In memoriam
07.19. Su advokatu Jonu Kairevičium atsisveikinant
Parengė Kęstutis Pulokas
Šių metų liepos 13 d. Kaune po ilgos sunkios ligos užgeso advokato, spaudos bendradarbio, aktyvaus visuomenės ir Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios veikėjo Jono Kairevičiaus gyvybė.
Jonas Kairevičius gimė 1940 m. lapkričio 24 d. Mišeikiuose (Batakių vls., Tauragės aps.) ūkininkų Jono ir Idos (g. Endriušaitytės) Kairių šeimoje. Pirmą klasę lankė Pabūdvyčio pradžios mokykloje, vėliau mokėsi Tauragėje.
Jonas Kairevičius
1959 m. baigęs Tauragės 1-ąją vidurinę mokyklą, apie metus dirbo Ariogalos rajono kultūros namų direktoriumi, buvo rajoninio laikraščio „Žvaigždė“ literatūros darbuotojas. 1960 m. įstojo į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, kurį baigė 1965 m. 1963–1966 m. buvo Viešosios tvarkos apsaugos ministerijos Tardymo valdybos tardytojas, 1966–1984 m. – advokatas Klaipėdoje, nuo 1984 m. – Kaune.
Advokato profesijai Jonas Kairevičius skyrė penkiasdešimt ketverius gyvenimo metus ir mirties dieną iš visų Lietuvoje praktikuojančių advokatų buvo ilgiausiai praktikuojantis advokatas.
Nuo 1989 m. Jonas Kairevičius buvo atkurtos Lietuvos teisininkų draugijos narys, 1990–1993 m. jos Kauno skyriaus valdybos pirmininkas. Keturias kadencijas rinktas Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos nariu (1995–1998 m., 1998–2001 m., 2008–2011 m. ir 2011-2014 m.), dar keturias kadencijas – Lietuvos advokatūros Advokatų garbės teismo nariu (1992–1995 m. ir 2018–2021 m.) bei pirmininku (2005–2008 m. ir 2014–2018 m.). 2001–2002 m. buvo žurnalo „Lietuvos advokatūra“ redakcinės kolegijos narys.
Prasidėjus Atgimimui, aktyvus visuomenininkas Jonas Kairevičius išrinktas Lietuvos Sąjūdžio I Seimo nariu (1989 m.), buvo laikraščio „Kauno aidas“ redakcijos kolegijų narys (1988–1989 m.) bei Kauno miesto savivaldybės laikraščio „Kauno laikas“ direktorių valdybos narys (1994 m.), ėjo Juozo Lukšos-Daumanto fondo (JAV) koordinatoriaus Lietuvoje ir JAV lietuvių fondo „Į Laisvę“ lietuviškai kultūrai ugdyti Lietuvos filialo tarybos pirmininko pareigas (1993–2006 m.).
Advokatas Jonas Kairevičius aktyviai bendradarbiavo spaudoje, buvo rinkinių „Advokatų kalbos teisme“ (1984, 1991), „Rinktinės advokatų kalbos teisme“ (1998), „Širdis – Lietuva. Vytautas Antanas Dambrava diplomatinėje tarnyboje“ (2000), „Gairė – pilnutinė demokratija“ (2001) bendraautoris. Vytauto Didžiojo universiteto studentams skaitė viešas paskaitas, nuolat dalyvaudavo VDU Teisės fakulteto ir įvairių visuomeninių organizacijų renginiuose.
Už profesinę ir visuomeninę veiklą advokatas Jonas Kairevičius 2000 m. buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 2014 m. jam suteiktas Lietuvos teisininkų draugijos garbės nario vardas, 2015 m. apdovanotas Advokato garbės ženklu, 2016 m. pagerbtas „Lietuvos šviesuolio“ nominacija.
Itin svarbi vieta Jono Kairevičiaus gyvenime teko evangelikų liuteronų bažnyčiai. 1990–2011 m., keturias kadencijas iš eilės, advokatas Jonas Kairevičius buvo Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios Konsistorijos narys, 1990, 1995, 2000 ir 2004 m. – LELB Sinodų pirmininkas. 1990 m. Konsistorijos įgaliotas, Jonas Kairevičius parengė LELB Statuto, priimto dar 1955 m., okupacijos sąlygomis, pataisymus. Su grupe būsimųjų kunigų ir kitų bažnyčios darbuotojų 1990–1994 m. lankė liuteronų teologijos seminarus Rygoje ir Sankt Peterburge. Nuo 1990 m. buvo LELB Konsistorijos atkurto leidinio „Lietuvos evangelikų kelias“ redakcinės komisijos narys ir aktyvus bendradarbis.
2011 m. LELB XI Sinode Jonas Kairevičius į Konsistoriją dar vienai kadencijai nekandidatavo, norėdamas Konsistorijos rinkimuose paskatinti jos sudėties atsinaujinimą. 2017 m. LELB XIII Sinode vėl keltas kandidatu į Konsistoriją 2017–2023 m. kadencijai...
2021 m. liepos 16 d., po atsisveikinimo laidojimo namuose „Tylos namai“ Kaune, Jonas Kairevičius palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Laidotuvių apeigoms vadovavo LELB vyskupas Mindaugas Sabutis ir Kauno Šv. Trejybės evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Saulius Juozaitis bei iš kitų parapijų atvykę kunigai Mindaugas Dikšaitis (Tauragė), Virginijus Kelertas (Šakiai) ir Jonas Liorančas (Nida).
„Jonas Kairevičius, puoselėdamas aukščiausius etikos ir geros moralės principus, ateities kartoms išliks moralės ir etikos standartų puoselėtojų simboliu. <...> savo asmenybės pavyzdžiu, nuveiktais darbais demonstravo aukštus profesinius standartus, ugdė jaunosios kartos suvokimą apie pamatinių vertybių – moralės, žmogiškumo, kūrybiškumo, laisvės svarbą teisininkui,“ – rašoma Lietuvos advokatūros bendruomenės paskelbtoje užuojautoje.
Nuo 2014 m. Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios mėnraštyje „Lietuvos evangelikų kelias“ Jonas Kairevičius spausdino prisiminimų ir pamąstymų ciklą „Senolė skaitė Bibliją“ (pradžia – „Lietuvos evangelikų kelias“ 2014 m. liepa-rugpjūtis, Nr.7-8). Skaitytojams pateikiame šio ciklo dalį, kuri buvo parengta „Lietuvos evangelikų kelio“ 2018 m. Nr.1, tačiau laikraščio leidybą sustabdžius, iki šiol buvo likusi nepublikuota.
***
SENOLĖ SKAITĖ BIBLIJĄ
(prisiminimų atspindžiai)
Lomiai ir Kasbarynai. Pažalpys.
Devynakiai – vaikystės vietos margos –
Kaip mįslės... Neatmezgamas mazgas...
Jurginai geltonieji palei langus,
Aukšti ir neprieinami lyg žvaigždės,
kur naktį mirksi mįslę devyngyslę,
kuri pradingsta vos gaidys pragysta. –
Čia palei Šunijos skardžius, palei eglyną,
Prie Kasbarynų vieškelio, –
Viskas saulės ženklu pažymėta...
Čia, kur Poška ieškojo ąžuolų,
Stanevičius dainų... Kai širdžiai neramu,
dainuoji, ir nušvinta Lomiai, Devynakiai
ir Kasbarynai kita šviesa,
tik tu, o motina, pavargus rymai,
vaikus užauginai, o kur vaikai?..
Birutė Baltrušaitytė (1940–1996)
„Kažin, ar yra kitas lietuvių poetas, kuris savo kūryboje būtų paminėjęs tiek daug gimtųjų apylinkių vietovardžių,“ – sako Tauragės rajono savivaldybės Lomių pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Elena Bazinienė.
Birutė Baltrušaitytė jų paminėjo apie du šimtus.
Man vis knieti pasigirti, kad aš vidurinėje mokykloje mokiausi kartu su Birute Baltrušaityte. Mokiausi tai mokiausi, bet jos draugu nebuvau: niekada nepanėšėjau jos portfelio, vakarėliuose nepašokdinau, o ir nebeprisimenu, ar toje pačioje, ar paralelinėse klasėse buvome. Atmintyje išliko vaizdas, kaip Birutė su lietuvių kalbos mokytoju Jonu Navasaičiu (1902–1973) mokyklos antrojo aukšto laiptų aikštelėje, prie aktų salės, ant sienos kabindavo sienlaikraštį. Tame sienlaikraštyje, žinoma, būdavo Birutės eilėraštis, bet mums, vaikams, nei sienlaikraščio bendras turinys, nei tas eilėraštis nebuvo svarbūs. Mums tada rūpėjo kiti dalykai: futbolas, krepšinis, maudymasis Jūros upėje...
Septintoje ar aštuntoje klasėje Birutė nuo mūsų klasės atsiliko ir mokyklą baigė 1960 m., t. y. metais vėliau. Kodėl taip atsitiko, dabar nei aš, nei gyvi tebesantys klasės draugai nebeprisimena: gal apsirgo, gal perėjo į kitą mokyklą... Bet iš ilgametės savo patirties matau, kad nebūtina tapti mokslo pirmūnu, kad vėliau taptum įžymiu poetu, mokslų daktaru ir profesorium. Ne vien tie vaikai, kurie laikomi vunderkindais (vùnderkindas[vok. Wunderkind<Wunder — stebuklas + Kind — vaikas] – vaikas, turintis kokių nors neeilinių gabumų) kloja žmonėms kelius į pažangą ir aukštąją kultūrą. Birutė sužibėjo tarytum žibuoklė: ir pro sniegą, ir pro ledus, ir gal šiek tiek netikėtai. Viskas įvyksta tada, kai ateina laikas.
Ir man atėjo laikas prisiminti Birutę būtent dabar, kai vėl ir vėl skaitau iš kaimų pavadinimų sudėtus jos eilėraščius. O tie kaimų pavadinimai tokie saviti ir kartais įmantrūs, kad atsigėrėti negali, o kartais negali net įspėti jų prasmę. Štai kaimas Kasbarynai. Gal kas jau pabandė nustatyti to pavadinimo kilmę ir prasmę? Aš to nepadariau, nes nesugebu.
1982 m. rašytoja Aldona Liobytė (1915–1985), reikli vertintoja, po vieno poezijos vakaro laiške bičiulei rašė: „Vienintelė B. Baltrušaitytė nutvisko kaip žaibas: prolietuviška, originali, kukli. Kaip malonu, kad po kosmopolitinės, miesčioniškos bangos atėjo vėl tikra poetė, kaip kadaise Salomėja“.
Po Reformacijos dienos ir Batakių evangelikų liuteronų bažnyčios 120 metų jubiliejaus šventės pamaldų 2005 m. spalio 29 d. „Lietuvos evangelikų kelio“ archyvo nuotr.
Jonas Kairevičius sveikina buvusio Batakių parapijos kunigo Adolfo Kelerio dukterį Tamarą Kelerytę-Schmidt (1939–2003) Tauragėje 1990 m. liepos 29 d. LELB V Sinodo pertraukos metu. Tą dieną LELB vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas vyresnysis ordinavo Tamarą Kelerytę-Schmidt kunige išeivijos parapijoms Vokietijoje. „Lietuvos evangelikų kelio“ archyvo nuotr.
Važiuojant į Batakius, dešinėje kelio pusėje plyti Gerviečių kaimas. Čia stovi medinė evangelikų liuteronų bažnytėlė. Kodėl kaimas vadinasi Gerviečiai? (Kirtis krenta ant pirmojo skiemens). Gal čia būta daug gervių? Bet aš jų nemačiau. Klausiau vyresnių žmonių, bet ir jie čia gervių nematę. Bet, kas gali žinoti, ar jų čia nebuvo, kai kūrėsi kaimas. Bažnytėlė pastatyta ir pašventinta 1885 m. spalio 27 d. Evangelikų liuteronų parapija vadinama Batakių vardu, nes tikintieji į ją renkasi ir iš Batakių, ir iš artimiausių kaimų. Nuo 1944 iki 1972 metų Batakiuose gyveno kunigas Mikas Preikšaitis (1897 10 24 – 1972 10 27).
Savo dienoraštyje esu užsirašęs štai ką:
2005 metų spalio pabaigoje vieną dieną buvau Batakiuose, Tauragės rajono savivaldybėje, todėl negalėjau dalyvauti įžymios lietuvių kultūros JAV veikėjos, ateitininkės Jadvygos Damušienės 90 metų jubiliejaus šventėje, kurios iškilmės vyko Vilniaus arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčioje. Su Jubiliate kelis kartus kalbėjomės telefonu ir ji suprato mano įsipareigojimų Bažnyčiai svarbą. Batakių evangelikų liuteronų bažnytėlė šventė 120 metų jubiliejų. Tai mano gimtoji parapija. Padedant tikėjimo sesėms ir broliams iš Danijos, bažnytėlė dabar gražiai suremontuota. Kartu švenčiant Reformacijos dieną, tąkart joje vyko ir Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios bendros metinės pamaldos. Suvažiavo beveik visi Lietuvos evangelikų liuteronų kunigai ir parapijų atstovai.
Šitos bažnytėlės kunigas Adolfas Keleris (1906–1983) mane 1940 metais pakrikštijo. Krikštas įvyko ne bažnytėlėje, o mūsų namuose. Kunigą tada parvežė sergančiai mano senelei. Tai ir man uždėjo kryžiaus ženklą. Batakių bažnytėlėje konfirmuota mano Mamikė. Čia ji susituokė su mano Tėčiu.
Mamikė juokdamasi pasakojo, kaip jie, vaikai, rengdamiesi konfirmacijai, kai kunigas paliko bažnyčioje juos vienus, inscenizavo vestuves. Ji prisiminė, kad „jaunikis“ buvęs Brynuks (Brynas). Ir štai stebuklas, tas Brynuks, pasirodo, tebesąs gyvas ir atėjo į jubiliejines pamaldas. Jam per bažnyčios jubiliejų buvo suėję 93 metai. Maloniai su juo pasikalbėjome apie anuos senus laikus ir tas „vestuves“. Sakė, kad kantorius juos baręs, jog bažnyčioje sugalvoję žaisti.
–Vaikai, – kalbėjęs kantorius. – Šventoje vietoje jūs juokus krečiate...
Dar vienas įdomus dalykas, kad tos bažnyčios statybos vienas iniciatorių buvo mano senelės Madės Ėskienės-Endriušaitienės-Lengvinienės trečiasis vyras Simas Lengvinas, mano Mamikės patėvis. Žmonės kalbėjo, kad jis caro laikais dvylika metų dirbęs teisėju, bet teisės mokslų, atrodo, nebuvo ėjęs. Pirmieji du senelės vyrai buvo mirę.
Šitą bažnyčią, padrąsinti kunigo Jono Pipiro (1833–1912), nutarė pasistatydinti evangelikai liuteronai lietuviai, nes parapijiečiai vokiečiai elgęsi arogantiškai ir visada reikalaudavę, kad pamaldos artimiausiose Skaudvilės ar Tauragės parapijose būtų iš ryto laikomos vokiečių kalba ir tik po pietų lietuviškai. Gal tai nebuvo pagrindinė šios bažnyčios statybos priežastis. Gal svarbiau buvo tai, kad artimiausios evangelikų liuteronų bažnyčios buvusios Tauragėje ir Skaudvilėje, o tais laikais tai buvo nemenki atstumai: reikėjo važiuoti arkliais, dviračiais ar net visą kelią eiti pėsčiomis.
Kadangi atvykau gerokai prieš pamaldas, tai pasukau keliuku į savo gimtinę Lomių link. Sodybos nebėra. Tik pieva ir pamiškė. Kaimo pavadinimas Mišeikiai, tačiau žmonės tą Mišeikių kaimo pamiškę pravardžiavo Bimbiline, nes buvę pamiškėje daug bimbalų. Tebeteka upelė Agluona. Man pasirodė labai sumenkusi, kaip ir kiti Lietuvos upeliai ir upeliukai. Vis dar žaliuoja Bimbilinės miškas.
Norėčiau dar pasisakyti dėl lietuvių ir vokiečių santykių. Senieji parapijiečiai prisimena, kad vokiečiai buvę tokie pat, kaip ir visi, tik jų aktyvumas padidėjęs, kai Vokietijoje į valdžią atėjo Adolfas Hitleris. Kažkas prisimena vienos vokiečių kilmės parapijietės pasakymą, ištartą vietine lietuvių žemaičių tarme: „Mes pridūsavom, pridūsavom. O dabar jūs eikiat ir dūsuokiat“. Tai reiškia, kad mes bažnyčioje prikvėpavom per rytines pamaldas, o jūs dabar eikit kvėpuokit negryną orą. Tačiau iš esmės lietuvių ir vokiečių parapijiečių santykiai buvo geri. Jei susituokdavo vokietis su lietuve liuterone ar atvirkščiai, tai žmonės sakydavo, kad susituokė su sava arba su savu.
Kaip aštrų pajuokavimą prisimenu Los Andžele tebegyvenančios išeivės Raulinaitienės pasakojimą. Ji sakė, kad „mes, išvaryti iš Lietuvos ir apsigyvenę Amerikoje, pradžioje labai norėjome, kad mūsų sūnūs ar dukterys tuoktųsi su savo tautiečiais. Vėliau jau sutikome su tuo, kad sutuoktinis ar sutuoktinė būtų bent tos pačios tikybos. O dabar džiaugiamės, kad vaikai ar vaikaičiai tuokiasi bent su priešingos lyties asmenimis“...
Taigi tikyba tam tikrais laikotarpiais buvo svarbiau už tautiškumą. Mūsų kunigų būta ir vokiečių, ir latvių kilmės, tačiau jie puikiai mokėjo lietuvių kalbą. Ir parapijiečių tautybėmis kunigai neskirstė. Jiems aukščiau visko buvo tikėjimo vertybės. Visi žinome, kiek daug lietuvių kultūrai yra nusipelnęs ilgametis Tauragės kunigas Augustas Vymeris (1869–1942) ir jo šeimos nariai. Mamikė pasakojo, kad dėl savo prolietuviškos veiklos kunigas Augustas Vymeris kartą net buvęs išvarytas iš bažnyčios. Sakė, kad paėmė jį vyrai už rankų ir išvedė pro didžiąsias bažnyčios duris. Nesiimu spręsti, ar tikrai taip buvo. Dar mano Mamikei gyvai esant, mano bute Kaune, atvykęs iš Anglijos į Lietuvą, apsistodavo kunigo Augusto Vymerio sūnus Povilas Vymeris (1911–2007). Daug kalbėdavomės apie Tauragės parapijos gyvenimą, tačiau kokių nors konfliktų nepalietėme. Gal atsiras bažnyčios istorikų, kurie tai pagrįs ar paneigs dokumentais ar užrašytais bendraamžių pasakojimais. Nesantaikų istorijos nėra smagus dalykas[1]... Dabar Povilas Vymeris jau miręs, vėliau Lietuvoje viešėjo ir jo sūnus Laimutis Vymeris su šeima.
Tada Batakių bažnyčioje po pamaldų vyko ir konsistorijos posėdis. Dalyvavau kaip konsistorijos narys.
Jonas Kairys-Kairevičius
[1] 1925 m. pradžioje kunigui Augustui Vymeriui apkaltinus Tauragės parapijos tarybą dėl uždelsto lėšų panaudojimo, taryba kunigą nušalino nuo klebono pareigų. 1925 m. kovo 30 d. tuometinė LELB Konsistorija pritarė A. Vymerio nušalinimui ir nusprendė nuo gegužės 1 d. perkelti jį į kitą parapiją. Tačiau palaikomas parapijos lietuviškosios dalies, kunigas Augustas Vymeris iš Tauragės parapijos nesitraukė. 1925 m. vasarą suformuota naujos sudėties Konsistorija, vadovaujama kun. dr. Viliaus Gaigalaičio (1870–1945), kunigo Augusto Vymerio bylą peržiūrėjo ir jį išteisinusi oficialiai grąžino į visas pareigas. – LEK.
