In memoriam
07 31. Istoriko Vytauto Merkio netekus. Atsisveikinimo žodis
Prof. Antanas Tyla
2012 m. liepos 28 d. į paskutinę kelionę palydėjome ir Vilniaus Antakalnio kapinėse atsisveikinome su profesoriumi, humanitarinių mokslų habilituotu daktaru, Lietuvos mokslų akademijos ir Lietuvių katalikų mokslo akademijos nariu, Gardino universiteto garbės daktaru Vytautu Merkiu (1929 05 05–2012 07 25). Vytautas Merkys buvo vienas kūrybingiausių ir produktyviausių dviejų amžių sandūros Lietuvos ir Europos istorikų. Didelis jo indėlis ir ugdant jaunąją Lietuvos istorikų kartą.
Aukštas yra Lietuvos istorijos piliakalnis. Okupacijų metais (1940-1989) įkopti į jį sąžiningam istorikui buvo labai sunku ir sudėtinga. Reikėjo ne tik daug dirbti, bet ir sugebėti kantriai ir sumaniai, savęs ir mokslo neišsižadant, įveikti primestos oficialiosios ideologijos kliūtis. Iš tėvų paveldėtas sąžiningumas, darbštumas, nuoširdus geranoriškumas, valstietiškas sumanumas, studijų metu įgyti ir vėliau nuolat stiprėjantys mokslinio darbo įgūdžiai, platus mokslininko akiratis kupiškėnui Vytautui Merkiui padėjo tai padaryti.
Profesoriaus nuveiktų darbų sąrašas atskleidžia susiliejantį begalinio darbštumo ir talento horizontą. Ryškiai išsiskiria keturios Vytauto Merkio akademinės veiklos kryptys: moksliniai tyrimai, pedagoginis darbas, leidyba ir mokslo vadyba. Visose šiose srityse Vytautas Merkys paliko ryškius ir reikšmingus pėdsakus, tarsi orientacines gaires visai istorikų akademinei bendrijai.
Daugiausia laiko ir jėgų Vytautas Merkys skyrė Lietuvos istorijos tyrimams. Jo dėmesio centre buvo Lietuvos ir lietuvių tautos socialinė, kultūrinė, intelektualinė, politinė ir ūkinė raida XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje. Šiais klausimais darė pranešimus Lietuvos ir tarptautiniuose moksliniuose forumuose, paskelbė monografijų („Dalevskių šeima“, „Simonas Daukantas“, „Knygnešių laikai.1864-1904“, „Konstantinas Jablonskis“, „Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias 1864–1904“, „Motiejus Valančius. Tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo“ ir kt.)
Paminėtuose darbuose nušviestas Rusijos valdžios engiamos lietuvių tautos savarankiškas nerimastingas veržimasis į laisvę ir šviesą (prisiminkime vysk. Antano Baranausko žodžius apie caro valdžios tikslą: “tegul bus Lietuva ir tamsi, ir juoda“). Profesorius atskleidė daugiasluoksnės ano meto inteligentijos rūpestį ir kantrų darbą su visa tauta dėl jos kalbos, rašto ir dorovės išsaugojimo kartu klojant pamatus demokratinei Lietuvos valstybei, kurią tikėtasi sukurti.
Su šia tematika glaudžiai siejasi ir Profesoriaus redakcinis leidybinis darbas: parengė spaudai M. Valančiaus „Žemaičių vyskupystę“, „Ganytojiškus laiškus“, S. Daukanto raštus, K. Jablonskio ir Igno Jonyno mokslinių studijų dvitomius, P. Rusecko leidinio „Knygnešys. 1864–1904“ trečiajį tomą.
Profesoriaus pedagoginis darbas siejosi su bendra Lietuvos istorijos instituto ir atkurtojo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto istorijos doktorantūra ir habilitacija. Vytautas Merkys buvo Jungtinės istorijos doktorantūros ir habilitacijos komisijos narys ir disertacijų rengimo komitetų pirmininkas bei narys, skaitė doktorantams paskaitas, perduodamas savo tyrimų rezultatus jauniesiems mokslininkams. Vadovavo habilitaciniams darbams. Nemažas būrys Profesoriaus mokinių apgynė disertacijas ir darbuojasi mokslo ir studijų institucijose. Profesorius buvo aktyvus Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys akademikas. Be viso to, Profesorius parengė Lietuvos istorijos vadovėlių.
Svarbus jo darbo baras buvo periodinių ir vienkartinių akademinių leidinių redagavimas. Profesorius ilgą laiką buvo „Lietuvos istorijos metraščio“ ir „Lituanistikos“ redakcinių kolegijų pirmininkas, narys. Yra redagavęs „Vilniaus universiteto istorijos“ tritomį, „Vilniaus miesto istorijos“ pirmąjį tomą, įvairius Lietuvos enciklopedinius leidinius.
Daugiau kaip 30 metų Vytautas Merkys dirbo Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institute. Čia baigė aspirantūrą, ilgai buvo mokslinis bendradarbis, vėliau tapo skyriaus vedėju, o 1987-1992 m. buvo Lietuvos istorijos instituto direktorius. Kurį laiką yra vadovavęs taip pat LMA Ekonomikos instituto ūkio ir ekonominės minties istorijos skyriui. Tuomet jam teko dirbti ne tik mokslinį tiriamąjį, bet ir mokslo vadybos darbą.
Profesorius džiaugėsi Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimu, įsijungė į atkuriamąjį darbą, bendravo su Atkuriamojo Seimo pirmininku prof. Vytautu Landsbergiu. Pagrįstai didžiavosi, kad per 1991 m. sausio sovietinę agresiją Lietuvos istorijos instituto darbuotojai aktyviai dalyvavo ginant Televizijos bokštą ir gelbstint sužeistuosius.
Už mokslo darbus Vytautui Merkiui suteikta Lietuvos mokslo premija (1997), Lietuvos valstybė apdovanojo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu, Lietuvos mokslų akademija paskyrė Simono Daukanto premiją. Profesorius buvo gerbiamas savo mokinių ir istorija besidominčių žmonių. Jo kaip mokslininko, istorijos tyrinėtojo, autoritetas buvo plačiai pripažintas.
Ramus vidurvasaris pašaukė Profesorių, einantį 84 metus, Anapilin. Ši netektis yra skaudi Lietuvos mokslų akademijos, Lietuvių katalikų mokslo akademijos ir visų istorikų bei kultūros tyrinėtojų bendruomenei.
Šių bendruomenių vardu ir asmeniškai reiškiu gilią užuojautą velionio žmonai prof. Reginai Merkienei, sūnui Algimantui, jo šeimai, visiems artimiesiems, taip pat buvusiems Vytauto Merkio bendradarbiams ir mokiniams.
Tegul būna ilgas atminties takas prie Jūsų, Profesoriau, amžino poilsio vietos. Ilsėkitės ramybėje!
Atgal
