Gamta
10 22. Ko skubėjo vasara? (Pabaiga)
Antanas Aleknonis
Nakčiai palydžiu į senųjų Lygių akies dabartinius nendrynus lig aušros užtruksiančių trijų tūkstančių špokų spiečius, nuo Kriūkų tuštėjančių laukų atlinguojančių sidabraplunksnių gervių rikiuotės, o po nakties išaušus 26-osios rytui jau atsisveikinu su paskutinės gintarės volungės jaunystės virvenimu Eimutynės beržynėlyje. Rugpjūčio paskutinį rytą vėlyviausiai dar trissyk karvelis keršulis suliūliuoja tėviškės alksnoje, Rūdšilio vidurio kelmynais nukliksiuoja link dausų pratraukiantis sketsakalis, Eimutraisčio prieigų papartynuose nakties žiburėliais suspindi minkštučiai rasavabaliai.
Atsidraikančių voratinklių baltomis gijomis rugsėjis ilgina nakties tamsą, po kurios trečiąjį rytą tėviškės pievų erdvės Perkūno laiduose sutupia išsirikiavusių blezdingų būrys prieš tolimą išskridimą dienovidžio Saulės dausų kaitron, kitądien šių kregždučių dvišimtinės prie Jurbarko ilsėjos Užnemunės Žygėnų prūsiškoje pakelėje, kada kitądien priešais Šešuvio vingius Eržvilko – Raseinių laukais plazdėjo lenktasparnių pempių šimtinė.
Rugsėjo 26-osios aušrą nubaltina pirmoji rudens šalna, darželiuose nušaldžiusi spalvingų jurginų žiedus, Lietuvą siaubiančias smulkiažiedes piktžoles su pomidorais, spartindama strazdų giesmininkų išskridimą, smilginių gentainių klajones, varlių ir rupūžių šokavimus- ropinėjimus į žiemojimui palankias sausumos durpingas landynes. Po dviejų naktų stebiuosi Kriūkų plačiųjų laukų šukėto kranto kūdroj pakilusio baltojo garnio nuplasnojimu artimos pievos žalian atolan, Dausiškių ražienų įlomio vandens valkomis žingsniuojančiomis penkiomis gulbėmis giesmininkėmis, kol suplasnojusios lanku pro Raninės pagirius nulekia vakarop virš arimų tarp Gerdžiūnų ir Ilguvos ant Nemuno kalno.
Kaip retai pasitaikančiu ankstyvumu nuo pat rugsėjo 23-isosos ir dar spalio 2-osios dienovidy šimtiniais būriais suomių, estų ir latvių tyrų klykuojančios gervės virš Eimutraisčio, Lekėčių laukų gana aukštai tvarkingų rikiuočių kampuotomis šimtinėmis vis traukia į dausas ligi mėlynojo su baltuoju Nilu ištakų Viktorijos ežere, kada rugsėjo 25-os dienovidžiu pliūptelėjo net pusantro rūkstančio sidabraplunksnių klykuotojų vorų nenutilstantis atsisveikinimas pietų tolin virš Paryžinės girios, vandenimis ištvinusio Novaraisčio. Kartu su gervėmis dar menkesniu skaitlingumu jau kai kuriomis dienomis Paukščių Tako kryptimi išplasnoja ir ledynuotojo vandenyno salose perinčios želmeninės žąsys, kurių lig penkios šimtinės rugsėjo 29-osios popiete nutraukė vien girksėjimo dėka vis regimo traukos kelio aukštybėje be jokio noro dar mėnesiui nusileist į sodriai žaliuojančių žiemkenčių javų laukus, vakare atlekiant nakvynei į dangaus žydrynę atspindžius Norvaraisčio šiaurinės pusės vandens atviras platumas saugiam poilsiui.
Šiemet ištraukiančių paukščių elgesys taip keistai ir, nežiūrint šiam laikui pakankamai šilumai, perdėtai ankstyvas, kas drąsiai leidžia spėti ilgą ir speigingą žiemą iki pat balandžio saulės pavasarinės grąžos. Vien iki aušros saulės pakylėjimo Novaraistyje dar klykavo savosios gervės, neskubančios į šiemet anksti ištuštėjusius laukus, o blaškės savose kelmynais virstančiose kupstynėse. Neregėjau nei vieno strazdo giesmininko, liepsnelės, juo labiau krosnialindos. Pavieniai ir poromis pratraukė vos septyni kikiliai, nors rugsėjo 19-25 aušromis iki šimto dar nukuksėdavo margasparnių šilagaidžių būriai, kada prieš tris dešimtmečius, juo labiau anksčiau, jų tūkstantiniai spiečiai maitindavosi bespurdantys ražienomis ir bulvių laukuose.
Dar stebino spalio 3-iąją Kaune nuo Varnių iki Vileišio tilto Neries pakrantėm perlekiantys, seklumomis braidžiojantys aštuoni baltieji garniai, o kitądien virš pelkėjančių dirvų piktžolių prinokinusių balandų ir rūgčių klaikynės dar aukštėliau kildamos vis skraidžiojo blezdingėlių išsisklaidžiusi bendruomenė, matomai Afrikon išplazdenti iš ežeringosios Suomijos. Prie vandens valkų čerkštelėję dar tolyn nuspurdėjo du perkūno oželiai, praplasnojo trys keršuliai ir uldukas, išsiblaškė tylūs pieviniai kalviukai. Tolesnių žiemkenčių ir arimų platybėse neregėjau jau jokio dirvų vieversėlio, kielės, varnėno, pempės.
Gera, kad dar sodybų ąžuolų gilėmis mėgaujas mūs Lietuvos giriose pasiliekantys kėkštai, vis dažniau regimi ir Kaune su kaimus paliekančiomis šarkomis, kuosomis, pilkvarnėmis. Kelmynų sėklinės pušies saušakės kalvėje jau sėklas iš kankorėžių aižantis margasis genys ramiai laukia žiemos savoj gimtinėje su kaltiniu snapu net kelmus iškapojančiomis krakėmis. Vien žvilgančios juodumos krankliai prakliunksi, nukrunksi po dangaus žydryne, retai laukuose išvysdami kiškelį, girios šakomis liuoksinčią voveraitę ar kadais būdingais keliolikos kurapkų šeimynėlių apgailėtinais likučiais. Baigėsi saulėtoji vasara su atokaitoj tebesišildančiais geltonžandžiais žalčiais, žiemon nušokuojančiomis varlėmis, ropojančiomis rupūžėmis su tritonais, po bruknės lapu užmiegančiam lig pavasario paskutinėm geltonam skirpsaangliniui drugiui dar plazdant mėlynų uogų šilo kelmuotos laukymės gintaro saulėje.
Atgal
