In memoriam
10 28. Laiškas mamai
Vanda Vasiliauskienė
Jau seniai nutilo Tavo žodžiai,
Ir žmogaus lemtis užmerkė Tau akis.
Dabar klausyčiausi jų godžiai
Per dienų dienas ir per naktis.
Į mane žiūrėjo akim meilės –
Daugel jame rūpesčio ir skausmo...
Tau akis užpylė kapų smėlis...
Žodžiais neišreikšti gėlo jausmo.
Prieš akis man Tavo vargo kelias,
Tavo meilė mums visiems vaikams.
Kaip labai Tau trūko mūsų meilės!
Liūdna palikai mus visiems laikams.
Kaip dabar tau skolą atiduoti?
Išbučiuoti kaip darbščias rankas?
Kaip glėby Tave myluoti?
Kaip panirt į Tavo kančios bangas?
Mama, Tau esu labai skolinga:
Skausmo ašarom veidą prauseis,
Būna liūdna, labai nelaiminga...
Kaip man prieš Tave dabar atsiteist?
Su Tavim kasdieną maldoje esu,
Sielos ramybės Viešpatį meldžiu.
Ieškau Tavęs tarp dangaus debesų...
Prabilk į mane, Mama, gyvu žodžiu.
Dabar aš pati mama, močiutė.
Siela man Tavo artima, širdis.
Tavo meile myliu savo vaikutį,
Trokštu būti jo laimė ir viltis.
Atgal
