Gamta
11 20. Apie meilę miškui, žmogui, gimtinei
Praėjusį rugsėjį, prieš profesinę šventę – Miškininko dieną – skaitytoją pasiekė naujas leidinys – „Miškas ir mes“. Tai meniškomis gamtos fotografų nuotraukomis gausiai iliustruota serijos apie Lietuvos mišką ir juo besirūpinančius žmones septintoji knyga. Seriją nuo 2003-ųjų rengia ir leidžia viešoji įstaiga „Žaliosios girios“.
Žurnalistės Sofijos Stanevičiūtės pokalbis su viešosios įstaigos „Žaliosios girios“ direktore, knygų leidėja, žurnaliste Irena Šalkauskiene
Irena Šalkauskienė (nuotrauka Gedimino Savickio (ELTA)
–Septintojoje knygoje, kaip ir ankstesnėse, likote ištikimi savo principams, tikslams ir nuostatoms: parodote Lietuvos miškų grožį, jų turtus, miškininkų darbus, kilnų siekį grąžinti gimtąjį kraštą ir skatinant tai daryti visus žmones...
–Tokius tikslus suformavome, rengdami pirmąją knygą „Miškas ir mes 2004“, tradicijas tęsėme ir vėlesniuose leidiniuose. Tačiau kiekvienoje knygoje yra kuri nors vyraujanti tema. Tai – miškų augalija, gyvūnija, mūsų unikaliosios saugomos teritorijos, žmonės, miškui paskyrę savo gyvenimą, gražiausios, įdomiausios vietovės Lietuvos miškuose, kuriose įamžinta mūsų valstybės istorija, gamtos išmonė, darbščių žmonių rankomis sukurta poilsiaviečių infrastruktūra. Lietuvos miškininkai turi kuo didžiuotis. Juk neveltui 2012 m. Jeilio (JAV) universiteto mokslininkai, skelbdami kasmetinį Aplinkos gerovės indeksą, Lietuvą pripažino geriausiai miškus saugojančia valstybe pasaulyje!
– Leidėjo žodyje pabrėžiate, kad naujausioje knygoje viena tema vinguriuoja tarsi kraujagyslė, nešanti gyvybę Tai – moteris ir miškininkystė. Kaip gimė toks netradiciškas sumanymas?
–Nebepamenu, kada pirmąkart švystelėjo mintis, pagvildenti šią temą. Tarsi kokia žaltvykslė, ji kartkartėmis išnirdavo iš užmaršties, ir vėl pasislėpdavo, laukdama savo laiko. Sumanymą prisiliesti prie šios temos skatino ir nuoširdūs pokalbiai su gyvenimo kelyje sutiktomis stipriomis moterimis – miškininkų motinomis, žmonomis, dukromis. Ir, suprantama, moterimis miškininkėmis, valgančiomis iš šio darbo duoną.
Daugumos tų moterų likimai – kažkokie ypatingi, išskirtiniai. Ypač vyresniosios kartos. Jos tarsi Rusijos dekabristų žmonos sekė paskui savo vyrus į atokiausius miško kaimus, kuriuose glaudėsi girininkijų pastatai. Toli gražu ne visos buvo miškininkės, baigusios tą pačią akademiją ar technikumą, kaip jų išrinktieji. Nemaža tų merginų, pasisekimo nestokoję būsimieji, ar ką tik miškininkų diplomus gavę vaikinai, išsikirsdavo mieste, kur jos mokėsi mokytojomis, gydytojomis, ekonomistėmis ir t.t. Ir jos sekė paskui savo išrinktuosius į miškus. Augino vaikus, melžė karves, ravėjo daržus... Tarsi tikėjimą priėmė savo žmogaus gyvenimo būdą, rūpesčius, problemas. Ne vienai teko pamiršti savo profesiją, jaunystės siekius, svajones. Tai – knyga apie meilę miškui, savo žmogui, šeimai, gimtinei...
Knygos viršelyje – Vytauto Knyvos nuotr. “Gervių šokis”
–Tai kokia toji moters vieta vyrų miškininkų pasaulyje?
Į šį klausimą pasistengėme atsakyti, anaiptol nesiekdami supriešinti vyriškąją ir moteriškąją puses. Norėjome parodyti, kaip į vyriškąjį miškininkų pasaulį įžengusios moterys daro jį harmoningesnį, gražesnį, tobulesnį, šiltesnį. Jos išties rado savo vietą, dirba gana atsakingai ir nuoširdžiai.
Pristatome miškų urėdijų administracijos, medelynų darbuotojas, girininkes, (tarp jų ir pirmąją Lietuvoje girininkę Nijolę Tomkienę (Morkūnaitę), pradėjusią dirbti 1963 m. kovą Zarasų miškų ūkyje), eigules... Pasakojame ir apie fotografuojančias, tapančias, posmus kuriančias, dalyvaujančias meno saviveikloje, diriguojančias bendruomenių gyvenimui miškininkes. Į knygą sugulė arti 40 įdomių biografijų, likimų. Pavyko pakalbinti ir keletą kitų profesijų atstovių – miškininkų žmonų, jų vaikų motinų, gyvenimo bendražygių. Ir šių moterų gyvenime itin svarbią vietą užima miškas, nes kiekvienai tai – jos žmogaus pasaulis, duondavys.
–Pristatykite savo komandą, talkinančią rengiant ir leidžiant seriją „Miškas ir mes“.
–Prie knygos darbavosi su miško tematika ne pirmąkart susidurianti kūrybinė komanda: žurnalistai Aldona ir Valdas Kvedarai, Nijolė Petrošiūtė, Jūratė Rečiūnienė- Kuusienė, gamtos fotografas Vytautas Knyva, rašytojas ir fotografas Selemonas Paltanavičius, rašytojas Romas Sadauskas, redaktorė Skirmantė Smailienė, dizainerė dailininkė Jūratė Kemeklytė Bagdonienė ir kiti talkininkai. Ačiū jiems už nuoširdų darbą ir ištikimybę mūsų leidiniui. Esu dėkinga Generalinei miškų urėdijai ir visoms Lietuvos miškų urėdijoms už palaikymą ir paramą, leidžiant septintąją ir ankstesnes serijos knygas. Jų dėka „Miškas ir mes“ jau mini dešimtmetį.
–Esate žurnalistė, dirbote laikraščių redakcijose „Komjaunimo tiesoje“, „Bičiulystėje“ „Dienoje“. Kaip atsitiko, kad pasukote į miškus? Gal šeimoje ar giminėje būta miškininkų?
–Deja, ne. Ir artimiausias miškas buvo už kokių 8 kilometrų nuo tėvelių namų. Tačiau tam tikrų sąsajų su mišku esama: augau Genių kaime, o mano mergautinė pavardė yra Voverytė. Pajuokauju: kur kitur, jei ne į miškus, galėjau pasukti. Miškų tematika pradėjau rašyti dar jaunystėje, dirbdama Mokyklų skyriaus vedėja „Komjaunimo tiesoje“. Komandiruotėse susipažinau su miškininkais, vadovaujančiais vaikų susivienijimams, tada jie vadinosi mokyklinėmis girininkijomis, susitikdavau su miškininko profesijai pasišventusiais jaunais ir brandaus amžiaus miškininkais. Tai žavėjo ir traukė.
Plukių šventė Dūkštų ąžuolyne S. Pupininko nuotr.
1996 m. pradėjau dirbti Miškų ūkio ministerijos, vėliau – Generalinės miškų urėdijos atstove ryšiams su visuomene ir bendravimas su miškininkais tapo kasdienybe. Tai buvo išties įdomus darbas, nauja patirtis, gyvenimo pamokos ir daug erdvės iniciatyvai. Miškų žinybos vadovybė palaimino mudviejų su rašytoju Romu Sadausku sumanymą leisti “Valstiečių laikraščio” priedą “Giria žalioji”, skirtą miškininkams ir plačiajai visuomenei, kurį kuravau ir rengiau. Inicijavau ir pirmojo dokumentinio filmo apie mūsų šalies žaliąjį rūbą ir miškininkus “Lietuvos miškuos” sukūrimą. Miškų žinybos problemas gvildenau spaudoje, ėjome į televizijos ir radijo laidas, rengėme spaudos konferencijas, žurnalistų išvykas, miškasodžio talkas ir kt. 2000 metais savo kūrybą sudėjau į publicistikos knygą “Pasiėmė mane miškai”. Tai tarsi penkerių metų miškų žinybos gyvenimo metraštis.
Mano darbas valstybės institucijoje nebuvo nei nuobodus, nei monotoniškas, tačiau vis labiau troškau kūrybinės laisvės. Turėdama 55-erius metus tariau sau: “Dievas man davė didžiulę dovaną – talentą, o aš jį naudoju ne pagal paskirtį”. 2003 m.gegužę įsteigiau viešąją įstaigą “Žaliosios girios”, tapau jos direktore. O jau po metų surengėme jaunųjų miško bičiulių stovyklą Palangoje „Žalioji vasara“. Per 7-erius metus joje pailsėjo, o kartu ir mokėsi pažinti gamtą, per 600 moksleivių.
–Pasiraitojusi rankoves, ėmėtės darbų. Jau po pusmečio išleidote pirmąją „Miškas ir mes 2004“ knygą. Praėjusįą gegužę „Žaliosios girios“ pažymėjo dešimtmetį. Koks Jūsų kūrybinis kraitis? Kiek teko patirti, leidžiate ir miškų urėdijų reklaminius reprezentacinius leidinius?
– Pirmąją knygą išleidome palyginti greitai, nes beveik visa medžiaga jau buvo parengta. Leidinį parengė šviesios atminties miškininkas, aplinkosaugininkas ir publicistas Rimantas Grikevičius, (beje, jis ir sumanė pavadinimą „Miškas ir mes“), didžiąją dalį medžiagos jau buvo spausdinęs „Valstiečių laikraštyje“ ir jo priede „Giria žalioji“. Surinkome šūsnį meniškų nuotraukų, pakvietėme bendradarbiauti gamtininką rašytoją Selemoną Paltanavičių, kitus Rimanto pažįstamus autorius. Visi sukomės, it skruzdėlės. Pirmosios knygos buvo leidžiamos kalendoriaus forma.
Medinė skulptūra (asmeninio archyvo nuotr.)
Esame parengę ir išleidę 32 valstybinės miškų žinybos leidinius. Šiame darbo bare slypi pavojus padaryti leidinius panašius vienas į kitą. Tematika juk praktiškai ta pati: miškininkų darbai sodinant, auginant mišką, saugant jį nuo ligų, gaisrų, piktavalių žmonių, miško pritaikymą poilsiui ir kt. Leidinio formatas, iliustracijos, aprašymų stilius, dizainas – išnaudojamos visos galimybės. Man įdomūs istoriniai dalykai, sąsajos su praeitimi, todėl džiaugiuosi, kad vis dažniau urėdijų vadovai patiki suplanuoti leidinį, suprantama, pasakydami savo pageidavimus. Bet ir tradicinį leidinį rengiant, norisi kūrybinės laisvės, naujo požiūrio. Niekad nepataikauju užsakovui, nenusileidžiu, jei jaučiuosi esanti teisi. Nepakenčiu šaltų, sausų ir valdiškų tekstų, man jie – tarsi peilis po kaklu. Anksčiau užsakovai ginčydavosi, šmaikštesnį žodį prašydavo pataisyti, įrašyti trafaretinį. Dabar jau apsiprato, kad, anot mano buvusio dėstytojo A. Pupkio, kiekvienas turi savo stilių, kaip savo nosį.
–Tačiau leidžiate ir tokias knygas, kuriose šmaikštauti nedera. Turiu galvoje atminimo knygas apie jau amžinybėn išėjusias asmenybes. Juk atminimo leidiniai pareikalauja itin didelio susikaupimo, dvasinių jėgų. Nelengva liestis prie gyvenimų, žinant jų baigtį. Kokias in memoriam knygas esate išleidusi, ir kokie Jūsų kūrybiniai planai?
–Parengiau ir išleidau tris knygas, išėjusiųjų atminimui įamžinti: našlaičių ir kitų nuskriaustų vaikų globai gyvenimą paskyrusiai Angelei Zelenauskienei, palikusiai mus 2005 m. – „Nušluostyk ašarą“, šviesios atninties skulptoriaus ir profesoriaus Alfonso Janulio 100-osioms gimimo metinėms – „Alfonsas Janulis“, miškininkui, generalinio miškų urėdo pavaduotojui, išėjusiam 2011 m. Zdislovui Truskauskui atminti – „Tarp žmogaus ir miško“. Šie darbai išties pareikalauja dvasios stiprybės, nes, renkant atsiminimus, tenka susitikti su daugybe žmonių, vėl, ir vėl aitrinti jų ir savo žaizdas. Juk visas aprašomas asmenybes gerai pažinojau, šiltai bendravau. Tad visą laiką, kol rengiau knygas, gyvenau nuolatinėje streso būsenoje. Ir ašarų būta, ir psichologinis nuovargis apimdavo. Bet kai darbą baigi, jautiesi lyg didelę atgailą atlikęs. O kai dėl planų...Su anūke Justina Mykolaityte esame sumaniusios išleisti atminties knygą apie jos tėvelį – teatro ir kino aktorių, dainų kūrėją ir atlikėją Saulių Mykolaitį. 2016-ųjų sausį jam būtų sukakę 50, o tų pačių metų vasario 18 d. bus 10 metų, kai Sauliaus nebėra. Tą dieną jo dukrai Justinai sueis 22-eji...
–Ir vis tik daugiausiai darbuojatės, propaguodama Lietuvos miškininkų darbus, mokote visuomenę mylėti ir tausoti mišką, matyti jame ne medienos kietmetrius, o gyvą organizmą, be kurio būtų neįmanoma išgyventi nei žmogui, nei paukščiui, nei žvėriui. Sakykite, kaip Jūsų veiklą vertina miškininkų visuomenė? Kokių apdovanojimų esate pelniusi?
– Ne dėl apdovanojimų dirbu. Neturiu jų ir netrokštu. Svarbu, kad būsimoms kartoms išliktų mano gyvenamo laikmečio pozityvusis atspindys, kad mūsų vaikai ir vaikaičiai žinotų, kokie žmonės gyveno XX a pabaigoje ir XXI a pradžioje, kaip jie kūrė savo valstybę, saugojo ją. Lietuvos žmonės turi ką saugoti: miškas liko paskutinis neišparceliuotas valstybės turtas. O gudriems vertelgoms taip niežti rankos jį privatizuoti, nesibodint jokių priemonių...
Didžiausiu apdovanojimu laikau Kretingos miškų urėdijos ilgamečio Šventosios girininko Rimanto Kviklio pastatytą medžio skulptūrą, kurioje įamžintos mūsų bendros pastangos apsaugoti nuo sunaikinimo Šventosios gyvenvietės apsauginę juostą. Ant jos išskaptuoti žodžiai: „Žurnalistėms Aldonai Kvedarienei, Irenai Šalkauskienei ir Lietuvos žaliesiems dėkoja Šventosios miškas“. Skulptūra pastatyta miško pažintiniame take prie Šventosios.
–Dėkoju už pokalbį. Linkiu Jums kūrybinės sėkmės.
Atgal
