In memoriam
03 22. Sapnas, ne sapnas
Dukrai Jurgitai
Leonardas Aleksiejūnas
Žvelgia smagi iš spalvoto portreto.
Spindi gerumas, jaukumas šypsny.
Žmonės, o jūs - ji lyg klausti norėtų -
Ko tokie tylūs, sutrikę, liūdni?
Kiek jūsų daug čia. Žiedais ir liepsnelėm,
Žvilgsniais ir rankomis šildot mane.
Ačiū - sakyčiau, bet lūpos negali -
Ačiū, brangieji, nešalta man, ne.
Kur aš...Prie Bokšto aną karštą sausį?
Vėl tankų šūvių sukaustytą neš?
Giesmės nežemiškos skamba... Klausausi...
Sapnas, ne sapnas? Ar aš, ar ne aš?
Kunigas angelus regi aukštybių,
Skleidžiasi ją apkabinti sparnai.
Kaip jąišrinko gausybėj vertybių,
Kad taip anksti reikalinga Tenai?
Bus ji visur. Prie Daugyvenės vingių.
Bus prie Lėvens ir Svalios. Prie Neries.
Jaus ją savy su ja buvę laimingi,
Mylimą, brangią turėję - turės.
Sakė pati juk: mokyklon sugrįšiu,
Sėsim prie židino būti kartu.
Skaidrina laikas artumą ir ryšį,
Mintys tos pačios – vis Tu, Tu ir Tu.
P.S. Jurgita Aleksiejūnaitė-Žilienė užgeso šių metų sausio 11-ąją. 1991-ųjų sausio 13-ają anuometė Vilniaus 43-iosios (dabar „Ryto“) vidurinės mokyklos mokinė buvo tarp televizijos bokšto gynėjų, nukentėjo nuo sovietų kariuomenės. Apdovanota Sausio 13-osios atminimo medaliu. Tankų šūvių trenksmo sustingdytą ją tada nešė bendramokslis Mindaugas. Vėliau jiedu sukūrė šeimą, susilaukė dukros bei sūnaus. Ugnė gimė 1995-aisiais, Rokas - 1998 m. Paskutinę gyvenimo atkarpą Jurgita dirbo anglų kalbos mokytoja sostinės Martyno Mažvydo vidurinėje mokykloje.
Likus keliolikai dienų iki sau lemtingos sausio 11-osios susikvietė būrį artimiausių žmonių (proga - gimtadienis, dar tik 36-asis), davė iš maišelio kiekvienam išsiimti riešutą su kevale įspaustu gražaus linkėjimo žodžiu. Dalijo dovanėles, iš tikrųjų - pati save. Tai, ko Dievas jai buvo gausiai suteikęs. Jos delnų, širdies šilumą sugėrę graikiniai riešutėliai gyvenstarp brangiausių Jurgitos šviesaus prisiminimo relikvijų. Kas žinojo, kad prie sukaktuvininkės tąkart dalytų dovanų bus lemta pridėti ir sunkiai ištariamą žodį – atsisveikinimo.
Atgal
