In memoriam
03 30. Atsisveikinimas su kaimu
Petras Bielskis
Retai taip būna, kad tektų rašyti apie kaimo mirtį. Šiandien iš Mėčių kaimo (Šilalės rajonas, Laukuvos valsčius) išėjo paskutinė senbuvė senolė Stasė Žilytė – Pocienė (1923-2012). Ir kaimas mirė. Dar visai neseniai iš kaimo kilo šešiolika dūmų (du Budginų kaminai, du Vaičekauskų, trys Pocių, Jokubonio, Bielskio, Suginto, Valiaus, Dapkaus, Bačio, Puidoko, Pauliukienės, Mažeikio). Kaimas turėjo savo tremtinius (Sugintai, Jokuboniai, Žiliai), savo nepriklausomybės kovų savanorius, politinius kalinius (Bielskiai), savo partizanus-mirtininkus (Žiliai), savo kalvį, stalių, giedorius ir graborius, traktorininkus, mašinistus, kailiadirbius ir audėjas, bitininkus, medkirčius, seniūną, maršalką. Iš kaimo kilę žmonės dar pasakoja, kad karo metais Didmedėje ir Šiūraičių aplinkiniuose miškuose blaškėsi vokiečių atkirsta rusų kavalerija. Žmonės maitino juos ir globojo. Vėliau atėjo žaliakepuriai NKVD daliniai ir viduryje dienos pievose sušaudė grėbėjas kartu su vaikais. Žuvo Sugintienė, Jokužių berniukas, su skyle kaktoje rado Tiriūną, jauną vyrą, kelių vaikų tėvą. Kaip ir visi kaimai turėjo savo veronikų, savo kvailelių, tik vagių ir elgetų neturėjo. Ir girtuoklių neturėjo, nebent kalvis jomarkų dienomis su draugais „piemenuką” išdažydavo.
Tai buvo didelis, gyvas ir gražus kaimas, su savo papročiais ir tradicijomis. Būdavo gegužyje, sužaliavus pavasariui, kaimo maršalka Kazimieras Pocius ant kaimo milžinkapio po beržu pariša uosinę lentą ir pradeda tarškinti ritmus. Išgirdę visi meta darbus ir, persivilkę šventadienio rūbais, kopia į kalną. Prasideda Kryžiaus dienos, ir giesmių gausmas eina per kelis kaimus.
Stasė Žililytė-Pocienė, Simavonas Pocius, Petras Bielskis, Aldona Pociūtė
Stasė buvo graži, išlaki, daininga, giedojo Laukuvos bažnyčios chore - ir čia buvo pirmutinė. Kuriais tai metais, visi jau sulipo į kalną, atėjo Simavonas, Stasės vyras, ir sako, kad šiais metais ji negiedos. Čia dabar? Moteriškės čiučenasi. Bet veikiai visų veidai nušvito, atlėgo – laukiasi. Rodos Zigmukas, sūnus, turėjo ateiti. Visas gyvenimas jai buvo ištisas laukimas.
Stasės tėvai augino juos tris – du broliai (Antanas, Vacys) ir ji. Antanas, persekiojamas NKVD, išėjo į girią pirmas, o gimnazistas Vacys kito pasirinkimo jau nebeturėjo. Sesuo, kurios broliai buvo ujami ir medžiojami, dienomis ir naktimis laukė juodų žinių. Negana to, senukus tėvus, Žilius, tamsoje sumetė į „palutarkas” ir išvežė į Sibirą. Vėl laukimas vilties ar žinios. Laukimas - kaip koks likimo ženklas.
Negana to, dar bolševikai sumastė ir užleido melioratorius, ir buldozeriai, tiek amžių šildytas sodybas, sulygino su žeme. Žmones išrūkė kaip varnas. Viena Pocių sodyba, prisiglaudusi prie upelio, kažkaip išliko nesulaužyta. Bet tai vėl sukus laukimas – nugriaus nenugriaus. Palengva vaikai (Zigmas Vanda, Aldona) užaugo, tėvai šiaip taip nors numirti parsliūgino namo, Simavonas pasitinka Laukuvos kapeliuose, o abu broliai taip ir neparėjo. Yra kažkur netoli - gal raiste, žvyrduobėje ar kokiam saugumo kieme, užverstam šuliny. Kažkas juk žino, sumetė, užvertė akmenim. Kaip sunku susitaikyti.
Dabar ir pati išėjo, nesuradusi brolių kapų. Kas besuras... Žmonės kalba, kad senoji Žilienė, motina, grįžusi iš Sibiro, susirado sūnų kaulelius ir paslapčia užkasė Mėčių milžinkapyje. Duok Dieve, kad tai būtų teisybė, tai būtų mūsų visų paguoda ir širdies ramybė.
Tiek iš kaimo ir liko. Ir tikėjimas, kad kada nors mes dar turėtume sugrįžti prie savo žemės, nes žemė niekada žmogaus neišduoda.
Atgal
