In memoriam
V. Landsbergis: matykime visą tiesą
2011 01 13
Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas, Nepriklausomybės Akto signataras, Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis ragina ir po dviejų tūkstančių metų girdėti tą pamoką, kuri yra ir Sausio 13-osios pamoka, ragina matyti visą tiesą, tokią, kokia ji buvo prieš 20 metų.
.jpg)
"Pažvelkime į tuos dalykus pirmiausiai Lietuvos ir lietuviškuoju požiūriu. Tai ir pamatinis dorovinis požiūris, o varžėsi, kirtosi kilnūs ir bjaurūs, garbingi ir visai negarbingi, žemi dalykai. Matykime visą tiesą. Tą naktį tėvynė turėjo būti išduota", - iškilmingame minėjime "Mūšis už Tautų laisvę" sakė V. Landsbergis.
"Nestigo pabūgusių ir norinčių gelbėtis pavieniui.
Buvo besiviliančių, kad užpuolikas jų pasigailės ir dar paskirs iš naujo užkariautos provincijos valdytojais.
Buvo tiesiog nekenčiančių laisvos Lietuvos, kurie jau džiaugėsi, kad štai grįžta svetimoji diktatūra - blogio karalystė, žmonijos ateitis.
Bet buvo kur kas daugiau nenorinčių, kad blogio karalystė grįžtų. Jie norėjo būti laisvi ir eiti už laisvę kartu, nedvejodami ryžosi pasipriešinti ir vėl tapo tauta.
Tai 90 procentų atėjusių netrukus balsuoti plebiscite, kad Lietuva būtų nepriklausoma demokratinė respublika.
O dar prieš tai - Sausio 13-ąją - tūkstančiai drąsuolių, kurie savo širdis pastatė prieš tankus. Ir tėvynė tą naktį nebuvo išduota. Jos piliečiai, dar neturėję naujų pasų, nebent kuklutį garbingą piliečio pažymėjimą, nešėsi pilietybę širdyse. Svetimieji - tokie svetimi pažiūromis į gyvenimą, į garbę - kad vėl mus valdytų? Ne!
Kad valdytų grobikai? Smurtininkai? - ne!
Kad liktų Lietuva paklupdyta ir dar sykį pažeminta? - Ne!
Kad vėl giedotų liaupses prievartos fanatikams, Rytų satrapams? - Ne! Ir nelietuviai stojo greta lietuvių.
Tūkstančių atsakymas: ne! - buvo vienintelis ir didysis tos nakties įvykis. Agresija, parašiutininkų ir "Alfos" kilerių invazija, teroras ir beginklių žudynės neturi būti vadinami "įvykiais", nebent kas ta žodelio daugiskaita norėtų slėpti ką tik išvardytus karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui. Ką jūs norite slėpti, Rytų - Vakarų ponai, kai lyg susidrovėję kalbate apie "įvykius", užuot įvardiję nusikaltimą ir nusikaltėlius? Ką nejučiomis dangstote? Didysis įvykis vertas to žodžio, nes pranoko vietos ir laiko reikšmę, buvo beginklių žmonių apsisprendimas mirties akivaizdoje: ne, aš neleidžiu! Mes nesutinkame!
Jų reikia kasdien. Supraskime, kad blogis neišnyko nei anoks, nei kitoks, jis ir toliau eina užkariauti žemių tankais ir bankais, informacijos nuodais, godumo ir parsidavimo epidemijomis. Jis eina užkariauti sąmonės, pavergti protą, nes po to - viskas jau niekai. Todėl brėžiamos neva naujų frontų linijos, bet mums tai išmėginimai vis tuo pačiu klausimu: ar šiuokart nebus tėvynė išduota? Ar neišduosi savęs, blaškomas Lietuvos žmogau? Juk taip lengva žengti kad ir į abejingumo bedugnę: man vis tiek. Lengva mėgautis patarėjų filosofų balsais: elkis, kaip naudinga. Jei elgiesi teisingai, liksi menkystų ir fariziejų "nesuprastas", o dar blogiau - nepakenčiamas. Anieji anų pakurstytieji stiklinėmis akimis gali atėję net užmušti, taip juk buvo. Tad koks mūsų atsakymas šiandien, rytoj? Kas mes?
Tada mūsų broliai ir sesuo nuėjo mirti iš meilės.
O kiek šiandien mūsų širdyse bėra meilės pasirinktam žmogui ir kiekvienam artimui, tėvams ir ateinančiam vaikui, dangaus dovanotai tėvynei, Didžiajai ir kasdienei tiesai, kuri vis tebėra mūsų meldžiama dvasios duona kasdieninė? Tiesiai ir skaudžiai pasakė apaštalas, nelyginant skalpeliu žmonijos ligą atvėrė: jei meilės neturėčiau, būčiau niekas.
Girdėkim po dviejų tūkstančių metų tą pamoką, kuri yra ir Sausio 13-osios pamoka. Jei nebūtume turėję meilės tėvynei, tiesai, greta stovinčiam artimui, šiandien būtume niekas.
Taigi Lietuva ir Lietuvos valstybė prieš 20 metų.
Tą naktį, kai pajudėjo tankai, tautos atstovų pirmininkas pašaukė: visi renkamės į Aukščiausiąją Tarybą! Nė minties nebuvo, kad atstovai gali neatsiliepti, išsilakstyti po kaimus ar lįsti "Draugystės" viešbuty po lova. Tačiau - jei būtų taip atsitikę, jei susirinktų vos keliolika? Neatsitiko, susirinko didelė dauguma pasirašiusiųjų Kovo 11-osios aktą prisiimti tikrųjų signatarų atsakomybės, ir Tėvynė nebuvo išduota. Visi šioje posėdžių salėje gavo nuodėmių atleidimą, nes prie bokšto jau krito beginkliai gynėjai. Kas palūžo iš siaubo ir pasitraukė iš valstybės posto, atėjo kitą dieną pelenais galvą barstydamas, šnekėdamas be ryšio, ir jam buvo atleista. Kas pragmatiškai prasislapstė per naktį ir atėjo pasidairyti vėliau, pats žino ir nešiojasi savo kaltę.
O Vyriausybėje paryčiais atsirado politinė asmenybė, agituojanti sukilti prieš budintį ir kovojantį parlamentą, be jokios Konstitucijos pasiskirti vykdomosios valdžios galvą ir imtis alternatyvaus vadovavimo valstybei, bendrauti su agresoriumi. Teisingumo ministras pasakė: ponia, jūsų vieta parlamente. Miškų ūkio ministras pasakė: aš nedirbsiu su tais, kurie žudo žmones. Niekas ten buvusių nepalaikė tokio vidinio valdžios suardymo idėjų. Ir Tėvynė nebuvo išduota.
Lietuva neišdavė tą naktį savęs ir neišdavė tautų solidarumo. Tiek daug aplink žiūrėjo į mus, rėmė mus ir meldėsi, kad atsilaikytume.
Buvo sekmadienis. Jonas Paulius Antrasis Šventojo Petro aikštėje Romoje pertraukė pamaldas pamatęs žmonių jūroje lietuvius - turbūt mūsų trispalves - ir kreipėsi į juos tardamas: kenčiu ir meldžiuosi kartu su Jumis, už Jūsų tėvynę.
Iš Rusijos, iš Lenkijos, kitų komunizmo iškankintų šalių vyko parlamentarai į Vilnių. Mintis buvo paprasta ir skaidri: jei agresija tęsis ir kitąnakt puls parlamentą, sutiksime likimą kartu. Solidarumas buvo didis žodis, virstąs kūnu. Aš jau nekalbu apie Lietuvos ir pasaulio žurnalistus, kurie gynė Lietuvą ir teisingumą informacijos ginklu pačioje fronto linijoje, apie gydytojus, kuriems buvo akivaizdu, kad vyksta karas, ir jie gelbsti mirštančius bei sužeistuosius fronto, karo lauko sąlygomis.
Sausio 13-osios mūšyje už tautų laisvę buvo apginta mūsų Kovo 11-oji kaip atgimusi Lietuvos valstybė ir apginta visuotinė laisvės idėja. Neužsitrenkė durys kitiems besivaduojantiems iš sovietų komunistų ir kagėbistų diktatūros. Tai buvo reikšminga, nes lėmė ir Europos ateitį. Lietuvai tada kapituliavus ir žlugus, Europos žemėlapis šiandien atrodytų kitaip.
Nesunku įsivaizduoti arba iš naujo prisiminti 1989-ųjų politinę geografiją su didžiule raudona dėme nuo Japonų jūros iki Baltijos, dar ir su vėliausiąja Karaliaučiaus krašto aneksija. Europa ligi šiol nėra suvokusi, kokį smūgį Berlyno siena gavo iš Rytų, kai Baltijos šalių atstovų ir rusų demokratų pastangomis tų metų vasarą ir pabaigoje SSRS liaudies deputatų suvažiavimas svarstė, pasmerkė ir denonsavo Molotovo ir Ribentropo pasirašytą Stalino-Hitlerio paktą pradėti karą... Jei po metų Sausio 13-ąją būtume palūžę, žemėlapiuose tebeplytėtų tas raudonumas, padalytai Europai gal džiaugiantis ir švenčiant kaip užpernai ir pernai, kad štai už dėmės ribų susivienijo Vokietija, kad Lenkija ir kitos Vidurio Europos šalys - nebe komunistinės, jos net Europos Sąjungoj, beje, ir ko daugiau bereikia? - Pabaltijiečiai, irgi norėjo, taip; jie turėjo teisių, taip, tačiau ką padarysi... Na, bent jų raudonumas užbrūkšniuotas truputį skirtingai - su didesne autonomija nuo Rusijos, tad pasidžiaukim, tikrieji europiečiai, vertingesnieji, kad ir Sovietija išsaugota, ir šis tas joje vis dėlto geriau.
Štai vaizdelis, kurio "perestroikinių" galimybių niekas nebūtų paneigęs; tačiau Lietuva paneigė, nedidelė Lietuva to neleido! Mes neleidome būtent lemtingąją Sausio 13-ąją, kad laimėtų anaip suplanuota potsdaminė-gorbačiovinė istorijos versija ir slinktis. O jau rugsėjo mėnesį kartu su Latvija ir Estija grįžome į laisvųjų tautų šeimą Jungtinių Tautų; tariamoji Sovietų Sąjunga sumažėjo iki tariamų dvylikos narių, jei ne mažiau, nes ir Gruzija skelbė nepriklausomybę. Procesas, prasidėjęs Lietuvoje, ėjo nesulaikomai. Galų gale, 1991 metų pabaigoje, anuometinė demokratinė Rusija kartu su Ukraina ir Baltarusija pastatė tašką tebesigaluojančiai komunizmo imperijai, paskutinei Europoje, ir net...senosios carinės Rusijos amžių kolonializmui. Ukraina bus valstybė, Baltarusija bus valstybė! Be abejo, Lietuvoje pritarėme tam ir sveikinome, tuoj pasirašėme su nepriklausoma Baltarusija draugystės ir bendradarbiavimo sutartį.
Pokolonijiniai laikotarpiai visuomet sudėtingi, tad ir šis dar atneš kančių ne vien Gruzijai. Kad ir kaip ten būtų, geopolitinės permainos prieš 20 metų atėjo į Rytų Europą su visu Kaukazu ir palietė Vidurinę Aziją. Rytų Europa nūnai yra Europos Sąjungos pripažinta kaimynė, ji įvairi ir ieško savo kelių, žemėlapy užbrūkšniuota jau ne visai raudonai. Ji gali tapti demokratinė ir bendradarbiaujanti. Nors didžiausioji Rytų Europos valstybė oficialiai dar atmeta demokratiją - "tai ne mums!" - nors prezidentus ten renka tik vienas arba du rinkėjai, ši padėtis nesitęs amžinai. Mes galim! - pasakys tautos. O nepamirštą antistagnacinį, tai yra pažangos impulsą paskutinei besijungiančio kontinento pastangai bus davę Sausio 13-osios Lietuva ir Rusijos demokratai.
Malonu juos čia šiandien pasveikinti. Svarbu tiesti ranką ir tiems, kurie kalėjimuose vis dar baudžiami už nepataikavimą diktatoriams. Lietuvoje turėjom tikrą didžiųjų reformų parlamentą ir laisvę mylinčią, Sąjūdžio subrandintą tautą, todėl Dievas padėjo."
Atgal
