In memoriam
Nepamirškime laisvės kovotojų
Julija Ambrasienė
Buvusi tremtinė, Lietuvos Laisvės kovų dalyvių sąjungos (LLKDS) pirmininkė
Lapkritis - paskutinysis kalendorinio rudens mėnuo, kaip ir kasmet plevenant Vėlinių žvakelių liepsnelėms, mus ir vėl pakvietė dvasiniam susikaupimui, prisiminėme širdžiai artimus ir brangius žmones. Visų Šventųjų ir Vėlinių dienomis taip pat giliau pažvelgę į paslaptingą gyvenimo esmę, susimąstėme, jog ta mūsų žemiškoji kelionė tėra tik akimirka prieš Amžinybę...
Ta proga norėčiau prisiminti prieš metus Amžinybėn iškeliavusią didelę Lietuvos patriotę, Laisvės kovotoją Bronę Valaitytę. Amžinajam poilsiui buvusią sovietinių lagerių kankinę priglaudė gimtoji Zanavykijos lygumų žemelė. Visą savo gyvenimą nepailstamai kovojo už Dievą ir Tėvynę Lietuvą. Palydėta buvo kukliai, savo sesers ir jos šeimos bei negausaus artimiausių bendražygių būrelio. Kapų tyloje ištikimai ir tauriai Laisvės kovotojai buvo ištarti nuoširdūs atsisveikinimo žodžiai, padėkota už begalinę meilę Dievui, Tėvynei ir jos žmonėms. Tačiau labai gaila, kad išlydint mieląją Bronytę į paskutiniąją kelionę, pasigedome Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos atstovų...
Bronė Valaitytė gimė 1925 m. gegužės 24 d. Šunkarių kaime, Lukšių valsčiuje (Šakių apskrityje) ūkininkų Jeronimo Valaičio ir Agotos Antanaitytės-Valaitienės šeimoje. Joje užaugo trys broliai ir sesuo. Bronė buvo antras vaikas Valaičių šeimynoje. Mokėsi Švediškių kaimo pradžios mokykloje, vėliau Lukšiuose baigė šešerius pradžios mokyklos skyrius ir liko dirbti tėvų ūkyje. Bronė be galo mylėjo savo tėviškę, jos gamtą, tas nuostabias Zanavykijos lygumas, jų žaliuojančiose pievose paskendusias vienkiemių sodybas. Nepaprastai džiaugėsi nuostabiais jaunystės metais, savo bendraamžių – jaunųjų ūkininkų-pavasarininkų pergalėmis žemės ūkyje ir, žinoma, iškovota Lietuvos Nepriklausomybe.
Tačiau atėjo lemtingi 1940-ieji – tų metų birželio 15-osios popietę stalinistinė sovietų kariuomenė, peržengusi Lietuvos sieną, be didesnio vargo okupavo mūsų Tėvynę Lietuvą. Prasidėjo bolševikinė okupacija, nuožmus teroras, nekaltų žmonių areštai, kankinimai ir žudynės, daugelis šeimų su mažais vaikais ir seneliais pradėti tremti į Sibirą. Apmaudžiausia, kad okupantams uoliai talkino ir mūsų Tėvynės išdavikai-kolaborantai, padėję savo rankomis užsmaugti Lietuvos Nepriklausomybę.
Bronė Valaitytė nuo 1945 iki 1947 m. aktyviai dalyvavo ginkluotoje-rezistencinėje kovoje Tauro apygardos, Žalgirio rinktinėje. Ji čia aktyviai veikė kaip partizanų ryšininkė ir rėmėja, slapyvardžiu „Birutė“. Rinktinės vadas buvo Pranas Runas-„Šarūnas“. Į kovą už Lietuvos Laisvę taip pat įsijungė ir Bronės tėvas su trimis broliais. Deja, visi broliai žuvo... Prisiminkime juos – Pranas-„Nevėžis“ (g. 1921 m.), Antanas-„Briedis“ (g. 1927 m.) ir Vytautas-„Nemunėlis“ (g. 1930 m.). Tėvelis Jeronimas po ilgų lagerio kančių grįžo į Lietuvą. Jauniausia sesuo Teresė su motina tais neramiais laikais slapstėsi gerų žmonių prieglobstyje.
Už dalyvavimą Laisvės kovose bolševikinė valdžia Bronę ilgiems metams ištrėmė į tolimąją Kazachijos žemę – Steplago lageriuose jai teko patirti sunkias kančias ir pažeminimus. Net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis B.Valaitytė nesilenkė okupantams bei jų pakalikams, neišdavė savo kovos bendražygių, liko ištikima Dievui ir Tėvynei Lietuvai, jos žmonėms.
Man pačiai teko artimiau pažinti šią kuklią, bet drąsią ir ištvermingą moterį. Ji buvo iš tų, kuri ir juodžiausiais stalininio teroro laikais nepabūgo pasipriešinti okupantams, uoliai kovojo prieš melą ir smurtą, viešai skelbdavo okupacinės santvarkos nusikaltimus mūsų tautai. Ne vienas iš mūsų dar gyvų likusių liudininkų, galime patvirtinti, jog Bronelė degė tikra patriotine Tėvynės meile, giliu dvasiniu tikėjimu, vylėsi, kad Lietuva atgaus Nepriklausomybę.
Tačiau laikas negailestingai greitai prabėga, kasmet retėja ir mūsų, buvusių Laisvės kovotojų gretos. Tiesa, įvairiuose svarbiuose renginiuose dar tenka išvysti nemažą būrį mūsiškių, vadinasi dar yra kam ir kur susitikti, pabendrauti, pasidalinti savo rūpesčiais ir džiaugsmais, galų gale ir palydėti į paskutinę kelionę savo buvusius kovų bendražygius. Deja, prieš metus, Amžinybėn palydint Bronę Valaitytę, širdyje teko pajusti ir tam tikrą gėlą – o kur tą dieną buvo ir daugiau bendražygių, taip pat valdžios atstovų?.. Artėjančius 2011-uosius, kaip skelbia Seimas, numatoma pavadinti Lietuvių tautos kančių ir netekčių atminimo metais. Galbūt tai yra prasmingas užmojis, tačiau kodėl per 20 Nepriklausomybės metų Lietuvos širdyje – Vilniaus mieste, Lukiškių aikštėje neiškilo ilgai žadėtas didingas paminklas Laisvės kovotojams? Ar toks paminklas, kuris įprasmintų tūkstančius Laisvės kovotojų, tarp jų ir Bronės Valaitytės, atminimą, iš viso atsiras, ar visa tai taip ir liks tuščiais valdžios pažadais?
Atgal
