In memoriam
06 22. Atminimo valandos Seime
Lidija Veličkaitė
Lietuvos Respublikos Seimo Parlamento galerijoje birželio 13 dieną buvo surengtos dvi parodos, skirtos Gedulo ir vilties dienai paminėti. Viena iš jų dailininko Henriko Cipario ,,Lietuvos kančia”. Tai dailės kūrinių ciklas, atspindintis visą tragišką XX amžiaus Lietuvos istorinį laikotarpį: sovietinio režimo vykdytos represijos, tautos kovos dėl nepriklausomybės, 1991 m. Sausio 13-oji, Medininkų aukos. Paveikslų pavadinimai kalba už save: Lietuvos kančia; Lietuvos tremtis; Rainiai; Partizanų motina; KGB aukoms (Tuskulėnai); 1991 sausio 13;(gulinti baltais rūbais mergina perskeltu veidu), Sudegę liepsnose (1972 m. gegužės 14 d. susidegino 18 metų moksleivis Romas Kalanta); Negrįžę; Medininkai; Prikėlimas; Nuvilta Lietuva (Atkūrus Nepriklausomybę Lietuvos žmonės tikėjo geresne ateitimi. Deja SSRS komunistų partija transformavosi į Lietuvos komunistų partiją, vėliau į LDDP, pagaliau susijungė su socialdemokratų partija. O veikėjai liko tie patys. Didžiulį terorą patyrė Sąjūdžio žmonės, kūrę Nepriklausomą Lietuvą. Išgrobstytas valstybės turtas, bankai, miškai, ežerai, žemė paversta kilnojamuoju turtu. Dėl postų ir garbės po kelis kartus keičiamos partijos, o rinkiminiai lozungai juokina žmones. Vietoje išorinio priešo atsirado vidinis: melas, godumas, pavydas, neapykanta…);. Dailininkui Lietuvos kančia – tai širdies skausmas. Jo pirmojo darbo idėja – mažytis lopinėlis giedro dangaus, uždengtas raudonu pagrindu ir visas fonas juodas.
Dalia Poškienė su Vytautu Gocentu
Apžiūrėjus dailininko Henriko Cipario parodą – sukrečiantis vaizdas. Kenčianti Lietuva: einanti, stovinti, sėdinti, reikalaujanti T I E -S O S. Visur, visose srityse. Nes, kur besikreipsi – aklina siena.
Antrąją parodą “Tikėjimo ir vilties ženklai”organizavo Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Ryšių su visuomene ir kultūros renginių organizatorė, projektų vadovė, XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė Dalia Poškienė. Ekspozicija susideda iš trijų dalių: ,,Sibiro atvirlaiškiai”, ,,Vizitėlės-pasipriešinimo liudininkės” ir ,,Ženklai iš pabėgėlių stovyklų Vokietijoje”.
Sibiro atvirlaiškiai buvo siunčiami be voko į Lietuvą, arba iš vienos tremties ar lagerio vietos į kitą. Tremtiniams laiškus buvo leidžiama rašyti neribotai, tuo tarpu kaliniams dažniausia – vos du kartus per metus ir dar ribojamas laiškų turinys. Kalinių laiškai buvo cenzūruojami. Jei tekstas cenzoriui nepatikdavo, jį užjuodindavo, iškirpdavo, arba visai sunaikindavo. Šiuos atvirlaiškius parodai pateikė Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus vedėjas, XXVII knygos draugijos narys Justinas Sajauskas iš savo surinktos kolekcijos.
Vizitėlės
Vizitėlės – pasipriešinimo liudininkės – pateikta iš Domo Akstino ir Justino Sajausko rinkinių. Tai kalėjimuose ir lageriuose moterų ir merginų siuvinėti krepšeliai, piniginės, sveikinimai, albumėliai, poezijos albumėliai, atsiminimų sąsiuviniai, siuvinėti laiškeliai dažnai vadinami vizitėlėmis, skiautės, skiautelės. Neturėdamos adatų, jas paslapčia pasidarydavo iš žuvies kaulų. Ardė paltų pamušalus, šalikus, traukdavo siūlus iš rūbų ir taip siuvinėdavo. Nuo prižiūrėtojų šias adatas sugebėdavo paslėpti už lūpų. 1947 m. gruodžio mėn. 26 d. Ona Valantinaitė-Šiupailienė Marijampolės kalėjime išsiuvinėjo žodžius: ,,Virginute prisimink savo mamytę”. Kitas siuvinėtas laiškelis, papuoštas kryžiumi, tautine juostele ir tulpių žiedais: ,,Mamyte, pasimelsk prie stovinčio kryžiaus, lai jis tave varguos paguos. Aš grįšiu tada, kada trispalvė plevėsuos. Jadzė M.kalėjimas 1948.VI.23”
Ženklai iš pabėgėlių stovyklos Vokietijoje – tai pašto ženklai, vokai, išsiųsti iš pabėgėlių stovyklų, kur gyveno lietuviai. Jie gauti iš Olandijoje gyvenančio kolekcininko Keimpe Leenstra, kuris domisi Lietuva ir jos istorija, rinkinių. Kauniečio Leono Veržbolausko draugystės su kolekcininku dėka šie ženklai eksponuojami Lietuvoje.
Atidarant parodas kalbėjo jų organizatoriai, Seimo nariai, koncertavo Kauno m. ir Kauno apskrities “Giesmių giesmelės” konkurso laureatai. Pastarojo renginio vadovė Danutė Šiaučiūnienė. Šis minėtas konkursas vyksta jau tryliktąjį kartą. Jame dalyvauja vaikų darželių vaikai ir vidurinių mokyklų moksleiviai.
Renginio globėjas – Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos pirmininkas prof. Arimantas Dumčius. Kalbėdamas jis pabrėžė, kad šis paminėjimas, paroda yra mūsų istorinė atmintis, o ji svarbiausia jaunimui, kad jie žinotų ir įsivaizduotų, kas tuo metu vyko. Priminė, kad jau 10-tą kartą jaunimas išvyksta į Sibirą tvarkyti tremtinių ir politinių kalinių kapus. Tai ypač svarbi gyva istorijos pamoka.
Seimo narei Vincei Vaidevutei Margevičienei malonu matyti Lietuvos Respublikos Seime tiek daug vaikų, dainuojančių apie Lietuvą. Ji pasidžiaugė, kad kaip tik šiandien 17 tūkstančių Lietuvos gimnazistų laikė valstybinį istorijos egzaminą. Tremtine tapusi tik pakeliui į Sibirą (gimė vagone), V.V.Margevičienė akcentavo, kad nors daugybė vagonų vežė žmones į vergiją, bet galybės ir jėgos dėka tauta nepalūžo. Sugrįžusieji įsijungė į politinių kalinių ir tremtinių chorus , kurių dabar turime 57-is. Tai yra tautos stiprybė. Ateinantį šeštadienį Ukmergėje vyks jau 11-oji politinių kalinių ir tremtinių dainų šventė “Leiskit į Tėvynę”. Dėl šios šventės įamžinimo kreiptasi į UNESKO. Ši organizacija kelis kartus perklausė įrašą ir klausė: ,,Ar tai tikrai politinių kalinių ir tremtinių chorai? Kaip tai gali būti?”
Seimo narys Juozas Olekas dėkojo parodos autoriams ir organizatoriams. Jis apgailestavo, kad negali pasigirti, kad gimė Lietuvoje. Iš jo buvo atimta ši galimybė. Ir dabar labai reikia parinkti žodžius kalbant apie gimtinę, nes širdyje – tai Lietuva, o iš tikrųjų – tolimas Sibiras.
Nors Seimo nario Algimanto Dumbravos giminė nepatyrė Sibiro kančių, bet dirbdamas Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijoje, jis daug sužinojo apie tremtį, gulagus ir žmonių kančias.
Seimo narys Petras Luomanas priminė, kad mums reikia nuolat ir nuolat prisiminti istoriją ir nuolat budėti, norint išsaugoti nepriklausomą Lietuvą. Birželio mėnesį jis buvo pakviestas į Panevėžio rajono vieną pagrindinių mokyklų, mininčią garbingą jubiliejų. Seimo narys buvo labai nustebintas, kad pagrindinis dėmesys buvo skirtas parodyti, kaip šauniai išmuštruoti žygiuoja pionieriai, užsirišę raudonus kaklaraiščius, deklamuoja sovietmetį garbinančias eiles ir didįjį vadą.Tariamoji pionierių vadovė priminė, kad mes visi lankėme tarybinę mokyklą ir tai yra mūsų istorija. Atrodo, kad nebuvo nei 1918 metais atkurtos nepriklausomybės, nebuvo 1940 metų okupacijos, nei 1941 m. ir vėlesnių žmonių trėmimų į Sibirą. Vietoje 1948 m. trėmimų svarbiausia buvo, kad tais metais drąsiausi pionieriai užsirišo kaklaraiščius. Taip ir norisi paklausti Švietimo ministro ir jo klerkų, Panevėžio rajono švietimo skyriaus vadovų, ką gi tai reiškia. Atrodo net išleistas įstatymas, draudžiantis sovietinę atributiką. Todėl P.Luomanas ir pabrėžė, kad reikia nuolat budėti ir okupanto dvasia nenuodyti jaunos Nepriklausomos Lietuvos jaunimo. Šiais Maironio metais geriau vertėtų prisiminti šio mūsų dainiaus eiles.
Pasveikinusi visus, suvažiavusius iš Lietuvos, parodos ,,Tikėjimo ir vilties ženklai” organizatorė Dalia Poškienė priminė pereitais metais minėtą 70 metų, o dabar išvakarėse minimus 71 metus nuo 1941 metų tragedijos – didžiųjų tremčių. Papasakojo, kaip žmonės, būdami Sibiro glūdumoje, atvirlaiškių pagalba sugebėjo pranešti žinią į Lietuvą, nors kartais ta žinia būdavo parašyta ant medžio tošies, bet visada buvo lydima tikėjimo ir vilties sugrįžti į savo mylimą tėvynę. Kaip įdomiausią parodos dalį įvardijo vizitėles – moterų siuvinėtus darbus, kuriuose sudėta jų kančia, tikėjimas ir viltis. Nublokšti į Vokietiją, Ausgburgo, Hasendorfo ir kitas pabėgėlių stovyklas, lietuviai rašė laiškus į Lietuvą. Kolekcininko L.Veržbolausko dėka galime parodyti ištisą seriją pašto ženklų, vokų – liudijimų iš tų stovyklų. Dalia Poškienė kartu su Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos Komplektavimo skyriaus vedėju, XXVII knygos draugijos nariu Vytautu Gocentu supažindino su išleistais leidiniais: ,,Gyvoji atmintis”– ekslibrisai, skirti Laisvės gynėjų ir didžiųjų netekčių metams, kurie Sausio 13-tąją buvo eksponuojami Seime, ,,Sibiro atvirlaiškiai” ir ,,Vizitėlės – pasipriešinimo liudininkės”. Šiais metais dar išleistas žymių pasaulio dailininkų ekslibrisų katalogas ,,Nuo Diurerio iki …” Visų leidinių sudarytoja Dalia Poškienė. Dailininkas Vladimiras Beresniovas, išleido spaustuvė ,,Morkūnas ir Ko” (direktorius Tautvydas Majauskas); abu XXVII knygos mėgėjų draugijos nariai.
Renginyje buvo pristatyta knyga ,,Tūkstantmečio žiedas. Vilties ir meilės laiškai Lietuvai”, išleista 2012 metais ir skirta Lietuvos tūkstantmečiui. Šioje knygoje sudėta tūkstantis Lietuvos žmonių laiškų, parašytų 2009-2011 metais, kuriuose atsispindi jų lūkesčiai, nuotaikos, istorinės atminties atspindžiai. Knygos sudarytoja ir leidėja – gydytoja Aurelija Davydavičienė, sveikatos centro Kaune ,,Amžinoji sandora”, nuo kurio ir prasidėjo laiškų rašymo idėja, direktorė, redaktorius – poetas Robertas Keturakis. Šios knygos jau nukeliavo į Airiją ir kitas pasaulio šalis pas ten gyvenančius lietuvius.
Atgal
