Gamta
10 22. Ko skubėjo vasara?
Antanas Aleknonis
Prisimenu šių metų pavasario lygiadienį, kada kovo 21-ąją Kaune nuo Varnių tilto Neries tėkmė plūdo Nemunan po ledu be properšų, už dviejų dienų dar šalo 17 laipsnių. Prūsų šiaurinėje Sūduvoje jau nuplasnojo čirenantys pirmieji dirviniai vieversiai Mikytų ir Šėtijų kaimų Nemuno lankoje priešais Vilkiją. Pavakare sugerkšėjęs pušų viršūnėmis nuplasnojo ankstyvasis pilkasis garnys.
Štai alksnių brūzgynėly užgieda tolyn nulinksintis anksčiausiai iš dausų parplasnojęs šilagaidis kikilis, virš sodybų žiemkenčių dirvų platumos sugyviuoja baltapamušaliu sparnu kuoduotoji pempė, virš Tirmėnų sniegyno Kuršo skliauto nuplasnoja tundros žąsų trisdešimt vienos „asabos“ tvarkinga rikiuotė, o štai ir aukštąja padange iš paskos išsidriekę vargingai parmojuoja pirmąsyk regimi aštuoni baltieji gandrai iš tolimos žiemavietės Afrikoje.
Arčiau Nemuno lankų ir kalno, protėvių piliakalnio Mikytuose jau linksmuolės pempės gyvsi tirpstančio sniego kupstinėje pievoje. Kielė gi toli Šėtijuose griovom ir graužomis virstančių raguvų laukuose dangaus žydrynėje, plačiais plunksnų pustrečio žingsnio sparnais jau erdvę raižo jūrų erelis.
Dar dešimties laipsnių šaltuku balandžio devintosios aušrą nušviečia už Nemuno tekanti gintarinė saulė, o štai atplasnojęs seniai regėtas liputis sparčiai kopia žiauberėtu kamienu, girios lajomis pragerksi tuoktuves švenčiančių kėkštų penkeriukė, visai arti regiu tripirštes pėdas sniegyne – suklykia taurių gervių ištikima pora, kita dvejukė kyla piečiau plynos biržės kelmyno.
Toliau – iš eglių šakų migio tankmės nušniokštuoja žilstelėjusiais ruzganais gaurais šernė, tuoj iš paskos nuliuoksi jau ūgtelėjęs dryžiakailis vienišius šerniokas. Pagaliau virš Poškynės – Šlekynės senosios kūdros regiu link Kuršo skliauto nuplasnojantį čia, Prūsų didžiojoje girioje, didele retenybe virstantį vaiduokliškos prigimties juodąjį gandrą.
Novos paupy priešais Lūšnos kaimą kelmyno alksnoje prasiskleidžia baltųjų kuokelių triskiaučių žibuoklių pirmi žiedai, o ilgasnapė ruzganoji slanka švelnaus garso sparnų plazdesiu kyla nuo biržės atokaitoje nutirpinto sniego apačioje garuojančios spaly sukritusių atmirštančių lapų.
Nuo balandžio 11-osios rudens purvą nuplaunantis lietus nušniokščia vandens tūkstantiniais upokšniais su tirpstančiu sniegu. Kitądien pašlaitėje jau čiurlena ugniakrūtė liepsnelė, tįstančių žirginių lazdyno atokaitoje plazda rudmargė plaštakė su geltonu skirpstangliniu drugiu, virš nutirpusio sniego lopšinę liulena parplazdėjusi ligutė, užsuokia iš dausų parplasnoję ankstyvieji strazdai giesmininkai Rūdšilio iškirstos alksnos brūzgynėlyje ir eglyne.
Gaivus vėjas tolin jau skleidžia gelsvųjų žiedadulkių debesėlius iš pagirio atokaitoje ištįsusių lazdyno žirginių, šile jaudulingai titiuliuoja sugrįžęs brastinis tilvikas, priešais liūdesiu švilpauja septyni lankų sėjikai, kol po penkių dienų – balandžio 18-ąją iš žiemavietės Afrikos savanose parplazda pirma blezdinga sužydinčių blindžių tėviškės sodžiun, o kitądien net keistoji gražiagalvė sugagsiuoja Altoniškių ąžuole. Po nakties švintant aušrai, prie pagriovio inkilo jau sukinėjasi margasparnė musinukė, berželiuose sulinksi ankstyvoji krosnialinda, šilo raudonuodegė nuotaikingai čiulbauja senoj sodyboj priešais Jadagonių piliakalnį. Sprogstančių pumpurų apsupty supupsiuoja jau eilė metų negirdėtas drugiškos margumos plunksnų lenktasnapis kukutis, nuostabiai praskleidžiantis net savo spalvingą kuodą. Balandžio 21-osios aušrą nuskaidrina iš Kongo džiunglių vieniše parlėkusios raibosios gegutės kukavimas Rūdšilio vidurio plynabiržio kelmyno sėklinėje pušyje, kai piečiau sučiurli net dvi pievų kupstynais plazdančios kiauliukės, ryčiau girios nemunyne siūruoja iš padangių tuoktuviškai besileidžiantys miškiniai kalviukai į išlakių medžių viršūnes. Po poros dienų suklegena pilkoji, o gentainė juodagalvė devynbalsė sodriai suulba prie Rūdšilio prigludusioje Danėnynės alksnaitėje. Sužaliavus Liekės krantų ievoms, sutirli iš Afrikos atogrąžų parspurdėjusi švelnutė žalioji krosnialinda, atidžiai besikrapštanti sulaukėjusioje slyvaitėje.
Tyrą gelsvos žalumos švelnybę paskleidžia iš sprogusių pumpurų besirengiančių lapelių beržai su minkštaspygliais maumedžiais, žilstelėjusiais šermukšniais jau gegužės pirmąją dieną, o po sekančios aušros dviejų laipsnių šaltuko paskutiniosios pavasario šalnos pasigirsta raudonauodegės lakštingalos suokimas. Neries kranto karkleliuose po Varnių tiltu prieš santaką Nemunan kriksena grakščiai plasnojančios upinės žuvėdros virš dangaus žydrynę atspindinčios upės tėkmės. Kaip gera spaudos atgavimo gegužės 7 dieną išgirsti man mieliausios laisvės paukštės gintarinės volungės ulbesį šventoj tėviškėj iš pumpurų išsiskleidusioje liepų ir klevų dar švelnioje lapijoje, kada senosios Baubynės alksnos kelmyno brūzgynėliu numurma vos sugrįžusios sodinės devynbalsės giesmė, nuo Eimutraisčio pietrytin tolstančios nuokalnės gūžtoje ruzganajai pamedulei iš rusvai pataškytų keturių žalsvųjų kiaušinių po kantraus perėjimo išrieda jau trys rausvų odelių akli jaunikliai, skubantys pražiotais snapeliais prašyti lesalo iš aplink sužydusios ir sužaliavusios girios – visiems aisčiams prigimtinės šventovės, kur kaiman vedančioj pakelėj išsiskleidžia pievinių šilagėlių kuklūs žiedeliai, už Lygutės nutolstančioj patakėj štai dūzgia plaukuota ratuotoji kamanė pro pražiotų žiedukų nemunus, nuo birželio vidurio nokstančiomis mėlynomis uogomis, viliojančiomis nuo praeities žilų amžių čia gyvenančias prūses, Nemuno ir Neries santakos net dabar čia atrieda jų pasiskinti su rugpjūty raudonų uogų kekėmis žaižaruojančiuose bruknynuose žiemai patausot gaivinančios rūgštelės sultimis.
Jau ir gegužės 9-osios dienovidis, su prasidedančios vasaros 29 laipsnių šiluma, kada Jadagoniuose ant tikro tautos dailininko Šileikos tėviškės Palendrių šaltinio kalno mane apninka zyziančių uodų spiečius, praretėjančiais likučiais nulydintis už Liekės aukštajan Jundakalnin, kur miela sugrįžti ne vienu tūkstantmečiu atgalios, kai aukure dievaitės vaidilutės kurstė šventosios Gabijos ugnį, prūsų-lietuvių-latvių protėviai aisčiai plačiai gyveno visoje Europoje nuo Volgos ištakų lig Oderio ir Dunojaus, seniau ir dar piečiau nuo Himalajų palaipsniui su sanskritiškų žodžių ilgesiu dvelkiančiomis dainomis slinkdami prie Baltijos jūros, po sutirpusių ledynų naštos dangų atspindinčių vandenų laisve sužibėdami prieš galingiausią žemės gyvybę pagimdžiusią ir ją dar šiandien ir ateičiai nenusigręžiančiai puoselėjančią didžiausią dievybę Saulę.
Dėl jos gegužės 13-osios vidurnakty žmogaus protu neaprėpiamos beribės Visatos Dievo Praamžio vienturystę skelbia mūsų dievaitis Perkūnas, trenksmu ir dundesiu riedėdams dangaus debesimis tarp blyksinčių žaibo iečių, kurių suvaldyti ir žmogui naudingai veiklai niekad nepajėgs pajungti joks talentingiausias mokslininkas.
Gegužės 20-ąją jau kreksi tėviškės pievų paukštijos rikė griežlė, laisvės šaukliai čiurliai kitiems skrajūnams neprilygstamo greičio skrydžiu nardo erdvia gimtinės padange, po tuoktuvių pailgus balto lukšto du ar tris kiaušinius sudėsiantys jauniklių išperėjimui špokiukus paliekame inkiluose ir miesto aukštųjų mūrų, bokštų plyšiuose. O Nemuno ir Neries klonių soduose kaip reta be aušros šalnų sužydusios obelys ir vyšnios skubiai vėjun nusklendė baltų vainiklapių debesynus kaip ir gegužės 27-ąją sužydę putinai, smėlynų pašlaitėmis saulutėmis sužydusios vienagraižės vanagės.
Po trumpiausios nakties Rasų šventės su šokiais ir kupolinėmis piliakalnių dainomis jau birželio 27-osios aušroj sukukuoja paskutinė gegutė, Lazdijų žemės Demeniškėse sužydi raudonžiedės raugės prūsiškuose rugiuose liepos 3-iąją iš vėliausiai padėto kiaušinio prasikalė plikutėlis čiurliukas, tėviškės pagirį paliksiantis per Žolines – pirmąją rudens šventę, po kurios rugpjūčio 21-ąją žvilgsniu palydžiu už Sutkų girios Liepalotų laukais nuplasnojančius paskutinius du, o prieš Šakius į Girėnų pievas tvirtai išmosuojantį vienišių baltąjį gandrą.
Nemuno ir Neries santakos liepų lapuose rugpjūčio 25-ąją sudedena vėlyvai į dausas ištraukianti jauna žalioji krosnialinda, nors vakarop Novaraistyje dar aptinku iš atviro vandens nendrių tankmėn nusiiriančius tris didžiosios anties pusiau pūkuotus-plunksnuotus paauglius ančiokus.
Atgal
