In memoriam
02.04. Juozas Elekšis, gyvenimo kelią nuėjęs toli...
Jonas Laurinavičius,
Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys
Užgeso Juozas Elekšis (1931-2022) – žurnalistas, kraštotyrininkas, dainų tekstų kūrėjas. Nors 90-ties metų jubiliejų šventė jau sėdėdamas neįgaliųjų vežimėlyje, tačiau buvo kūrybingas kone iki paskutiniųjų savo dienų. Kilęs iš Žemaitijos, nuo Viekšnių (Mažeikių r.). Atsimenu jį nuo „anų laikų“, kai jis dirbo Mažeikių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju – kuravo kultūrą, švietimą, sportą... Buvo pilnas kūrybinių minčių ir mokėjo jas įgyvendinti. Tai jam aktyviai besirūpinant buvo suburtas garsus mišrus choras „Draugystė“, kuriame jis ir pats dainavo. Choras buvo respublikinių konkursų laureatas, prizininkas. Neatsiliko nuo kultūros reikalų ir tada, kai buvo paskirtas dirbti į Vilnių – Ministrų Taryboje.
Drįstu teigti, kad ryškiausią pėdsaką jis ir paliko kultūros baruose. Jis parašė daugiau kaip 400 dainų tekstų ir, kaip tikras žemaitis, keliolika tekstų žemaičių tarme. Muziką jiems sukūrė Ipolitas Petrošius, kiti kompozitoriai. Jas savo repertuare turi 30 meno mėgėjų kolektyvų, keli profesionalūs dainininkai, kartkartėmis šios dainos skamba per respublikinį radiją, populiarioje Lietuvos televizijos laidoje „Duokim garo“. Su I. Petrošiumi sukurta „Ainių daina“ įdėta į populiarų dainų rinkinį „Padainuosim mes suėję“ (2010), į Lietuvos kalbos instituto tarmių mokymo knygą. Su tuo pačiu kompozitoriumi sukūrė trejas mišias, o su Viliumi Malinausku – operetę „Laumės pirtyje“. Išleista apie 20 dainų rinkinių. Jis valstybės pripažintas meno kūrėjas.
Juozas Elekšis žinomas Lietuvoje kraštotyrininkas. Rinko medžiagą apie 1863 metų sukilimą, apie gimtąsias apylinkes karo ir pokario metais. Vertingi jo etnografiniai tyrinėjimai, atsiminimai. Jo straipsnius spausdino „Tautotyros metraštis“, almanachas „Vingis“. Jau nebegalėdamas vaikščioti, jis parašė dvi brošiūras: „Istorijos vingiai ir klystkeliai, žvelgiant pro metraščių brūzgynus“ ir „Lietuviai visada kovojo už laisvę“ (abi 2020). Jam buvo suteiktas Tėvynės pažinimo draugijos garbės nario vardas.
Dirbo „Mokslo Lietuva“, „Gydytojo žodžio“ redakcijose, rašė apie sveikatos apsaugos problemas, blaivybę, sveiką gyvenseną. Bendradarbiavo su „Gintaro gimtinės“, „Lietuvos aido“, „Karšto komentaro“ redakcijomis. Beveik visi straipsniai – apie kultūrą, iškilius Lietuvos žmones, taip pat apmąstymai, recenzijos apie perskaitytas knygas. Apdovanotas Lietuvos žurnalistų sąjungos vardiniu parkeriu.
Buvo Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narys. Jo kūryba spausdinta šios Sąjungos almanachuose „Mieloji mano, rudenio žemele...“ (2017), „Vardą rašysiu ant laiko delnų“ (2018), „Vardai žvaigždėmis švytintys“ (2019). Apibendrindamas savo būtį, Juozas Elekšis eilėraštyje „Norėčiau“ rašė:
Nelengvą gyvenimo kelią
nuėjęs toli pavargau,
bet keikdamas savo nedalią,
ilsėtis visai nemanau.
Norėčiau pasiekt laimės šalį,
užlipti į kalną aukščiausią,
patirti, ko niekas negali,
paklausti, ko niekas neklausia.
Po to jau pavirsti į dulkę
takelių Tėvynės pilkų,
ant pievos žiedelio atgulti,
linguoti su vėju kartu.
Su vėju per amžius dainuoti
vaikystės dainas vėl visas
ir tylą nakties pabučiuoti,
pravirkti su ryto rasa.
Žmogus išėjo, o gyvenimas tęsiasi... Kaip ligi tol, kaip visada. Bet Juozas Elekšis savo misiją jame atliko vyriškai, žmogiškai, pakiliai. Jis paliko mums lentynėlę knygų, šimtus skambių dainų, gausybę publikacijų spaudoje, taip pat gražius prisiminimus tiems, kurie su juo dirbo, kūrė, dalijosi savo siekiais, džiaugsmais ir rūpesčiais...
Atgal
