mokyklą (dabar Klaipėdos Baltijos gimnazija). Penkerius metus lankiau laisvųjų imtynių sporto sekciją, kur gana neblogai sekėsi, todėl po mokyklos baigimo rugsėjį įstojau į Lietuvos valstybinio kūno kultūros instituto (toliau – LVKKI) Sporto fakultetą Kaune, kuriame 1979 m. birželio 23 d. visi baigusieji mokslus įgijome dėstytojo-trenerio specialybę, o kaip baigusiems instituto karinę katedrą ir mechanizuotų šaulių su kovinėmis pėstininkų mašinomis BMP-1 būrio vado kvalifikaciją, buvo suteiktas sovietų kariuomenės atsargos leitenanto karinis laipsnis. Manau, kad visi kurie studijavome anais sovietiniais laikais patyrėme nelengvą tarybinio studento gyvenimą. Sutikime, kad vien tik iš gaunamos studento stipendijos pragyventi mėnesį buvo beveik neįmanoma, todėl ir tada reikėjo tėvų paramos. Žodžiu, tėvai mane užaugino, išleido į mokslus ir pastatė ant kojų, už ką jiems visada buvau ir esu dėkingas.
-Gal jau vaikystėje save įsivaizdavote kariškiu. Norėdamas į juos lygiuotis, paprašėte: „Mamyt, nupirki man žirgelį...“ O gal dinastija? Ar taip susiklostė aplinkybės?
-Turbūt visi maži vaikai vaikystėje užduoda savo tėvams ir seneliams daugybę klausimų. Nebuvau išimtis ir aš. Buvau smalsus ir mamos daug klausinėjau apie namie atrastą jos asmeninėje saugomų ir branginamų daiktų dėžutėje sidabrinę monetą su užrašu „Du litu“ ir „Vytimi“ kitoje monetos pusėje kur buvo užrašyta – „Lietuva“. Labai mane sudomino ir atrasti lietuviški pašto ženklai. Keista buvo matyti mamos laikomus kai kuriuos laiškų vokus ir be pašto ženklų. Kai mamos paklausiau, kodėl nėra ant tų vokų pašto ženklų, ji atsakė, kad tai iš jos brolio Antano gauti laiškai, o jis yra ten, kur pašto ženklų nėra. Tik kai jau buvau šiek tiek didesnis, supratau, kad tie jos brolio siųsti laiškai buvo iš Karagandos lagerio, kur jis buvo įkalintas. Visi šie mamos slepiami ir saugomi daiktai žadino mano smalsumą ir aš mamos ne kartą prašydavau papasakoti – o kaip gi jie gyveno tais „ Lietuvos“ arba „Smetonos“ laikais ir kas atsitiko su Lietuva, kad nebeliko lietuviškų litų, centų bei pašto ženklų. O kai vartydavau tėvų foto albumą, dažniausiai sustodavau ties dėdėmis, kurie vilkėjo Lietuvos kariuomenės uniformomis. Jos taip mane žavėjo ir man patiko, kad aš tada mamai sakydavau, jog užaugęs norėčiau būti Lietuvos kareiviu. Mama tada tik liūdnai palinguodavo galvą ir atsidususi atsakydavo:“ – Nebėra, Arvydėli, nei Lietuvos, nei Lietuvos kariuomenės, o tau, kai užaugsi, kaip ir tavo tėčiui, teks tarnauti svetimoje kariuomenėje“. Ji buvo teisi. Teko šiek tiek patarnauti toje svetimoje kariuomenėje. Ačiū Dievui, neilgai. O tai, kad vaikystės svajonė išsipildė ir teko tarnauti Lietuvos kariuomenėje nueinant kario kelią nuo eilinio savanorio iki generolo, Lietuvos kariuomenės vado, tai tiesiog galima prilyginti stebuklui.
-Jums tapus kariškiu, teko kurti nepriklausomos Lietuvos kariuomenę. Priminkite istoriją
-Kaip žinome, Lietuvos kariuomenė buvo sunaikinta po 1940 metų sovietinės okupacijos. Vėliau, Lietuvos partizanai, tikėdamiesi atkurti valstybės nepriklausomybę, 1944-1953 metų laikotarpio rezistencinėje kovoje vadovavosi buvusios Lietuvos kariuomenės statutais, vilkėjo lietuviškomis uniformomis ir dėvėjo karinius skiriamuosius ženklus. Deja, ginkluotas pasipriešinimas buvo palaužtas ir lietuvių vyrų, vilkinčių Lietuvos kariuomenės uniformomis nebeliko. Didžioji dalis jų žuvo, kiti buvo suimti, nuteisti ir išsiųsti į kalėjimus bei lagerius po visą Sovietų sąjungą.
Po 1990 m. kovo 11-osios Nepriklausomybės akto paskelbimo valstybines institucijas
reikėjo reformuoti arba panaikinti, o kai kurias teko kurti visiškai iš naujo. Tame tarpe buvo Lietuvos kariuomenė. Lietuvos kariu savanoriu tapau 1991 metų sausio 11 d. ginant LR Aukščiausios Tarybos rūmus ir tarnaujant, mokantis bei kuriant Lietuvos kariuomenę joje ištarnavau iki 2014 metų liepos 24 dienos. Dėka Lietuvai atsidavusių ir pasišventusių karinei tarnybai vyrų ir moterų, Vakarų valstybių ir jų instruktorių padedami atkūrėme Lietuvos kariuomenę, kuri šiandien veikia pagal visus demokratijos principus – yra šiuolaikiška, lygiavertė tarp kitų NATO valstybių kariuomenių, dalyvauja tarptautinėse operacijose, reikalui esant kartu su
sąjungininkais yra pasirengusi ginti ne tik Lietuvą, bet ir kitas ES ir NATO šalis.
-Jūsų veikla NATO
-Nuo 2007 m. rugsėjo 26 d. buvau paskirtas tarnauti NATO sąjungininkų Transformacijos vadavietės štabo (angl. NATO Allied Command Transformation) Norfolke (Virdžinijos valstija, JAV)) viršininko pavaduotoju kariniam švietimui ir mokymui. Šios vadavietės uždavinys buvo Aljanso šalių kariuomenių transformacija naujoms užduotims, ateities vizijų kūrimas, jų įgyvendinimas ir tarpusavio suderinamumas, NATO mokymo institucijų švietimo ir mokymo
programų rengimas, kvalifikacijos kėlimo ir pasirengimo tarptautinėms misijoms kursų organizavimas. Tarnaudamas šioje vadavietėje, susipažinau su karinėmis inovacijomis, kurių dalį vėliau pritaikėme ir įdiegėme Lietuvos kariuomenėje. Teko daug kartų vykti į tarnybines komandiruotes aplankant NATO valstybių ir šalių kandidačių į NATO karines mokymo įstaigas bei kovinio rengimo centrus. Teko lankytis ir Irake veikiančioje NATO mokymo misijoje, kur buvo rengiami naujosios Irako kariuomenės karininkai ir instruktoriai. Kalbant apie mano veiklą NATO, noriu paaiškinti dar ir tai, kad visų NATO šalių kariuomenių vadai tuo pačiu metu yra ir NATO aukščiausio karinio organo – karinio komiteto nariai. Tad būdamas LK vadu šio komiteto nariu buvau net penkerius metus, o paskutiniuosius tarnybos metus teko būti dar ir karinio komiteto seniūnu.
-Kaip Jūs siekėte karininko karjeros?
-Garbingai ir sąžiningai tarnaudamas, niekam nelipdamas per galvas. Teko keletą metų mokytis Vakarų valstybių karinėse operacinio ir strateginio lygmens mokymo institucijose Vokietijoje ir JAV. Baigiau įvairius kvalifikacijos kėlimo kursus, įgijau reikiamų tolimesnei tarnybai žinių, o tada, grįžus man būdavo suteikiamas aukštesnis karinis laipsnis ir buvau skiriamas į aukštesnes pareigas. Turiu pripažinti, kad užsienyje mokytis lengva nebuvo. Ypač tada, kai tekdavo ilgą laiką būti vienam, be šeimos. O tuo metu jau turėjome du mažamečius vaikus. Tačiau, pareigos jausmo vedamas, žinojau, kad mokslus privalau baigti. Nebaigus mokslų – karjerai galas. Ant lėkštutės niekas laipsnių ir pareigų neatnešė. Viską teko pačiam savo krauju ir prakaitu užsitarnauti.
-Kokias naujoves kariuomenėje Jums teko įgyvendinti kaip jos vadui?
-Atsakant į šį klausimą noriu priminti, kokiu laikotarpiu man teko vykdyti LK vado pareigas. Tai buvo 2009-2014 metai, kai prasidėjo pasaulinė finansinė krizė, stipriai palietusi ir Lietuvą. Nepaisant dvigubai sumažėjusio biudžeto, skirto šalies gynybai, teko pasiraitoti rankoves ir tarnauti tokiomis finansinio nepritekliaus sąlygomis. Pinigų sumažėjo per pus, tačiau užduočių nesumažėjo. Tas užduotis reikėjo vykdyti būtent su tokiu biudžetu, nes tokia buvo politinė valia. Man pradėjus vadovauti kariuomenei, daugiausiai dėmesio buvo skirta koviniam rengimui (pvz., atnaujintas karių taikomasis kovinis rengimas, įvesta taikomosios karinės savigynos programa, parengta pagal JAV jūrų pėstininkų specialiojo kovinio rengimo modelį, kovinis rengimas orientuotas į tarptautinių įsipareigojimų vykdymą ir teritorinę gynybą – mūšius miestuose ir mažų padalinių taktiką), karių švietimui ir mokymui (įkurta Div. gen. Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokykla, organizuoti Sausumos pajėgų aukštesniųjų štabo karininkų kursai Lietuvos karo akademijoje, įkurtas Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centras, pradėti organizuoti būtinieji kariniai mokymai privalomai karinei tarnybai atlikti, atnaujintas karinio rezervo rengimas, ne karininkų korpuso individualus rengimas atiduotas į puskarininkių rankas, ramovėse pradėjo aktyviai veikti įvairūs klubai), kariuomenės struktūros tobulinimui, todėl buvo atkurta Krašto apsaugos savanorių pajėgų Prisikėlimo apygardos 6-oji rinktinė, steigti mobilizacinio rezervo vienetai, nuo 2010 m. Lietuvoje vyko nuolatinis Taikos meto užduočių operacinių pajėgų budėjimas, reformuota Karo prievolės administravimo tarnyba, karo prievolės administravimo funkcija perduota Krašto apsaugos savanorių pajėgoms, vyko vietos tarpžinybinis, regioninis bendradarbiavimas, tarptautinių įsipareigojimų vykdymas, vyko vietos ir tarptautinės karinės pratybos, karo mokslą papildė Lietuvos karinė doktrina (2010), Lietuvos karinių pajėgų operacinė doktrina (2011) ir Lietuvos karinių pajėgų rengimo doktrina (2013), parengtos Valstybės ginkluotos gynybos ir patvirtintas Lietuvos kariuomenės personalo rezervo koncepcijos, įvyko uniformų ir karinės simbolikos pasikeitimai (skiriamieji ženklai, kovinės vėliavos), puoselėjama Lietuvos karybos istorija. Teko įdėti daug pastangų, kad Lietuvoje būtų NATO matomumas ir šalyje vyktų daug tarptautinių pratybų. Kartu su Estijos ir Latvijos kariuomenių vadais nemažai prisidėjome, kad atsirastų Baltijos šalių NATO gynybos planai, kurie buvo sinchronizuoti su Lietuvos nacionaliniais gynybos planais. Daug organizacinio darbo buvo įdėta rengiant ir mokant Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms priklausančias tarnybas, kad krizių ir karinės grėsmės atvejais būtų koordinuojami tarpusavio veiksmai ir užtikrinta sąveika su Lietuvos kariuomene.
-Kokios žmogaus savybės būtinos aukšto rango karininkui?
-Stiprus pareigos jausmo suvokimas. Patriotizmas. Meilė ir atsidavimas Tėvynei.
Pasitikėjimas savo jėgomis. Būti ir išlikti pavyzdžiu savo pavaldiniams.
-Tiesa, buvo laikotarpis, kai Jūs dirbote su bendravardžiu. Tik Jūs karininkas, o jis - Valstybės saugumo departamento vadovas. Ar judu nesupainiodavo kaip „dvynius“?
-Buvo atvejų, po to, kai buvęs VSD direktorius buvo išaiškintas, jog praeityje jis priklausė SSRS KGB karininkų rezervui. Kai kurie Lietuvos televizijos kanalai pateikdami šią informaciją apie VSD direktorių, sąmoningai arba ne, rodydavo mano – Lietuvos kariuomenės generolo nuotrauką. Taip pat keletą kartų, manau sąmoningai, buvo sumaketuoti ir paskleisti keli straipsniai Lietuvos ir užsienio šalių žiniasklaidoje. Darau prielaidą, kad tai buvo padaryta su tikslu sukompromituoti mane ir Lietuvos kariuomenę. Šunys lojo, o karavanas nuėjo toliau... Ačiū Dievui – tai jau praeitis.
-Šiuo metu Jūs esate ambasadorius. Jūsų veikla susieta su diplomatija. Kaip tai įvyko? Kuo patraukli ši veikla?
-Dar tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje pradėjau galvoti, o ką gi aš darysiu po 10 metų, kai teks atsisveikinti su kariuomene ir išeisiu į atsargą. Pagalvojau, kad sukaupta patirtis ir baigti mokslai yra labai artimi tarptautiniams santykiams, o karinė diplomatija buvo neatsiejama mūsų tarnybos sritis ir įrankis. Taigi, nusprendžiau stoti į Vilniaus universiteto Tarptautinių Santykių ir Politikos mokslų instituto tarptautinių santykių ir diplomatijos magistrantūrą. Po dvejų metų studijų buvo suteiktas politikos mokslų magistro laipsnis, suteikiantis galimybę dirbti diplomatinį darbą. Taigi, šiam žingsniui ruošiausi iš anksto ir po karinės tarnybos pabaigos buvau paskirtas į diplomatinę tarnybą. Darbas man patinka. Ne šiaip sau nuo seno yra sakoma, kad tarptautiniai santykiai tai diplomatijos menas. Jame labai daug taisyklių, bet tuo pačiu labai daug vietos laisvei ir improvizacijai.
-Kas ambasadoriaus darbe sunkiausia ir įdomiausia? Ar tenka ištiesti pagalbos ranką esantiems bėdoje?
-Sunkiausia yra tapti ambasadoriumi, o juo būti tikrai nesunku. Mano atveju, po Lietuvos kariuomenės vado pareigų ambasadoriaus pareigos nėra sunkios.
Iš jau sukauptos patirties galiu pasakyti, kad vienas iš sudėtingiausių ambasadoriaus darbų yra aukščiausio lygio valstybių vadovų vizitų organizavimas. Na, o prie įdomiausių dalykų priskirčiau galimybę gyventi ir pažinti reziduojamą šalį, jos kultūrą, istoriją, žmones. Taip, bėdoje atsidūrusiems žmonėms tenka padėti.
.JPG)
Ambasadorius A.Pocius lankosi kartu su Japonijos ambasadoriumi Rumunijoje J.E. Kisaburo Ishii ir jo žmona Sashiko garsaus japonų diplomato C. Sugiharos muziejuje Kaune. 2018 m. liepos mėn.
.jpg)
Ambasadorius Arvydas Pocius įteikia skiriamuosius raštus Rumunijos Prezidentui Traian Basescu. Bukareštas. 2014 m.
Buvo atvejis, kai Lietuvos pilietis, būdamas tarnybinėje komandiruotėje, netikėtai mirė. Ambasados darbuotojams teko nemažai padirbėti, bendrauti su teisėsaugos pareigūnais, velionio artimaisiais, kad mirusiojo kūnas būtų pargabentas į Lietuvą. Vienas iš dažniausiai pasitaikančių atvejų yra, kai mūsų piliečiai, besilankantys Rumunijoje ar Bulgarijoje, praranda asmens dokumentus ir kreipiasi pagalbos į ambasadą. Taip pat būna, kai Lietuvos piliečiai, keliaudami automobiliais, papuola į auto įvykius ar kitokias keblias situacijas ir kreipiasi į mus pagalbos. Lietuvos ambasados viena iš funkcijų ir yra suteikti konsulinę ar kitokią būtiną pagalbą į nelaimę papuolusiems mūsų tautiečiams.
-Ar Jūsų sudėtingame darbe pasitaiko atvejų, kai, atrodo, padėtis be išeities?
-Į šį klausimą noriu atsakyti garsaus čekų rašytojo Hašeko sukurto personažo kareivio Šveiko žodžiais: „ Dar nebuvo taip, kad nebūtų kaip nors“.
-Kaip Lietuvos šimtmetį pristatote rumunams, bulgarams?
-Vasario 15 d. Bukarešte diplomatiniam korpusui ir su Lietuva bendradarbiaujančių
institucijų atstovams bei lietuvių bendruomenei Rumunijoje organizavome iškilmingą
Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio paminėjimą, kuriame koncertavo kartu su solistu Jurgiu Bruzga iš Lietuvos atvykęs Krašto Apsaugos Savanorių Pajėgų bigbendas. Tačiau daugiausiai rumunų ir kitų diplomatinių atstovybių atstovų dėmesio susilaukė mūsų ambasados inicijuota 100 ąžuolų parko sodinimo akcija Bukarešte. Miesto savivaldybės lėšomis šio parko centre yra įrengta Vyčio kryžiaus formos lauko sporto aikštelė su treniruokliais.
Be to, kadangi mūsų ambasada atsakinga ir už diplomatinius ryšius su Bulgarija, tai
Lietuvos 100-mečio proga kurortiniame Varnos mieste ambasada kartu su miesto
savivaldybe atidengė atminimo lentą ant namo, kuriame kadaise gyveno Lietuvos
patriarchas dr. Jonas Basanavičius.
-Jūs esate knygos „Nematomuose apkasuose“ autorius. Kas paskatino bei įkvėpė šios knygos pasirodymą?
-Knygą apie Lietuvos kariuomenės atkūrimą ir savo nueitą kelią kariuomenėje mane įkvėpė parašyti perskaitytos kitų autorių knygos apie istorinius įvykius Lietuvoje. Tai generolo Stasio Raštikio prisiminimų knyga „Savanoriai“ bei garsaus partizano Juozo LUKŠOS-Daumanto parašytos knygos apie pokario rezistenciją. Jaučiau pareigą, kol dar atmintis gera ir neišblėso svarbių įvykių prisiminimai, kad privalau tai padaryti, nes laikui bėgant daug kas nueina užmarštin, o tada atgaminti buvusius įvykius būna labai sudėtinga. Tokiais atvejais gali prasidėti kai kurių istorinių faktų interpretacijos ar net falsifikavimas.
.jpg)
Arvydo Pociaus knygos „Nematomuose apkasuose“ viršelis
O paskatino kuo greičiau užbaigti rašyti šią knygą ir ją išleisti prieš du metus miręs mano brolis Bronislavas. Stovėdamas prie jo karsto pagalvojau, kad nei vienas šioje žemėje nežinome kada mus Aukščiausiasis pasišauks amžinybėn, todėl metus laiko rimtai padirbėjau ir turime šią knygą.
-Leiskite pasmalsauti, kokios knygos, esančios Jūsų lentynose dažniausiai vartomos ir skaitomos?
-Kadangi domiuosi Lietuvos istorija ir karyba, tai dažniausiai renkuosi istorinio žanro
knygas. Taip pat mėgstu skaityti knygas apie žymius valstybių lyderius, politikus,
karvedžius.
-O gal turite mėgstamų citatų, sentencijų, senovės išminčių posakių?
-„Ne tas kuris muša yra stiprus, o tas kuris mušamas atlaiko“ (Dalai Lama)
„Visi piliečiai savo prigimtimi yra valstybės gynėjai“ (Klauzevicas)
„Mirtis – tai durys į kitą gyvenimą“ (Tamplierių posakis)
„Jeigu tu nepasitiki savimi, tai ir kiti tavimi nepasitikės“. Ir kt.
-Kaip tokiose atsakingose pareigose Jus palaiko šeima?
-Abu mūsų vaikai jau yra suaugę, savarankiški ir gyvena savo gyvenimus. O žmona Namida kartu su manimi gyvena Bukarešte ir beveik visuose rumunų bei diplomatinio korpuso organizuojamuose renginiuose kartu su manimi reprezentuoja Lietuvą. Per Lietuvos valstybines šventes ir kitokius renginius ji vilki tautiniais rūbais, būtent taip parodydama mūsų lietuvišką išskirtinumą ir savitumą. Tiek tarnaujant Lietuvos kariuomenėje, tiek dirbant diplomatinį darbą, iš žmonos ir vaikų pusės visada jaučiau visapusišką supratimą ir palaikymą. Už tai jiems esu labai dėkingas.
-Kokie pomėgiai?
-Mėgstu keliauti ir būti su šeima gamtoje. Medžioju, žvejoju. Reguliariai sportuoju. Skaitau knygas.
-Gal galėtumėte atskleisti slaptas svajones?
-Slaptos svajonės tegu ir lieka slaptomis.
-Palinkėjimai Lietuvai šimtmečio proga
-Aš noriu palinkėti taikos. Ir kad nepasikartotų tokie baisūs įvykiai, kurie Lietuvą buvo ištikę per pastaruosius šimtą metų. Linkiu taikos, ramybės ir klestėjimo Lietuvai.
-Ačiū už įdomius atsakymus
Naujų kūrybinių idėjų linki „Lietuvos aidas“ ir jo skaitytojai
Atgal
